Knyga – Aistė Paulina Virbickaitė „Ką veikti muziejuje”

Pasirodo čia dvi knygos vienoje!

Pirma dalis yra apie tai, ką veikti muziejuje. O antra dalis yra apie visokius meno kūrinius, kad muziejuje kažką veikti atėjęs galėtum būti apsiskaitęs ir mandras. Nu jeigu jau dar mandresnis būtum, nei šita knyga, tai, skaitau, pats turėtum būti muziejuje kūnu ar kūrybiniu palikimu.

Tai va. Toje pirmoje dalyje atsiskleidžia toks love-hate ryšys su muziejais. Supratau, kad jie yra zoologijos sodeliai jėga paimtiems ar pinigų meduoliu atviliotiems meno kūriniams, bet, kai į juos patenki, tai paaiškėja, kad nieko tie menai tau patys nedarys, jei tu pats su jais (ir savimi) nieko nedarysi. OT. Tai kaip čia dabar. Dar ir namų darbus reikia pasidaryti einant į muziejų? Susiplanuoti kokius muziejus lankysi ir ką juose norėsi pamatyti? Pasidomėti apie tai, ką ten matysi? Pamačius nusifotografuoti ar kitokiu būdu apturėti savo paties atliktą atsiminimą? Nusipirkti muziejuje fintifliuškę, ten kokį nors magnetuką, nes, nu gi, mes visi turime savo viduje tą mažą drakoniuką, kuris tik nori kaupti, kaupti ir kaupti, ir tikrai jau vien tik patirčių šiluma, kad ir kokia ji ten ugninė bebūtų, jų širdelių nenumalšysi.

(Šita daina apie prie skyrelio apie tai meninykai taip mėgo vaizduoti sexy Šv. Sebastijoną. Pasileidau šitą dainą, atbėjo mano vaikos pasakyti, kad, mama, čia yra cringe old people muzika)

Man asmeniškai labai patiko, kad buvo paminėtas Paul Cézanne. Jo paroda buvo pirma, į kurią nuėjau, kaip į parodą. Tiksliau mano nuvedė dailės mokykla. Į tokius dalykus, kaip į parodas, eidavome lyg ir su bendrojo lavinimo mokykla. Bet su ja menas būdavo kažkas… na, kas labai toli nuo mūsų. Atrodydavo daug svarbiau nepasimesti nuo grupės, nei kažką ten pamatyti. Bet dailės mokyklos ekskursijos būdavo tokios, kur, na, jei atsiliksi nuo grupės, tai pats kaltas, kažkaip iki stoties ar Žalio tilto troleibusu nuvažiuosi, o nuo ten jau visi žino, kaip grįžti namo. Dar, turiu paminėti, kad leisdavo čiupinėti skulptūras ar kitaip tikrinti meno dirbinių kokybę, patikimumą ir kitais būdais užtikrinti, kad meno neprisikauptų per daug.

Nu tai va. Sykį nuėjome į tokią mažą parodėlę, kuri buvo skirta akliesiems. Vizualiniai paveikslai sudarė ne tokią didelę dalį, o natiurmortai buvo akurti raliais objektais, reljefais ir panašiai. Prieš ėjimą į parodą išklausėme trumpą paskaitą kaip Cézanne tapo menininku, kad nė vienas negalvotume, jog esame saugūs nuo šios dalios vien nenoru, o po to ėjom ir pratinomės prie minties, kad akis per visą gyvasties laikotarpį turėjo vos keli procentai visų gyvybės formų ir mūsyse glūdi eonus siekiantys gabumai būtį pažinti per visokius virpesius ir glostesius.

Ir man taip patiko, kad pagaliau kažkas ne tik pasakojo kaip įstabiai ir logiškai, sustatyti šie natiurmortai, bet kaip objektai tampa kompoziciniais gyventojais, ir prasmė randasi ne per tai, kad obuolys vaizduoja obuolį, bet kokį santykį tas obuolys sudaro, pvz.: su peiliu.

Ne tik matai, bet ir jauti, kame kampas, kad čia visgi yra į ką žiūrėti. Nes yra ką valgyti. Yra ką pjauti. Yra ką gerti. Yra ką uostyti. Yra ką liesti. Yra ką žinoti. Yra ko norėti. Yra ką veikti.

Dabar labai noriu nueiti į Gameplay parodą Mo. Tai matyt… reikia daryti namų darbus Pažaisti kompiuteriu! Hihi :3