Perskaičiau young adult lietuvišką knygą! 500 psl. Siaubas. Penki šimtai puslapių.
Tai va, paspoilinsiu apie ką knyga, bent jau, kaip aš supratau.
Parakosminiame pasaulyje egzistuoja dvi saulės, dvigalviai gyvūnai, o žmonės gimsta visada dvyniais. Kodėl taip? Nu nes taip reikia. Suprask vėlesnėse knygose gal paaiškins, čia lyg taip specialiai kažkieno padaryta. Ir suprask, kad šitas pasaulys yra technologinio nuosmukio eroje, likę senesnės epochos artefaktai yra ✨magija✨.
Veiksmas vyksta mažulyčiame planetos kampelyje (bent jau pagal žemėlapį ir herojų gebėjimą jį įveikti arkliukais ir laiveliais). Viena šalis okupavo kitą, visi pikti, visi alkani. O dar, kad to maža nebūtų, plinta maras, ir ne koks biologinis, o memetinis, t.y. smegenys gavusios tam tikrą informacinę seką ima degeneruoti. Sixseven brainrot’as, tik blogiau. Kaip dera tokio tipo literatūrai Pasaulį išgelbės neurodivergencija.
Jis (Klaudijus) yra viengimis, suprask gimė be brolio dvynio, todėl nedastumtas iki pasibjaurėjimo likusiems tesingai gimusiems, skriaudžiamas šeimos, vagiliaujantis, bandantis nusižudyti. Toks ant ribos incelis. Reikia suprasti iš knygos, kad tokioje Visatoje net prostitutės su viengimiais nemiega, bet jis neva pats sugalvojo nenorėti moterų, nesidomėti mašinytėmis (arkliukais), kaip kiti berniukai, etc. etc. Jis smulkus ir paliegęs. Kai pagaunamas vagiantis ir nubaudžiamas vergauti, tai jį idarbina tarnaite tokioje Akademijoje ale „nešiok popierius” ir „pavalyk dulkes”. Šiaip tai tipo turėjo nužudyti, bet toks tos Akademijos teisėjas Faustas pamatęs Klaudijų sako mmmm tasty, ateik arčiau.
Ji (Helena) yra super important princesė, kuri net ne tikra princesė, o kažkoks tai pseudo masinio naikinimo ginklas tą marą ir užvedantis per savo vaikiškus piešinėlius ir daineles. Ji lyg irgi gimė viengimė, bet turi dvi širdis. Skirtingai nuo kitų personažų, tarp kurių 20 metų amžius jau branda, o 30 metų jau visko matęs, viską žinantis, Helenos amžius yra neaiškus, bet ji atrodo, jauna. Gal turi ir dvi hipofizes, dėl to kitaip sensta.
Akdemijoje veisasi tokie Teisėjai – technologiškai augmentuoti žmonės, kurie moka matyti kitų žmonių mintis ir emocijas. Mato per jiems suvokiamas vizualines išraiškas. Jei jautiesi kaip ant sparnų, tai ir matys tavo galvą plunksnuotą. Klaudijus ir Faustas aprašomi kaip ale priešingybės, suprask vienas tamsiaplaukis, kitas šviesiaplaukis, vienas eina per bobas, kitas celibate etc. Galvojau knygoje abu pasibučiuos, bet!
Knygos intymumas yra sadomazochistinis. Personažai suartėja ne per bendras vertybes ar tikslus, bet tiesiog sudėti fiziškai vienas šalia kito ir priversti patirti tuos pačius diskomfortus, skausmą, arba prispausti rinktis tarp kelių kelių, kurių vieno pasirinkimas kitus sugriaus. Knygoje kaip ir nėra tiesiai pasakoma kame yra blogumas tokio padalyto pasaulio, kur visi gimsta po du, tas maras toks daugiau irgi nepatogumas, nei Pasaulio pabaiga atrodo, ir KODĖL kažką reikia pataisyti. Pagrindiniai personažai lyg jaučia, kad čia negerai, čia reikia pataisyti, bet tuo pat negali pasakyti ką tiksliai reikia taisyti, jie nežino, daugiau viliasi ir genami traukos, kad tai bus atitaisymas. Čia vat gal įdomiausia knygos dalis.
Jei taip labai atsitraukti nuo paviršinių detalių ar porą kartų užmigti skaitant šią knygą ir ką pasapnuoti, tai galima būtų prisiminti Platono aprašytą Aristofano pasakojimą, kaip Dzeusas padalino žmones po du. Turėjom visi keturias kojas, keturias rankas, dvi smegenis, vieni buvome skirtingų lyčių, kiti vienos (tik vyrai ar tik moterys) bet vat ėmė ir padalino. Kodėl? Pas Graikų kaimynus tai bokštą griovė dėl to paties kitas dievas.
Nunerfino mus, patyrė žmonija hubrį, užtat atsirado meilė ir Didžiojo Kito paieška, kurį suradus tampi kažkuom daugiau, nei būtum atskirai po vieną. Man tas mitas labai gražus per tai, nes nors paišomi tie pirmykščiai žmonės šiuolaikinėse iliustracijose kaip tiesiog sulipę, bet originaliame pasakojime yra daugiau kokie tai blopsikai. Jeigu tikrai galėtų būti fantastinėje literatūroje egzistuojančio technologinio nuosmukio pasauliai, kur mokslas tiek išvystytas, kad nebeatskiriamas nuo magijos, tai tie tikrieji pirmieji žmonės būtų galėję kilti alternatyvioje evoliucijoje, kur plokčiagyvių tipas (Placozoa) tobulėjo toliau, vystė tik chemines sinapses ir štai trinktelėjo elektrinis impulsas. Tada labai logiška kodėl tai meilei reikia hormonų ir vis artumo negana.
Grįžtant prie knygos, kuri gal yra, gal nėra, labai subtili oksitocininių neuronų kritika, įdomu ar bus sekančių dalių. Jei bus tai kol kas statau, kad jose sutiksime arba Setą ar Lokį.
Šiaip parašyta knyga tai tikrai gerai. Prieš tai bandžiau skaityti Rebecca Yarros „Fourth Wing” (įveikiau ketvirtį, kol nuliūdau, kad neturiu židinio) ir „Mintregys” parašytas žymiai geriau, nei ana. O ta tai gi tipo pasaulinis bestseleris. Aš sugebėjau net Audra Winter „Age of Scorpius” įveikti, praktiškai veteranas iš apkasų, žiūriu į jus stikliniu žvilgsniu.
4/5 nes Klaudijus su Faustu nepasibučiavo.
PS leidyklos, baikit sakyti, kad autorius n metų dirba prie kažkokio kūrinio ar pasaulio. Knygos ne sūriai, jų brandinti nereikia. N šedevrų yra parašyta per tris dienas, autoriui apsikrėtus mūzomis. Palikite augimo trukmes intymioms kūrėjų paslaptims.