Šiandien užėjau į Vilniaus paveikslų galeriją ir ten pamačiau va tokį dalyką parodoje apie Vilniaus universiteto terapijos klinikos istoriją:
Čia akušerinės replės. Sugriebusios jau nebe kūdikio galvą. Toks… makabriškas dalykas. Kaip čia buvo sugalvota suderinti tokius du dalykus. Suprantu, kad reikėjo kokią galvytę ten pridėti, tai kodėl ne kokio Babyborn? Jau pačios replės yra labai siaubingas instrumentas. Šiuo metu jų prisireikia rečiau, nei 1% visų gimdymų (labiau 0,1%)
Na, tai progos:
XVI amžiuje toks William Chamberlen su dviem sūnum pabėgo iš Prancūzijos į Angliją vengdami religinio persekiojimo (buvo protestantai). Visi trys užsiėmė tokiu keistu tuo metu dalyku vyrams – akušerija. Bet ne bet kieno – o kilmingų ir turtingų ponių, kurios galėdavo girtis, kad kol su pribuvėja gimdė, tai aną dar ir tikras doctor, prižiūrėjo (net jei tik pastovėdavo kampe ar net atskirame kambaryje vaiko tėčiui leidus tik tiek).
Ir kažkaip šiai doctor šeimai kilo mintis padidinti žnyples, kurios buvo naudojamos traukti šlapimo pūslės akmenims traukti vaikams. Dar ir skylutės pačiam pasidaryti nereikia, jau yra! (dėl to iš pradžių žnyplės neturėjo išlinkimo atitinkančio dubens anatominę eigą)
Mintis, kad gydytojas gali pagelbėti išgyventi gimdymą tiek vaikui, tiek mamai, anglų karališką šeimą tuo metu ypač viliojo. Matot Anglijoje tamsu ir mažai vitamino D. Kai mažai vitamino D – žmones ištinka tokia liga, kaip rachitas. Viena baisiausių rachito pasekmių yra ydingai užaugęs dubuo, vaisius tiesiog neužgimdavo per jį. Pjauti? Traukti laukan jėga?
Chamberlen’ų šeima virš šimto metų savo žnyplių paslaptį išsaugojo instrumentus atsinešdami į gimdymus slaptose dėžutėse, reikalaudami, kad gimdyvei būtų užrištos akys, o dirbantis gydytojas būtų užklotas anklode (stebinčiųjų ten galėdavo būti DAUG).
1670 metais Hugh Chamberlen visgi bandė grįžti į Prancūziją ir ten parduoti savo „išradimą”, kad užsidirbtų gražaus pinigėlio. Prancūzai sakė, ok, parodyk ką moki ir liepė ištraukti vaiką iš aštuonias dienas gimdymo skausmuose besikankinančios 38 metų itin sunkiu rachitu sirgusios paryžietės. Jam vaiko nepavyko ištraukti ir buvo išvytas atgal į Angliją. BET, spėjo prisirankioti vietinės literatūros, išsivežti, išsiversti ten, visi ėmė jį laikyti baisiu profesoriumi, tik kai kurie gydytojai kelti klausimus, pala, o licenziją ponas turite? :DDDDD Kai laikai, ar ne?
Bėgo vėl šeima, šį kartą į Olandiją. Olandijai ne anglai, užrištų akių kraštelį pakelia, aha, žnyplės, ėmė visi kopijuoti ir plačiai naudoti. Olandai procesą patobulino. Pirmiausia, kadangi ėmė jį naudoti ne tik karališkoms šeimoms, o ir paprastiems mirtingiesiems, tai atsirado poreikis tokiam parpastam dalykui, kaip… lubrikacija. Na, kad mažiau skaudėtų. Queens don’t cry, but women do. Naudodavo kiaulių taukus. Taip pat atsirado mada ginekologui demonstruoti savo surūdijusias reples – suprask taip gerai dirba, taip retai jam kada jų apskritai reikia, kad va, net rūdim apėjusios.
XIAM amžiuje atsirado visokie Simpson’ai Barnes’ai ir Anderson’ai su savo žnyplėmis, kur žiūri, žiūri, ir, nu matyt reikia tų skirtumų, yra prasmės, ginekologai gal geriau pasakytų. Reiktų paminėti, kad labai daug gerų akušerinių išradimų padarė amerikiečiai nes… vergų savininkai spaudė. Jiems rūpėjo pinigai. Jiems nerūpėjo garbinga moralinė mirtis gimdyme ar moterybė, kaip silpnoji lytis. Ne. Jie norėjo, kad visi jų vergių nėštumai baigtųsi gerai, sveikais fiziškai ir protiškai pypliukais, ir pačios moterys galėtų grįžti į darbą, greitai, o ne gulėtų paslikos su prasiskyrusiais dubenimis ar nelaikydamos išmatų ir šlapimo būtų „melancholiškos”.
Dabar, kai yra galimybės saugiai daryti cezario pjūvį, tai akušerinės replės, čia tikrai toks dalykas… „iš praeities”. Galvoju, o kodėl tokiose parodose neparodo dar ko nors panašaus. Pvz.: peiliukų prapauji ausies būgneliui esant viduriniam otitui? Iki antibiotikų ir nuskausminamųjų išradimo čia buvo toks dažnas family doctor užsiėmimas. „Bakst ir viskas” daug labiau tam tinka, nei skiepams apibūdinti. Žmogui skauda taip, kad net sienom lipti neturi sveikatos. Būgnelis pats plyštų, bet vat, laikosi. Tai daktaras padeda. Tik, jei dažnai įvyksta savaime/padaroma chirurgiškai, po to būgnelis nebesuauga, lieka nuolatinis lėtinis vidurinis otitas, iš ausies kažkas vis varva. Kažkada gydytojai net gindyčdavosi ar čia nėra brandos požymis, čia gal taip net VISIEMS turi nutikti su viena kuria ausimi. Įsivaizduojate? 😀
Disertacijos apie plica polonica, t.y kaltūno ligą titulinis puslapis. Kaip tai traktuojama labai priklauso nuo jūsų politinių pažiūrų. Medicinoje yra visokių ir cheveux incoiffables ir pili trianguli et canaliculi. O pačioje parodoje lyg yra tikras kaltūnas. Susiūtas. Tai matyt buvo prapjautas pažiūrėti kas gi jo viduje. Dabar irgi būtų galima atlikti kaltūno plauko tyrimus, pažiūrėti ar nėra jame kokių mutavusių baltymų. O pasitaiko ir šiomis dienomis žmonių su kaltūnų, tik dažniausiai jis juos ištinka dėl psichiatrinės ar neurologinės ligos. Gal ir anksčiau taip būdavo? Gal mūsų kraštų gilesnės depresijos nėra tik XX amžiaus įvykių pasekmė? Prisiminiau prie progos, kad prieš kelis metus aprašiau kaip tik šaunią knygą apie XIX amžiaus neurologiją mūsų kraštuose, parašytą, beje šios parodos kuratorės :V oba!
O šiaip tai į galeriją ėjau kitos parodos žiūrėti – apie jusles ir jausmus.
Labai įdomiai persieina iš vienos muziejaus ekspozicijos dalies į kitą, jungiantys eksponatai yra kaip štai šis šaltinis apie Lietuvoje 1694 metais rastą meškų užaugintą berniuką, kuris tik urgzaliojo ir rūpinosi ką čia suvalgius.
Nu ką aš žinau. Manau nereikia tikėti viskuom, ką perskaitai knygose (ar bloguose). Gal tiesiog kas buvo išmetę vaiką į mišką ir tiek.
Kažkaip jau ne vienoje paskutinėje parodoje, kurioje lankausi, būna bent vienas eksponatas už užuolaidėlės, kur pasižiūri, o ten… Pavyzdys iš šitos parodos, hihi:
Ir tokių eskponatų ne vienas, gal tik ne visi tokie tiesmukiški. Pvz.: štai Jacob Gole 5 juslių personifikacijos (~1724 metai) – rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas:
Keturios merginos visai chill, vat tik paskutinę kažkodėl kažkas graibo:
Eeee… ok? Grįžusi namo gūglinau ir radau, kad autorius daugiau sukūręs tokių personifikacijų rinkinių. Štai lytėjimas iš kito rinkinio, rastas ne parodoje,o internete:
Grįžtant prie parodos, tai ir joje yra liečiamųjų šlepečių. Pvz.: štai puikus XIX amžiaus lenkiškas piešinys:
Na tai ir tiek. Dar galerijoje šiuo metu yra nuolatinės ekopizicijos dalis ir jaunojo tapytojo prizo parodo (galima joje balsuoti!)
