Ne sykį girdėjau, dažniausiai iš vyrų, nuostabą, kad vieną dieną žmona/ilgametė draugė priėjo ir pasakė, kad viskas, skiriamės, žinia kaip iš giedro dangaus, gi viskas buvo taip gerai! Ir tie pasakymai būdavo informaciniai, t.y. konstatuojamas faktas, kad ji va dabar išeina, kai kuriems net parodydavo į lagaminus, pas ką eina. Viskas jau suplanuota, nuspręsta, padaryta. Pasakymas, ne prašymas kažką keisti, ne įspėjimas, kad kažkas gali būti. Taip va. ATE.
Tuomet dalis vyrų, kitų santykių metu, sugalvodavo pvz.: kad jie draus savo naujoms draugėms juos palikti. Nes pirmai nedraudė, tai taip ir gavosi. Arba, pvz.: reikia susirasti merginą, kuri pati nepaliko, bet buvo palikta (tėčio, ankstesnio draugo, idealiu atveju abiejų) ir tada galėsi gyventi ramiai, nes ji nemokės padaryti tokios nesąmonės. Jeigu pirmu atveju paliko santuokoje, tai reiškiasi antru bandymu negalima tuoktis, jeigu pirmu atveju santuokos nebuvo, tai dabar iš karto privalo būti santuoka ir panašiai ir t.t. ir labai daug visokių dalykų, kol aiškėjant, kad tik dar blogiau viskas gaunasi taip darant patekdavo į terapiją ir retrospektyviai peržiūrint savo ankstesnius santykius pamatydavo, kad santykiai nuo pat pradžių palengva važiavo žemyn ir problema buvo tame, kad jie galvojo, jog tas važiavimas yra savaime suprantamas ir netgi TURI būti.
Suprask buitis. BUITIS, KARLAI.
Buitis ir tapimas butiškai nebelaimingu su visokiais „pakentėkime antradienį” yra gi įrodymas, kad santykiai tikri. Ne? Kaip tai ne!?
Tuomet ieškodavome jų aplinkoje laimingų porų, jie jų klausinėdavo kaip jos jaučiasi ir jiems būdavo tokia nuostaba, kad santykiai būdavo stabiliai laimingi ar gerėjantys. Taip, visiems mums būna geresnių ir blogesnių dienų, taip,gali būti „blogesni” metai pvz.: po vaikų gimimo ar susirgus rimta liga. Bet bendrai paėmus, taip va visą santykių trukmę, laimingi santykiai išlieka laimingais.
Šiandien skaitinėjau straipsnį, kur klausia nuo kada jau nebeverta eiti porų terapijos. T.y. pasiektas lūžio taškas. Vienas partneris jau priėmęs sprendimą palikti kitą ir vyksta būtent tas pasiruošimas (vidutiniškai trunkantis du metus). Ar jis tylus? Ne, net jei kitai pusei atrodo, kad „iš giedro dangaus”. O kokie tiksliai ženklai „važiavimo” iki jos?