Žyma: ką siuvinėti

Knygos skirtukas su pelyte

Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.

Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.

Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?

Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.

Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂

Siuvinys kryželiu – Pelikanas

Jau seniai norėjau išsiuvinėti Pelikaną. Kaip mitologinį gyvūną. Išiuvinėjau! Va:

Šiuolaikinė mitologija man yra labai panaši į gerųjų bakterijų rinką. Parduodama ne tai, kas galbūt būtų geriausia, bet tai, ką lengviausia auginti, sandėliuoti ir dozuoti. Kodėl parduodama? Nes tikriausiai dauguma mitologinių padarų, kuriuos gyvenime „sutiksite” bus komerciniuose produktuose – knygų frančizėse, filmuose ir panašiai. JAV Holivudo sukurta generalizuota mumija, Frankenšteino pabaisa ar Dracula bus geriau pažįstami ir atpažįstami, nei, tarkime Laumė. Vienaragis bus tapęs gražiu baltu nekaltybės įsikūnijimu, nes toks mielesnis, nei grėsmingas vyriškumui pavojingas padaras. Drakonas nebus nugalėtas. Fenikas visada pakils. O kokiam Pelikanui net vietos ir nebus. Gulės jis geriausiu atveju šalia kokio Krakeno.

Jei siejamas su paukščiu pelikanu, tai man atrodo, kad tas siejimas toks pats, kaip drakono siejimas su dinozauru ar ciklopo su dramblio kaukole. Taip, kažkas buvo, nuo ko mitas prasidėjo. Bet, o kas mitą palaikė? Kas laistė sėklą, kas užstojo ją nuo vėjo?

(Ibis maitina savo širdimi tris vaikus. Nebūtinai pelikanas gali būti šiuo archetipiniu padaru.)

Pelikanas, pagal mitą, yra paukštis, kuris grįžęs tuščiomis pas vaikus ir išklausęs jų raudas, persiplėšė ir pamaitino juos savo širdimi. Kiek randu angliškuose šaltiniuose, tai kažkodėl labai akcentuoja, kad ten Pelikanė, nors visur kitur – tiesiog pats įvykis esmė, paukščiai dviese dažnai vaikais rūpinasi.

Anksčiau galvojau, kad gal senovėje žmonės taip sugalvojo negalėdami arčiau prieiti prie paukščių, geriau juos stebėti, ale toks pats įsvaizdis, kaip galvoti, kad musės atsiranda iš pernykčių lapų ar kiekviename spermatozoide yra mažas humunkulas. Paukščių atrytas mmaistas tikrai dažnai rausvas, kai kurių rūšių pelikanų krūtinėse tikrai poravimosi metu nusidažo raudonai pagla lytį. Bet. Bet, kai ėmiau pati stebėti paukščius ir pamačiau kiek daug jų užsiima kanibalizmu lizduose – augina daug vaikučių, o kai pritrūksta maisto, tai silpnesnius sumaitina stipresniems ar leidžia stipresniems sulesti mažesnius, tai visai kitaip pasirodė šis mitas ir jo ištakos.

Iš pradžių planavau siuvinėti kitą Pelikaną – iš Vinciolo 1587 metų schemos. Įsivaizduojate? KOKIO SENUMO SCHEMA. Mačiau kelis kartus šitą būtent išsiuvinėtą gyvai. Man joje labai patinka, kad aplinkui skraido drugeliai/šikšnosparniai, ant medžio kraunasi pumpurai, bet vaikams vis tiek Pelikanas nerado ką duoti.

Gal kada dar jį ir išsiuvinėsiu. Visai netyčia radau mažą schemutę, kuri buvo sukurta kaip gyvosios istorijos šventės dalyvių apdovanojimo medalis. Schema buvo tinkalalpyje, kuris siekia 2001. Praktiškai interneto archeologinis radinys! Iš tų laikų, kai ėmiau pati smarkiai leisti laiką internete, taip įdomu buvo jį visą išžiūrinėti, taip teisingai, kasė smegenis viskas jame, kaip puslapiai susieti, kas po ko eina, kur sudėtos nuorodos. Net tai, kad pačios schemos dydis *gif formatu, parašyta, kad yra 8K.

Siūlus naudojau pagal tai, ką turėjau namie.

Dar su Pelikanu kartais galima rasti galvosūkių. Kaip štai šis. Ar čia prašyta In sangvi ne vita? Krauju, ne gyvybe. Ar In sangvi nevita? Išvenk kraujo [šito reikalo]. Nevermind. Ten gi ne V, o U. In sanguine vita. Gyvenimas kraujyje.