Aptarinėjom čia su kolegomis kelis encefalitų atvejus. Būna ūminiai, o būna ir lėtiniai. Ir su tais lėtiniais, tai kaip juos nustatyti? Kaip surasti, kad žmogui smegenyse yra uždegimas? Žmogus dažniausiai „nugula” pas psichiatrus, o jie, matydami, kad jų gydymas neveikia, bet ir ne jų liga, persiunčia psichoterapeutams. Kau keli neurologai man papasakojo, kad apskritai su encefalitais kartais viskas būna, kad kelias iki diagnozės būna paciento likvoro (smegenų skysčio) mėginys vežamas kišenėje iš vienos šalies į kitą su „ar gali savo labėje pažiūrėti?” viena juodų paakių medicinos entuziasto kitam su dar juodesniais paakiais.
Ir čia, kažkaip diskusijoje, pastebėjau, kad kai ką mato šeimos gydytojas apart blogėjančios paciento psichinės ir neurologinės būklės (arba niekaip nerandamos to pablogėjimo priežasties?). O gi dažnai mato ir viso kūno tolygų silpnėjimą.
Ir man labai patiko vienas visai naujas (pilnai prieinamas, nereikia jungtis per kokio universiteto VPN’ą) straipsnis apie trauminius smegenų pažeidimus.
Jūsų vidaus organų ląstelės realiai gauna signalą atiduoti gabaliukus savęs. Pakuoti gerus ir reikalingus dalykėlius į mažas vakuolytes (įsivaizduokite ląsteles atsignybiančias save) ir paleisti, kad per kraują jos pasiektų galvą. Hematoencefalinis barjeras, ta neįveikia siena, atidaro savo vartus. Kartais tai trunka tik valandomis, kartais tai trunka metais. Kartais tai nuolat kartojasi. Jūsų lėtinę inkstų ligą ar osteoartritą gali būti lėmęs smegenų pažeidimas, nes kūnas tiesiog atsidavė tam, kad būtų išsaugota tai, kas garantuos išgyvenimą. Jeigu galvos trauma buvo rimta – Jūs daugiau niekada nebebūsite toks, koks buvote iki jos, nei smegenimis, nei širdimi ar kepenimis.
Šitas straipnis kelia klausimus apie naujos kartos mediciną, tokią, kurioje pagalba būtų tikslesnė, – o kas, jei tų „pakuočių” kūnui tiesiog duoti. Ne cheminių medžiagų, ne kamieninių ląstelių, ne pagalbos kūnui valgyti pačiam save, bet realiai būtent to, ko reikia ir dargi su apgaulingu signalu, kad pvz.: imkit smegenytės, plaučiukai sunčia linkėjimų.
Mūsų daugialąstis kūnas sukūrė mūsų protą, sąmonę. Jie sukūrė bendruomenę, gentį, civilizaciją. Tada mes pradėjo klausti savęs, ką mes galime duoti tam, kad kažkas didesnis už mus egzistuotų per mus, kažkas daugiau, nei mūsų pavienių individų suma. Ir gal vieną dieną mes pasieksime technologinį ir moralinį tašką, kai mes galėsime grįžti atgal evoliucijos medžiu, nulipsime iš jo, ir galėsime vėl tiems mažyliams, kurie lygiai taip pat pasiaukoja, kad bendrai būtų kažkuo daugiau, nei pavieniui, mūsų kūno ląstelėmms, galėtume padėti tokiais būdais, kokių jos negali nei pavieniui, nei kartu.
Ir išėjo kažkaip į kalbą, kad Mens sana in corpore sano.
Sveikame kūne sveika ir siela.
Kaip suprante, šitą pasakymą? Ką jis reiškia? Kad tam, kad būtum protiškai sveikas privalai turėti is sveiką kūną? (taip praktikoje susiduriu jį dažniausiai vertinant). Ar, kad jei sveiko proto neturi, tai kas tau iš sveiko kūno? Toks jis įdomus, pasigautas viduramžiais iš senovės Romos poeto Juvenalio X-os satyros paskutinės dalies, kartais jo pats tai nesugalvojo, jau graikai kažką panašaus buvo užrašę ir tikriausiai ne vienas žmogus gyvenimo eigoje pats kada pagalvojai ar suveda.
orandum est ut sit mens sana in corpore sano.
fortem posce animum mortis terrore carentem,
qui spatium vitae extremum inter munera ponat
naturae, qui ferre queat quoscumque labores,
nesciat irasci, cupiat nihil et potiores
Herculis aerumnas credat saevosque labores
et venere et cenis et pluma Sardanapalli.
monstro quod ipse tibi possis dare; semita certe
tranquillae per virtutem patet unica vitae.
Kai perskaičiau, tai suprantu šitas eilutes maždaug taip:
Melskis turėti sveiką protą sveikame kūne,
Prašyk nieko nebijančios sielos,
Kuri ir duotu gyvenimo galu džiaugtųsi
Ir visus gyvenimo sunkumus įveiktų.
Kad pagieža ir torškimais neapsikrautų,
Bet išbandymus ir augimą vertintų labiau,
nei kūno malonumus ir saugumą*.
Tokią stiprią gyvastį
Dorybių keliu tik tu sau pats vienas gali duoti.
*Heraklis ir Sardanapalas čia tokios dvi priešingybės. Jie kaip archetipai, kur „nu čia šitas persožanas, pagal vardą žinot apie ką kalbu”. Kaip yra kas aiškina, kad Romą pražudė gašlybės ir gėjai, tai, kiek randu, kad romėnai tą patį aiškino apie prieš juos buvusias imperijas, nes nu jau ten tai kokie gėjai buvo, eina sau, šakės. Ir dar gėjai tinginiai buvo, per gerai gyveno, nebuvo užgrūdinti.
Tai net pasidarė įdomu ar yra lietuviškas vertimas. Į pagalbą atėjo Vinted, 2 eurai (į biblioteką gi reiktų knygą grąžinti, ar ne?), ir radau 1983 metų Vagos leidyklos Juvenalio satyras. Išleista 1983 metais, klijuotas popierius.
Nėra IX-os satyros. Ta satyra kaip tik tokia gera. Joje yra kalbamasi su vergu vyru, kurį pora paima dar jauną, gražų ir sveika. O kai jis pasensta, tai tiesiog numeta. Satyra kritikuoja tokį elgesį su savo vergais. Iš esmės ten yra lazdavonė iš dabar vadinamųjų „unicorn hunters”. Šioje knygelėje yra pastaba, kad tos satyros nėra, nes joje „autorius kritikuoja ištvirkusius vyrus”. Hm. Na taip, ten rašoma, kad negalima taip elgtis su savo vergais, kad vyrai irgi turi jausmus ir norus, kad tu gali savo vergui patikti, jam gali būti gera su tavimi, jis gali tave įsimylėti ir tu esi atsakingas už tai, už gerą atsilyginti geru. Juk vergas vis tiek žmogus, o vergo pozicija yra silpnesniojo visom prasmėm.
Juvenalis paliktam vergui siūlo susirasti seną vienišą moterį, ir graužti daug gražgarstės – ana buvo naudojama „meilės eliksyrų” gamyboje.
88 psl
/…/ – patariu melsti,
kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas.
Dvasios tvirtos paprašyk, kad mirties nebijotum, laikytum
baigtį gyvenimo savo gėrybe, gamtos dovanota.
Taigi tavoji dvasia tegul niekad vargų nesibijo,
lai nepažįsta aistrų jokių ir pykčio, o tiki,
kad geriau bet kuris sunkusis Herkulio žygis
ir baisiausi vargai nei puotavimas, meilė, pagalvės
Sardanapalo! Gali tu šituos dalykus įsigyti,
bet per dorybę takai į ramų gyvenimą veda!
/…/
Tai kaip praktikuoti dorybes? Kas jos apskritai yra?
Kartais galime visai nesunkiai sutarti, kas yra vertybės. Savo vertybes gali pažinti bet kada, kai gyvenime tau iškyla pasirinkimas ką daryti ir tuomet, eidamas vienu iš galėjusių būti keliu, gali atsigręžti ir sau pasakyti, – štai, kas aš esu, štai kas man yra iš tiesų svarbu. Štai ką apie mane sako tai, ką aš pasirinkau daryti. Ir kuo tamsesnė audra, kuo baisesnė gyvenimo bangų mūša, tuo labiau ieškome to švyturio, kuris rodo, kur yra mūsų tikslai ir pavojai.
O štai dorybe jau yra kažkas, ką pasirenki visuomet tik proaktyviai ir praktikuoji vėl ir vėl ir vėl, kol tai tampa tavo prigimimu, kad ir koks buvo užgimimas. Per dorybe pasirenki ne kas tu esi, o koks tu esi.
Man labai gražus katalikų dorybių medis, kurio šaknyse yra tikėjimas, viltis ir meilė. Psichoterapijoje, ypač kalbant apie depresiją, yra tokios „tamsios triados” sąvoka (daug ten šiaip tų triadų yra).
Kai nebeturi vilties, kad bus geriau, kei nebegalvoji, kad pats gali ką padaryti, kai nebetiki, kad kiti tau padės ar yra verti, kad tu jiems padėtum, tai yra gilioje gilioje duobėje ir reikia iš jos lipti bet kokiu būdu ir kuo greičiau.
Niekas negali įrodyti ir garantuoti, kad tikrai ateityje bus geriau.
Gi gali pystelti meteoritas ir fsio.
Niekas negali įrodyti ir garantuoti, kad tu sugbėsi dalykus.
Gi būna, kad viską padarai gerai ir teisingai ir vistiek nieko gero nesigauna.
Ir niekas negali atsakyti, kad tu tikrai esi vertas kitų meilės ar jie tavo meilės, jei jie negali mylėti, arba tu pasirinkai nuo meilės nusigręžti ar kelti jai sąlygas.
Ir ką tada veikia tavo smegenys? Tos smegenų dalys, kuriomis mes skiriamęs nuo driežiuko? Kam jos tada reikalingos? O jos, pasirodo, pas žmogų tokios nemažos, tarsi būtent tai, kad galime vienas kitą mylėti ir norėti kurti gražesnį gyvenimą, norėti to, trokšti, tokios didelės ir stiprios, būtent jas vertina pats kūnas, jeigu jos užgaunamos. Auginame raumenis, rūpinamės širdimi, valgome tas pačias gražgarstes, kad teisingai nutekėtų tulžis ir mažėtų cholesterolis, bet dėl ko? Dėl ko visa ta sveikata, dėl ko tas gyvenimas, jei ne dėl pačio gyvenimo, gi.
Paveiksliukas iš pamokos apie Pasaulio medį plano. https://www.vilniusyramokykla.lt/pamoka/etika/pasaulio-medis/
Pamokos planas tame puslapyje labai geras, ypač, kad yra paaiškinimas kaip pritaikyti mokiniams su SUP. Kai mano vaikai pradėjo eiti į mokyklą, tai sužinojau, kad tai taip vadinasi ir trumpinasi – specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Dabar visi mano draugų vaikai turi „didelius specialiuosius ugdymosi poreikius”, kai mes augdami patys buvome „ne, nu, tu tai…”.
Ir dar reikia tokios PPT (pedagoginės psichologinės tarnybos) leidimo, kad mokytojas pvz.: kad tokioje pamokoje leistų tau nepiešti ant asfalto, nes tau gal skauda, kai kreida byra, bet labai malonu, jausti, kaip flomasteris slysta popieriaus lapu. Juk esmė ne purve tave išvolioti, o parodyti, kad tu gali pats piešti pasaulio medį. Atrasti galią naudotis instrumentais.
Arba, kad tau nereikia viso medžio mokėti pristatyti visai klasei, o gali tik tyliai po pamokos mokytojai parodyti vieną kokią savo detalę iš jo. Gi tikslas nėra viešojo kalbėjimo ugdymas, jeigu mokai apie Pasaulio medį, tai tikslas yra jį atrasti. Vieno simbolio galia gali būti labai didelė, jis gali būti tik sėklytė, kaip ir tik vienas tave išgirdęs žmogus, jei klauso, gali būti geriau, nei dvidešimt nesuprantančių ką tu sakai. Tokie planai yra viskam ir mokytojai tikrai jų laikosi ir stengiasi, tik, įdomu, kad tai tiek smulku, tiek konkretu, visai kaip medicinoje.
Visai kaip su tais lėtiniais encefalitais. Juk galėtume tiesiog pasakyti „šitas prisigalvoja iš dyko buvimo kažkokių ligų, o silpsta jo kūnas, nes nieko neveikia, jam reikia tiesiog eiti ir užsiimti dalykais gyvenime, suprasti, kad nieko nebus be darbo ir pastangų”. Ach, kaip tu gali būti tuo pat metu ir visiškai teisus ir visiškai neteisus.
Na, einu dar Juvenalio paskaitinėsiu, po to papraktikuosiu dorybes. Atliksiu aukojimą devei Vestai (Gabijai), išsiskalbsiu ir išsisiurbsiu jausdama galią, kad galiu tą padaryti ir taip rūpinuosi savo ir savo šeimos gerove, nors ir labai tingisi, norėčiau pavažinėti dviračiu. O jei važinėčiau dviračiu, tai irgi mane lydėtų dievai, vat, kaip tik radau vieną knygą, kur abi šios pusės smagiai nupieštos – Grande mythologie tintamarresque 1881 metai. Prancūziškai nesuprantu, bet paveiksliukai kalba patys už save.
https://archive.org/details/grandemythologie00touc/mode/2up
Na, ir visai pabaigai, daina užbaigianti kitas savaitėje buvusias nuotaikas (angliškai):