Perskaičiau knygą, kuri priskiriama nekompetencijos pavyzdžiams. Joje aprašomos istorijos, kuriose vaikus augino to gerai nemokantys žmonės, vaikai patekdavo pas jiems padėti negalintiems gydytojus, policininkus, socialinius darbuotojus, tada ateidavo psichiatras, kuris turėdavo paprasto žmogiškumo ir vaikams tai labiausiai padėdavo. Knyga labai amerikietiška, parašyta lengvu stiliumi, yra tik sėkmės istorijos, 10 kartų tiek pat būtų galima prirašyti, kiek dar daugiau ko reikia tokiais atvejais ir kas būna, kai to neužtenka. Čia ne vadovėlis ir ne tiesų įrodinėjimas, kaip pavadinimas teisingai sako, čia istorijos „iš užrašų”. Pasidalinimas mintimis ir įspūdžiais, su nuorodomis į kelias neurofiziologines teorijas ir kiek socialinės kritikos JAV pagalbos vaikams sistemai.
Bet šita knyga LABAI GERA duoti skaityti tiems, kurie galvoja, kad tam, jog padėtum kenčiančiam vaikui reikia kažkokių tai ten kursų, mokslų, seminarų ir panašiai, ir labai gerai, kad pats autorius pasidalina keliomis istorijomis, kur žmonės remdamiesi neva jo idėjomis ir autoritetu tik dar labiau pakenkdavo vaikams. Su didele galia ateina ir atsakomybė. Knygoje stipriai akcentuoti keli sutikti žmonės, kaip pvz.: Motušė, kuri tiesiog pati iš savęs žinojo kaip ir aktyviai ėmėsi globotinių gydymo, kad pirmiausiai žmogus turi būti išmylėtas tiek, kiek jam reikia ir saugus tiek, kiek jam reikia.
Taip pat labai gerai tai, kad knygos gale yra grupiniams knygos skaitymams skirti klausimai ir klausimų komentarai, o tai gali būti labai naudinga žmonėms, kurie nėra įpratę daug ir dažnai skaityti, kad knyga netaptų tiesiog trauma pr0n veikalu, kur paskatai, ai, ai, kaip gaila vaikučių, ale matai, kaip pasirodo būna. Viena tų knygų, kurias galima drąsiai rekomenduoti žmonėms, kurie susiduria su dalykais, po kurių suabejoji savo paties sveiku protu, ar tikrai gerai gyvenime kažką darai, tikiesi, ar ten matai tikslus ir jų priemones. Nerekomenduočiau knygoms tiems, kurie galvoja, kad įtraukusis ugdymas nesąmonė ar tiems, kurie galvoja, kad vaiką galima „sugadinti”, o gal net ir gimti blogam iš karto.
Skaitydama prisiminiau, kaip pradėjus studijuoti dalis dėstytojų pasakodavo apie tokį reiškinį, kaip sutrikusios raidos kūdikių namus, jog po Nepriklausomybės atkūrimo čia buvo vienas pirmųjų medicininės pagalbos pertvarkos taikinių, su pasipriešinimu, baime, kas gi bus be jų. Šioje knygoje irgi yra berniukas iš Rusijos „vaiknamio” ir… ir čia visa jo trauma. Tokia pati baisi, kaip berniuko, kurį augino kaip šunį ar vaikų augintų sektoje su mintimi, kad tuoj ateis ir mus visus nužudys VA JAU ATEINA. Visi mes ir visur turime galimybę atstumti ir nuskriausti, ir turime galimybę atjausti ir priimti.
5/5