Knyga – Arthur C. Clarke „Childhood’s End”

Perskaičiau Arthur C. Clarke  „Childhood’s End „. 1953 metų knyga. Tais metais mirė Stalinas, išėjo pirmas Playboy žurnalas JAV, Fritz Albert Lipmann ir Hans Adolf Krebs gavo Nobelio premiją už kofermento A atradimą.

Kadangi knygai 70+ metų, tai tikriausiai kas jau norėjo spėjo perskaityti ir labai neišspoilinsiu siužeto.

Žemę aplanko ateiviai, kurie žada, kad, jeigu tik jų klausysi – viskas bus gerai. Didžioji dalis žmonijos apsidžiauga, jog pagaliau kažkas jais atsakingas pasirūpins, mažoji sunerimsta, gi nemokamas sūris tik pelėkautuose, kažkas čia įtartino.

Bet ateiviai stiprūs, dauguma žmonijos nori ramybės ir išeina taip, kad ateiviai ima taip netiesiogiai valdyti žemę. Išnyksta karai. Visi turi ką valgyti. Visi kalba viena kalba. Viena tauta, viena ramybė. Vat tik ateiviai savo veidukų nerodo, ir įtaru, kad ten gal iš viso tik vienas ateivis yra, kaip bitutė dirba, ekselio lenteles skaičuoja ir sako ką ir kaip daryti. Žmonija labai nori pamatyti kaip jis atrodo, gink Dieve bus koks glitus šimtakojis. Ateiviai pasižada, kad po 50 metų gerovės planetos save parodys, nes bus pasikeitusios dvi kartos ir jau priims juos, kad ir kaip jie beatrodytų, žmonija jau bus pažengusi, paprotingėjusi, išlaisvėjusi pati nuo savęs.

Laikas eina, pažadas ištęsiamas. DUM DUM DUM. Ateiviai atrodo kaip demonai! Mažuma aikčioja, dauguma sako, ai, nu tai nieko tokio, nes dabar gali užsisakyt maisto į namus ir studijuoti visą gyvenimą ką tik nori, svarbu, kad ne šimtakojis. Mažumai vis tiek neramu, vis jie klausia ko gi tie ateiviai nori?

O vat niekam nerūpi, ko jie ten iš tiesų nori. Nes jie neturi laisvios valios, jie iš tiesų yra demonai, tie patys, kuriuos žmonija jau pažįsta, bet tiesiog praeityje žmonės buvo labiau ryšyje su savo ateitimi ir atsiminė iš ateities, kad čia negeros būtybės, nereikia jų klausyti. Šie ateiviai norėjo padaryti taip, kad per gerą gyvenimą ir tolimesni vaikų gimdymą (juk paprastai žmonės pradėję „gerai gyventi”, kaip tik meta vaikų gimdymo idėjas), prigimdytų visą kartą visiškai kitokių vaikučių. Laisvų nuo individualių intrigų ir norų, siekių, meninių ambicijų ir panašiai. Kad naujieji vaikučiai, jau nebe žmonės, būtų kosminio proto ląstelės. O gal kosminio vėžio. Pilnas kosmosas tokių „pažengusių” sąmonių, kur paskiri individai susilieję į vieną, o paskiros planetos toliau į vieną ir gale ten bus tik tas vienas protas, o gal jis buvo pačioje pradžioje, na, bet demonai to nesužinos, jie į vakarėlį nepakviesti. Nors vienas kitas su vienu kitu žmogumi suformuoja intymesnį ryšį, kad žmogui galėtų parodyti šio to daugiau apie Visatą, žmonijos lemtį, ir leistų tam žmogui mirti atsiskyrus nuo viso šito, o gal kaip tik, paliudijus tai, kaip ir demonams lieka tik liudyti su visais savo technologiniais skaičiavimais ir ekselio lentelėm.

Ar pabaiga laiminga? Nelaiminga? Knyga pamokanti? Įspėjanti? Analizuojanti? Įspėjanti?

Internetuose vaikšto citata neva Kurt Vonnegut pagyrė šią knygą, kaip vieną geriausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, o kitus teko jam pačiam parašyti. Jeigu patinka Vonnnegut, tai šita tikrai patiks irgi. Joje irgi daug humoro, tik subtilesnio. Šiaip, jeigu ne techninės detalės, kaip pvz.: nuotraukų talpos matavimas metrais arba galingo žibintuvėlio galimybė šviesti tik 10 sekundžių ir panašiai, tai net nepasakytum, jog tokia sena knyga. Realiai galėtų būti vakar parašyta kokioj Pietų Korėjoj. 5/5 labai rekomenduoju.

Paveiksliukas iš filmos ekranizacijos, televizinio miniserialo, kurį rodė SyFy kanalas.

Knyga – Michael Crichton „Andromedos štamas”

1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:

Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.

Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.

Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀

Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.

Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…

Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).

Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.

Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):

Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.

Scala naturae iš R. Lull, Liber de ascensu et descensu intellectus , 1512 metai. Ugnis gudresnė už akmenį!

Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?

Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?

Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.

5/5.