Ar Jum taip būna, kad skaitant knygą atrodo, kad knygos tikslas yra pasiginčyti su kažkuom? Man skaitant šią knygą jis buvo labai ryškus, nes joje aprašoma viena emocijų atsiradimo teorijų su labai daug argumentų kodėl būtent ta teorija yra geresnė/tikresnė. Ir, jei tos kitos nežinai ar nežinai tiek pat, kiek šioje knygoje pateikiama info apie tą kitą, tai gaunasi, kad tada gauni tik pusę knygos. O jei iš viso nieko nežinai, tai tada atrodo, kad čia viskas tiesa ir teisinga, nors ir pirma ir antra, ir dar trečia ar ketvirta teorijos visos jos būtų tiek pat (ne)teisingos, priklausomai nuo to, ar tau čia praktiniai, teoriniai ar „iš karto reikia disertaciją parašyti” klausimai. Jei ką, tai šita knyga parašyta lengvai, su daug humoristinių pavyzdžių, mačiau internete daug kritikos knygos formai, kad ant tiek nerimta, kad ner neverta dėmesio, bet negalėčiau taip sakyti, čia kaip lyginti blyną ir šakotį, kai žmonės ima lyginti pop psichologijos knygas su ta pačia tema parašytais akademiniais straipsniais. Tikriausiai tie, kurie skaito ir tuos, ir tuos, mielai skaito abu, o kurie skaito tik vienus, ta
Vat galime pradėti labai lietuviškai klausimą kaip gimsta emocijos. Ar emocijos ir jausmas yra tas pats? Kas yra nuotaika? Ūpas? Kuom skiriasi dvasia ir siela (ne krikščioniškos religijos prasme) ir ką abi turi bendro su sveikata? Galima eiti ir tiesiai prie knygos ir jos terminologijos. Pvz.: naudojamas terminas – degeneracija. Kaip manote ką jis reiškia knygoje? O tai, kad tą patį jausmą gali sukelti daug skirtingų neuronų kombinacijų, t.y. „daugelis vienam”. Skirtingi biologiniai keliai tam pačiam rezultatui. Idėja yra priešpriešinė „pirštų atspaudų” teorijai, t.y. kad konkretus neuronas ar jų grupė, sudirginta, lemia tą pačią emociją visada, kai yra paveikiama, dirgiklių, atsiminimo ar net kad ir kokio į smegenis įkišto elektrodo ar suvalgyto grybuko.
Hm. Tarkime ateinu į psichoterapiją, mano terapeutas duoda tokią knygą apsišvietimui, išmokstu aš šį terminą ir visus geriu jų smegenų degeneracija. Kas šiaip tokioje kasdienėje medicininėje ir psichologinėje kalboje daugiau reiškia kažko nykimą ne pačia pozityviausia prasme. Knygoje daug tokio smėlio tarpdančiuose, daug kur subtilesnio, nei vienas konkretus žodis.
Bet, neapsigaukite, knyga nėra neigianti smegenis, kaip dalykų kilmę. Net priešingai. Pvz.: yra visas skyrelis apie joje įvardijamą afektinį realizmą, t.y. kad mes ne pamatome ir tada patikime, bet pirmiau patikime, o vėliau pamatome, t.y. smegenų lūkesčiai ir tikslai realybės suvokimui yra svarbesni, nei jusliniai signalai. Tik kažkaip įtariu, kad galviniai nervai krizena kamputyje, ypač VIII’as.
Knygos dideli pliusai yra tai, kad joje emocijos yra pateikiamos ne kaip baigtinės visų turimos ir vienodos, bet, kaip kažkas, ką galima lavinti, ugdyti ir puoselėti – už tai esame atsakingi dalinai patys, dalinai mūsų aplinka, panašiai, kaip kepamos duonos kokybei atsakingas ir mikroklimatas, kuriame mielės auga. Vienoje kultūroje vienos emocijos priimtinos, kitoje – ne. Vienų tikimasi tam tikrose situacijoe, kitose nesuprastų kas Jums nutiko, jei sužinotų, kaip jaučiatės (ar, kad nejaučiate nieko). Autorę, atrodo, kiek glumina rusiškos kultūros emocijos… gražiai aprašo graikiškas (nes turėjo, kas su ja apie jas kalbėjosi), o labiau į Rytus visai tamsu.
Na, einu palavinti kokios savo emocijos ta proga, kokios džiugos ir jaudinančios.
Knygos įvertinimas bet kur nuo 1 iki 5/5 žvaigždučių, žiūrint ko ieškote.
PS – nuotraukoje paukštelis iš LEGO rinkinio nr 31145 .
Dar palipdytų iš jo gyvūnėlių
