Kaip tik išėjo naujas vadovėlis (tiksliau 3-ias leidimas) apie miego mediciną. 285 psl. Toks tobulai „visiems medikams”, kad galėtum perskaityti ir geriau suprasti ką tie miego specialistai veikia, kas kaip vadinasi ir kas kaip diagnozuojama ir gydoma. Žiauriai geras. Labai trūksta tokios jungiančios literatūros. Visuomet būna skirtos pacientams ir skirtos specialistams (ten galėtum apie miegą ir 2850 psl parašyti gi lengvai), bet vat tokios… rimtai apžvelgiančios negiliai, dažniausiai nebūna. O dar turėti ir pačių lietuvių parašyt, neverstinį, t.y. atsižvelgiant į vietinę medicinos paradigmą ir galimybes yra iš viso nuostabu!
Man knygoje labiausiai patiko skyrius apie KET-N. Tai yra specifinė kognityvinė elgesio psichoterapija nemigos gydymui, kuri iš esmės yra pirmo pasirinkimo veikiantis gydymas absoliučiai daugumai miego sutrikimų, net tų, kurie yra organiniai. Skyrius nėra instrukcija kaip ją taikyti ir nera savipagalbos medžiaga, bet yra itin šaunus supažindinti visus kitus gydytojus kas tai ir apie ką tai.
Dabar rekomendacijas nukreipti pacientą į KET-N aš matau iš III lygio specialistų beveik visada, tik va, kur pacientui surasti tas 4-12 kryptingų sesijų, jei jo lankomas pirminės psichikos sveikatos priežiūros centras netaiko? Ar taip iš viso galėtų būti?
Jei skaitysite knygą, tai toks įdomus joje pasikartojantis mozaikinis elementas melatoninas. Visus gydom KET-N, bet kai kurioms grupėms iš karto SMACKINAM MELATONINĄ. Su autizmo spektro sutrkimais knygoje ant tiek įdomiai, kad radau eilutes, kur, jei vaikui diagnozuotas Aspergeris, tai duodam pastarojo tėvams. Melatonino, ne Aspergerio. Na… yra tokia klinikinės savigarbos praktika, kad diagnozavus vaikui būtina ištirti ir tėvus, nebent nenorime atkasti to, kad tėtis ne tėtis ar dar ką, bet išleisti tėvus dar is su pagalba jiems daugiau, nei tik pagalbą jų vaikui? DAMN. Audentes fortuna iuvat. Tai va kaip reikia dirbti, kad po to vadovėlius galėtum rašyti, nesicackinti. Beje, yra aprašyta ir situacijų, kai nemiga gydoma kofeinu!
Labai nuostabu, kad yra aprašyta ir apie hipertrofine širdies liga sergančių žmonių nemigą.
Žmonės sergantys širdies ligomis dažniausiai miega prastai. Miega blogai dėl širdies pažeidimo (tiksliau širdies nervinės sistemos ir jos ryšo su smegenimis), miega blogai dėl vaistų šalutinio poveikio, o prastas miegas dar labiau pablogina kraujospūžio ir ritmo kontroles. Jeigu lėtinio skausmo atveju dar kažkaip dašyla mums, kad kai labai skauda nugarą, tai toks ten ir miegas, tai su autonomines nervų sistemos signalais, kad „musm čia viduje negera” – ne taip.
Taip miela ir, kaip šeimistui, šilta, kad kažkas atkreipia dėmėsį į šią, ir tokią didelę, nemigos grupę, kurią labai lengva praleisti tiesiog užsiciklinus prie pasakymo „gydyti pirmines priežastis”. Kaip tu jas išgydysi? Ką tu kalbi? Kur man rasti genetikos ar sociologijos analogišką vadovėlį ir mesti į tave, kad tu suprastum, kad čia nėra paprastas lengvas dalykėlis? (gal ne veltui tokias knygas leidžia su labai kietais pointy kampučių viršeliais ir sunkiu blizgančiu popieriumi).
Jei kas norit nusipirkti (tiražas net 1000 vnt! ) :
Kad žmonės, kurie geria kavą rečiau patiria širdies ritmo sutrikimus, dalykas žinomas „buitiškai” jau seniai. Bet kodėl taip yra? Ar todėl, kad žmonės jau turintys sveikas širdis lengviau perneša kofeiną, ar todėl, kad kofeinas teigiamai veikia širdies darbą?
Prieš kelias dienas į mano akiratį pateko randomizuotas 200 asmenų apimties tyrimas, su pacientais, kurie jau buvo patyrę prieširdžių virpėjimo epizodą – pusei tiriamųjų neleido vartoti kofeino, o kita pusė turėjo išgerti bent po puodelį kavos per dieną.
Po pusės metų suskaičiavo kaip čia joms sekėsi. Tai grupėje, kuri kavos negėrė visai PV pasikartojo 64%, o, kuri gėrė – 47%. Skirtumas gana reikšmingas!
Tyrimas gana smagus, norinčiųjų jame dalyvauti buvo virš 1700, bet atmetė tuos, kuriems pvz.: ritmas apsikritai sutrikęs pirmą kartą gyvenime, ar, kuriem nepavyksta ritmo atstatyti (tuomet gi negali skaičiuoti pasikartoja ar nepasikartoja sutrikimas). Norisi apsaugoti pacientą nuo kartotinų kardioversijų. Vidutinis į tyrimą įtrauktųjų amžius buvo 69 metai.
Toks mažas tyrimukas, daug čia jame prie ko galima kabintis (ir sugalvoti kitokių tyrimų), bet, nu, tikrai labai smagus! Jame pačiame diskutuojama kaip čia taip kava galėtų veikti. Šiaip tarp jau sergančių širdies ligomis rasite daugiau kavos nemėgstančių asmenų, nei tarp pamėgusių dėl gėrimo jie vėliau susirgs. Senas anekdotas yra apie tai, kad tą lemia, tai, jog pirmieji, ypač su PV, mėgsta „tauresnius gėrimus”. Šiame tyrime minčių irgi yra apie tai, kad, kadangi visko neišgersi, tai gal geriant daugiau kavos, mažiau ko blogesnio išgersi…
Bet, visgi, greičiausiai kava blokuoja A1 and A2a adenozino receptorius. Buitiškai kalbant – trumpina laisvą laiką tarp širdies susitraukimų, per kuriuos ektopiniai ritmo židiniai gali suspėti pakelti galvą. Hm. Nelabai aiškiau… Vnž – sveikai plakanti širdis yra budri širdis! Galbūt kava veikia ir kaip diuretikas, o juk „šlapimą varantys vaistai”, kuriuos gydytojai taip mėgsta kišti, būna vieni pirmųjų numetamų vartoti. Taip pat kava pasižymi antiuždegiminiu poveikiu, o kalbėti apie širdies ir kraujagyslių sveikatą ir nekalbėti apie uždegimą yra panašu, kaip kalbėti apie ledą nekalbant apie šaltį. Negalima atmesti ir to, kad „prigėrus kavos” atsiranda jėgų dar kažką veikti – pvz.: daugiau vaikščioti, tai gal vaikščiojimas padeda labiau, nei kava.
Jaučiu būtinybę priminti, kad tokie tyrimai yra pirmiausiai apie koreliaciją, ne kauzaciją, t.y. randami sutapimai, o ne įrodomi priežastingumai. Tai neužtenka tik to pasakyti „kavytę gerti sveika” (jeigu dar nekilo minčių taip nesakyti iš diskusijos dalies, kaip ta galėtų ar negalėtų veikti).
Dabar mano socialinių tinklų burbule labai plačiai aptarinėjamas straipsnis apie melatoniną ir širdies nepakankamumą – jo išvados gana grėsmingos – kad ilgalaikins melatonino maisto papildų vartojimas yra susijęs su 89% didesne širdies nepakankumumo rizika, trigubai dažnesne hospitalizacija dėl širdies nepakankamumo, ir dvigubai dažnesniu mirtingumu dėl bet kokių priežasčių per 5 metus. Dieve, Dieve. Uždraust melatoniną?
Širdis, kaip organas, yra labai įdomiai sustorėjusi, susisukusi ir suaugusi kraujagyslė. Jos plakimas evoliuciškai yra atsiradęs iš tos pulsacijos, kurią turi visos kraujagyslės, bet jose jis yra ramus ir švelnus, tokia elegantiška banga bėganti vamzdeliu. Pačioje širdyje yra nuosava nervinė posistemė, „laidžioji sistema”, kuri garantuoja nuožmiai tikslaus ir galingo sutraukimo ritmą, greitį, jėgą, ir, kas įstabiausią, pauzę tarp atskirų širdies ertmių susitraukimų klampiam kraujui sutekėti. Kraujas yra audinys, čia tik mūsų kultūrinė idėja laikyti jį skysčiu.
Širdies nervinė sistema turi ryšį su centrine nervine sistema. Va, ta proga radau paveiksliuką, bet jis labai paprastas, nes ten iš tiesų yra labai skrodimams efemeriškas nervinis narvelis aplink širdį, o galvos smegenys, nors čia nupiešta pažymėjus tik pagumburį (hipotalamą), širdžiai svarbios visos, kaip ir širdis smegenim.
Kažkaip medicinos studijos gana gerai įkala, kad cirkadinio ritmo sutrikdymai kenkia širdies sveikatai, bet ne tiek daug akcentuojama, kad širdies ligos gali lygiai taip pat sutrikdyti cirkadinį ritmą.
Melatoninas, pats iš savęs, yra kardioprotektorius. Gerai miegoti yra gerai širdutei. Išgertas malatoninas neveikia smegenų ir širdies taip pat, kaip natūraliai pasigaminęs miego metu, jis daugiausia veikia žarnyne. Jį gamina ne tik smegenys. Tokiais maisto papildais mes gydome pirmiausiai nervą klajoklį.
Toks įdomus jo pavadinimas, iš to, kad jį atradę anatomai pastebėjo, kad eina jis „visur”.
Galvinis nervas, t.y. eina iš pačių galvos smegenų, ne iš nugaros smegenų. Bet, kad juo daugiau infomacija ateina į galvą, nei iš jos išeina. Mirties knygose, kuriose mūsų genų istorijos siekia pirmuosius stuburinius padarėlius, turėjusius tik burnytę ryti ir kūną-uodegą, tą burnai prie maisto priplaukti, šitas nervas glamonėjo kiekvieną žiaunų lankelį ir patogiai gulėjo primityvios ir paprastos širdelės linkio guolyje. Akytės, kurios gebėjo skirti tik šviesą nuo tamsos. Žiaunytės, kuriose kraujagyslės susitraukia ar išsiplečia priklausomai nuo vandens temperatūros ir deguonies koncentracijos. Širdutė, kuri dar yra panašesnė į vamzdelį, dar tik atsiranda būsimos viršūnės kūgis, bet jau turi prisitaikyti prie to, kad kartais turi plakti smarkiau, kartais silpniau. Skrandukas, kuriame atsidūręs maistelis juk lemia ne tik virškinimo poreikį, bet ir tempia žemyn, yra papildomas svoris plaukimui, o plaukimas būtinas kvėpavimui. UFFF. Kiek visko daug tai mažai galvytei suprasti, kaip gerai, kad toks nervas yra, kuris viską siekia, kur viskas kol kas dar taip arti vienas kito, čia pat, yra tik galva, čia pat pilvelis ir uodega.
Kas galėjo pagalvoti, kad norėsime kažko daugiau, nei tik pavalgyti, auginsimės pelekus, kojas ten po to visokias. Nors, kai evoliucija sugalvojo gimdą ir placentas, rodosi šitas nervas pasakė „nu jau ne, ŠITIE, tai tegul patys kalbasi su galva”.
Fainas nervas. Sako jis labiausiai ilgisi „trečiosios akies”, kurie padėdavo su to melatonino gamyba, bet, kurios garbintojai dvasiniame lygmenyje, rodosi, labai ugdo savo šį nervą per visokias meditacijas ir įdomesnių dalykų valgymą, garsų klausymą ir panašiai.
Tai va. Jei širdis serga – ji gali sukelti nemigą per nervo klajoklio ir smegenų ryšio sutrikdymą. Nervo klajokio darbo palengvinimas čia gali palengvinti nemigą. Bet to darbo palengvinimo siejimas su priežastimi, kodėl to apskirai reikia, yra ryšys, ne priežastis. Daug žmonių dėl to paties geria „chanachus” trupininėm dozėm, o kartais spauda apie juos rašo taip pat, kurie juos geria saujomis (ir net nebe jomis).
Ir, kai kardiologai savo rekomendacijos vaistus rašo tik prie trečio-ketvirto punkto, prieš tai rašydami sportą, maistą, nerūkymą, miegą ir panašiai, tai jie taip rašo ne todėl, kad norėtų Jus apsaugoti nuo „chemijos”, o todėl, kad joks namas nepasistato tik suvertus cementą ir plytas į krūvą. Širdis yra funkcinis organas, ji egzistuoja judesyje, ji egzistuoja nervinės, endokrininės, imuninės ir kitų sistemų ryšyje, ji kūno dalis. Kai kardiologas šypsosi, tai jis tą daro ne todėl, kad labai laimingas, nes gerai uždirba, o todėl, kad, jei nėra priežasčių verkti, tai nėra prasmės ir neišnaudoti progos savo kūnui priminti, kad viskas pakankamai gerai neplanuoti mirties.
Kalbant apie širdį ir mirtį, tai naujam Guillermo del Toro fime „Frankenstein” yra nuostabi scena būtent apie širdies nervus ir jų ryšį su smegenimis.
Žiūrėdama filmą prisiminiau kitą „senovinį” neurologinį dalyką – Jean Nageotte kūnelius. Aprašyti prieš daugiau nei 100 metų. Techninėms galimybėms gerėjant ir atsiradus įrankiams viską apžiūrinėti, lyginti normą ir patologiją, J. Nagoette pastebėjo, kad hiperglikemiją patyrusių triušiukų sensoriniai, t.y. jaučiantys, neuronai sunyksta, o jų paliktose tuščiose vietose suveši glija – neuronus supančios ir juos palaikančios specializuotos ląstelės. Pats neuronas negali daugintis – nors gali augti ir ataugti iš likusio savo gyvo centro, gali atsirasti iš specializuotų atsarginių ląstelių. Neuronai yra karališkiausios ląstelės. O glija… glija yra tikriausiai religingiausios kūno ląstelės. Jei sugalvos užsiimti inkvizicija, tai bus amen. Bet, jei dirbs gerai ir stropiai, tai gulsis kryžiumi apsaugoti neuroną, glostys jį iš užpakalį nuplaus tiek, kiek reikės, kad tik jis galėtų užsiimti galvojimu ir čiatinimu su kitais neuronais.
Tai va, tuose Nagotte kūneliuose, tuščioje buvusių neuronų užimtoje vietoje, auganti glija susipina į savotiškus burbuliukus, kurie optinių mikroskopų preparatuose kitaip nusidažydavo ir matydavosi.
Viena cukrinio diabeto komplikacijų yra diabetinė neuropatija – vieni jutimai nyksta, kiti stiprėja ir, kas blogiausia, kad dažnai ima skaudėti lygioje vietoje, pvz.: degina padus.
Dabar buvo nulūžus E-sveikata, ir jos atnaujinimas daliai pacientų pridarė problemų per tai, kad vartojantys vaistus šiai neuropatijai kontroliuoti vaistų negavo, nes gydytojai juos išrašydavo tik bendriniu pavadinimu, mažomis dozėmis, o tie patys vaistai naudojami epilepsijos gydyme dažniausiai būtinai, turi būti to paties gamintojo – kito gamintojo ta pati dozė, vat netikėtinai veiks stipriau ar silpniau ir bus blogai.
Bet, pala. Ką turi bendro vaistai epilepsijai gydyti ir diabetinė neuropatija. Juk pirmu atveju turime nekontroliuojamus elektrinius išlydžius nervų sistemoje, o kitu atveju turime sunykusius neuronus, tai kaip galima gydyti, tai ko nėra?
Ach.
Bet yra. YRA. JIS GYVAS, kaip šaukė senuose filmuose apie Frankenšteiną, nes tie kūneliai yra mažai frankeišteniukai. Jau pats Nageotte kėlė mintį, kad gal pažeisti nervai bando sugyti augindami „drąsius pumpurėlius”. Prieš pusmetį skaičiau strapsnį, kuris mane tiesiog sužavėjo ( https://www.nature.com/articles/s41467-025-59538-z , nors, jei nepatinka Guillermo filmai, tai straipsnis tikriausiai irgi nepatiks, sakysite, pffff, klišių rinkinys) apie naujausius radinius šiuose kūneliuose, pasirodo ilgą laiką niekas jų per daug nenagrinėjo, o nenagrinėjo todėl, kad žmonės ne triušiukai, gyvų taip legvai nepjaustysi, tai teko „prikaupti” medžiagos iš amputuotų galūnių, ir sergančių įvairiomis ligomis ir sveikų asmenų, o tada džiaugtis, kad dabar mikroskopinė technika dar gerersnė ir spalvotesnė!
Tas glomeruliukas-suveliukas nėra TIK glija užimta tuščia vieta, jis nėra ir TIK kažkaip bandantis ataugti juntamasis nervas. Tai augantis dalykėlis, kuris ieško ryšio ir kviečiasi pas save ateiti jį iš aplinkinių nervų. Ten yra nauji ryšiai. Tokie, kokių gamta neplanavo. Kaip akys atsimerktų nugaroje, ar visi pirštai skiltų į po du. Techniškai, kaip ir tai, kas kūne vienaip ar kitaip buvo, bet ne tiek, ne taip ir iš viso, kitos kūno dalys tam nepasiruošusios, o nepasiruošusę pirmiausiai tai smegenų analizių centrai.
Tai, kas anksčiau jautėsti tik, pvz.: kaip spaudimas, dabar ima jaustis, kaip skausmas dėl šito „trumpo sujungimo”. Panašių pakitimų galima rasti sergantiems fibromialgija. Tai gali paaiškinti kodėl generalizuoto nerimo sutrikimo atvejais pacientai taip „pražiūri” ir nesiskundžia neuropatija, nors jau būtų galėję gauti gydymą. Ir šitam dalykui net nereikia kažko labai baisaus – Nageotte „pasigamindavo” savo triušiukų su vienkartiniu jų apnuodijimu cukrumi. Galite patirti, pvz.: miokardo infarką, kurio pasekoje gali trumpam, bet labai smarkiai šoktelti „cukrus” ir po to niekas iki galo nepaaiškins, bet tai o kodėl po stentavimo toliau VISKĄ skauda?…
O dabar pagalvokite, kokiais gražiais pūkeliniais nervukais yra apsigaubusios visos kūno kraujagyslės, prisiminkite tą nervinį širdies tinklelį… Būna pacientai pasipiktina kaip čia gydytojai sugalvoja, kad jeigu žmogus serga cukriniu diabetu, tai jis automatiškai priskiriamas didžiausiai širdies ir kraujagyslių ligų rizikai. O kaip mes patikrinsime kurie nervai pažeisti, o kurie ne, kiek smegenų aukštesni centrai supranta kas vyksta, o kiek haliucionuoja apie tai, kas vyksta? Kol kas dar medicina to nemoka. Kas ten žino, kad dar po 100 metų jau žinosime ir visai kitaip galvosime, gydysime tas pačias ligas kitais būdais, o gal dabar esamais būdais daugiau būklių.
– PS – Omega-3 maisto papildų šaltunis poveikis – kaip tik dažnesni prieširdžių virpėjimo epizodai (dargi ir rizikai priklausant nuo dozės) yra siejami būtent su jų poveikiu į nervą klajoklį. Gamtiniai šaltiniai tokio šalutinio poveikio neturi, nes ateina ne kaip tabletė ir nervas klajoklis turi daugiau ką veikti, nei būti tiesiog tuščiai sunervintas. – https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/39617283/
