Kategorija: Medicina

Mitochondrijos odos vėžio ląstelėse

Šis paveiksliukas yra straipsnio apie specifinį vieną vėžinių ląstelių gebėjimą (tyrė su odos karcinomos ląstelėm (nes turėjo jų veislę, kuri šviečia tamsoje, tai lengviau matosi), tai toliau poste ir kalbėsiu, kaip apie odos vėžį, bet čia apima daug vėžio formų)).

Visos kūno ląstelės yra kilusios iš tos pačios zigotos, tik kiekviena skirtingus dalykus savo genuose aktyvuoja ar užmigdo. Ir, kai vystosi vėžys, kai jį sukelia mutacija, tai ji nebūna apie tai, kad dėl jos vėžys kažko naujo išmoksta. Priešingai – mutacijos eigoje ląstelė užmiršta reikiamus dalykus ir ima ieškotis sprendimo, ar jai mutacija aktyvuoja, labai vėjavaikiškus, embrioninius genus, ar dar net iš viso iš apatinio stalčiaus išsitraukia toooookio senumo genus, kai Asgardo archėja susibučiavo su proteobakterija ir pasakė, kad dabar identifikuosis, kaip vienas eukariotas. Čia seniau, nei flopikai.

Nu tai va. Odos vėžio ląstelėje prisiveisia aibė mitochondrijų, kurios visos alkanos ir piktos. Jeigu nemylėsite savo odos, ten visokiais laisvais radikalais ją daužysite, trans riebalais mitinsite, UV spinduliais švitinsite, virusais lipdysite, tai mitochondrijos irgi gali supykti, kad nx ne gyvenimas čia, ne tik už digubų seifinių durų branduolyje esanti DNR apsilamdyti.

Iš esmės kiekviena mitochondrija yra atskiras mažas padarėlis. Taip, mūsų ląsteles supa ne tik išorinė, bet ir vidinė gyvybė. Vėžinė odos ląstelė moka užaugina ilgą ataugą, tarsi ūsą, kaip kokia braškė, ar neuronas, čia jau kaip sugalvosite, ir daro BAKST fibroblastui. Tas tai ne trečios eilės teta kiaušialąstė ir ne jo pusbrolis mikrofagas, neapsigina nuo lindimo be kvietimo, ir vėžinės mitochondrijos baltyminiais bėgiais tik susifarširuoja pas jį į vidų. O TU RUPKE. Vėžinis apvaisinimas, velnio pirštas, košmaras, nežinau kaip pavadinsit. Gyvenot sau ramiai ir vieną dieną atsirado vidinis balsas, kuris sako DIRBK DIRBK DIRBK. Buvo toks tik padirbėk ir patingėk. Uf.

Nu ir daro dalykus vargšiukas. Stato ekstraląstlinius baltymus į studio tipo apartamentus vėžio ląstelėms. Dabar jos turi kur gyventi kaip darinys! BET PALA, čia dar ne viskas. Kai sveikas fibroblastas taip padaro, tai jis primėto saldainiukų kitoms ląstelėms, kad jos ateitų ir apsigyventų, o jei negali ateiti, tai vaikučių padarytų į jo nekilnojamo turto pusę, gal net, chem, viešo transporto arteriją nutiestų. Ir čia labai įdomu, kad ir pats vėžys į tas medžiagas reaguoja, kaip „augti, man? Nu, jei jau taip gražiai prašai, tai kas aš toks, kad atsisakyčiau?”.

https://www.nature.com/articles/s43018-025-01038-6

Ainhum liga

Pasaulyje yra vietų, kur ir vienas iš penkiasdešimt žmonių, serga spontanine daktiliolize – savaiminiu penkto, tai yra mažylio, kojos piršto nunykimu. Ne gimsta be mažojo pirštelio, ne netenka jo dėl kokios priežasties (traumos, infekcijos ir panašiai), bet tiesiog va taip va pirštas dingsta. Vieną dieną atsibunda žmogus ir aplink pirštelį, tarsi žiedelis, audiniai susitraukę. Labai skauda. Tas žiedas realiai būna iš fibrozinio audinio, audoje pakinta keratonocitų augimas, pačioje kojoje kraujotaka. Nieko nedarant per kelerius metus pirštas tiesiog pasako bye bye ir nukrenta sau. Bet ne taip, kaip sausos ar šlapios gangrenos atveju. Žiedo perpjovimas naudos neduoda – reikia šalinti jį visą su visa oda, daryti gražų Z formos pjūvį ir persiūti aplinkine sveika oda. Iki operacijos galimos vietinės steroidinių vaistų nuo uždegimo injekcijos. Lietuvoje ligos atvejai praktiškai nefiksuojami arba, jei ir būna, tai „dėl viso pikto” identifikuojami, kaip baisesnės ligos simptomai ir pacientas paliekamas būdriam laukimui, kas dar išlįs ar neišlįs. Gydymo taktikos tas nekeičia.

Kas ligą sukelia – niekas nežino. Panašu, kad genetika + trauma. Fibroziniai žiedai gali susiformuoti ir kitų pirštų pamatuose, bet ten daugiau minkštųjų audinių, nei kojos mažyliuose ir tokios dramatiškos situacijos nebūna.

TLK kodas L94.6 – Ainhum liga. Kažkaip vieni medicinos vadovėliai pateikia, kad čia portugališkas žodis, tačiau pirmą kartą ja taip pavadinęs gydytojas ją aprašę pagal vergus Brazilijoje, kuriems čia buvo kasdienis dalykas – jarubų kilmės (tauta Afrikoje) ten suformavo naują Nagos kalbą ir šia kalba ainhum reiškia pjūklą.

Paveiksliukas iš 1967 metų straipsnio įspėjančio amerikiečių gydytojus Luizianoje nepainioti būklės su ateroskleroze, kurios tada ten buvo labai daug ir jie aiškindavo savo pacientams, kurie gal gyvenime nerūkė, mesti rūkyti… Šiaip visai įdomus skaitinys, aprašo 13 atvejų. Pvz.: viena moteris su 250/140 mmHg hipertenzija 🙁

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/6028958

Ar dviratis paverčia moteris žiauriomis?


Senų žurnalų ir laikraščų skaitmenizacija leidžia tiek daug įdomių dalykų surasti. Iš pradžių radau šitą paveiksliuką, labai suintrigavo, tai galų gale pavyko rasti ir orginalųjų straipsnį iš kur jis.
1897 metų Birželio 13 dienos Los Angeles Herald  laikraštyje aprašoma nauja manija – identifikuotos 17 moterų, kurios pradėjusios važinėti dviračiais pajuto potraukį skriausti kitas dviratininkes, o dargi ir specifiniu būdu – partrenkti ir kelis sykius pervažiuoti auką. Pirmieji ligos simptomai buvo turimų naminių žvėrelių kankinimai. Straipsnyje net istorija, kaip viena draugė užpoulė kitą, sulaužė jai ranką ir sukėlė vidinių organų sužalojimų. Oho. Dalį išverčiau, o toliau ir visas angliškas straipsnis, tik tekstas automatiškai sugeneruotas iš laikraščio puslapio, klaidų netaisiau, jei įdomu – galima pažiūrėti čia – https://cdnc.ucr.edu/?a=d&d=LAH18970613.2.169&e=——-en–20–1–txt-txIN——–

Praėjusį sausį gydytojai nustatė pirmą naujos manijos rūšies formą. Susirgusių asmenų dviračiai, kaip galimi ligos sukėlėjai, buvo paimti išsamiam ištyrimui.

Paaiškėjo, kad beveik visais atvejais dviračiai buvo angliški arba amerikietiški, vyraujant amerikietiškiems. Nors tyrimas buvo labai kruopštus, bet nepavyko nustatyti jokių dviračių ypatumų, sėdynės buvo tinkamai sureguliuotos.

Bet, kad maniją sukėlė važiavimas dviračiu – neabejotina. Liga susirgo tik dviratininkės ir visais atvejais moterys buvo vyresnės, kaip 30 metų amžiaus.

Neatmestina ligos priežastimi gali būti greito važiavimo sukeltas nervų sistemos sudirginimas. Prancūzės dviratininkės yra labai greitos, neatsakingai lekia užsigulusios dviračius, kitaip nei moterys kitose šalyse. Todėl tikėtina, kad ši beprotybė gali tik plisti ir susargdinti daugiau nelaimingų prancūzių. 

Visas straipsnis:

PARIS, June I.—The doctors of France are puzzled by a new mania which is afflicting women who ride bicycles. Tho feminine bicyclists are becoming extremely cruel. Medical men who have made a study of the matter are Inclined to ascribe it to a form of insanity, the cause of which is to them an absolute mystery. There are in Paris a n umber of physicians who call themselves bicycle specialists, meaning that Uiey have made an especial study of nervous and other troubles resulting from the use of the wheel. These men are completely mystified.

The first case which came into general notice was that of Mme. Eugenic Chantilly, wife of Desire Chantilly, a well-known silk manufacturer of Lyons. An enthusiastic wheelwoman for a very long time, she even takes her wheel with her when she goes upon visits to friends some distance away. It was on one of these visits to a friend of her girlhood in Paris, Mme. Henry Fournier, whose husband is one of the best known business men upon the Rue Ue l’Opera, that the strange affliction came upon her. Her hostess is also a wheelwoman, and the two went riding one morning along the boulevards which have made Paris famous.

When in the vicinity of the Jardin dcs Plantes, Mme. Fournier scorched ahead of her friend, and as she drew a way from her looked back laughingly over her shoulder and called to her, „Adieu, mon amie.” Mme. Fournier, who tells the story, said she received no response and looking back a moment later saw her friend darting down upon her at terrific speed. She rode tooije side, thinking Mme. Chantilly would be unable to check herself by the time sh* came up with her, but what was her horror when her friend deliberately steered the wheel straight at her. Before Mme. Fournier could evade her, Mme. Chantilly had collided with her wheel and knocked her down. Mme. Chantilly rode back a few paces and then, riding at a iightning rate, actually rode over the prostrate form of Mme. Fournier.

Screaming ivith terror, Mme. Fournier attempted to rise, but was repeatedly knocked down by her infuriated friend, but it was not until others came to the rescue that she was able to gain security from the repeated assault’, of Mme. Chantilly. One of the most curious features of the affair is that during this whole time Mme. Chantilly preserved an unmoved expression of countenance, apparently never c yen looking at the face she was so cruelly assaulting. When she was taken into custody by those who hastened’ to Mme. Fournier’s rescue she only said, „Why do you interfere with me when I am enjoying myselt?” She was conveyed in a carriage to the Fournier residence, and from thence was promptly sent to her husband at Lyons. Since then shehas been kept in, strict seclusion.

Mme. Fournicr’s injuries were such that the constant care of a physician was required for several days. Her right arm was broken between the wrist and the elbow, and she received.several internal injuries. Naturally, she was obliged to tell her physicians what had happened, although her friends and those of Mme. Chantilly had succeeded in keeping all mention of the affair out of the newspapers. The physician, deeply interested l in so singu’ar an assault, took pains to investigate it, and communicated with the insanity expert who had been called to examine into the condition of Mme. Chantilly.

Considering the case on the whole, these two medical savants determined that they had discovered a brand 1 new disease, which wm itie solely to the bicycle. This determination was arrived at from the fact that the symptoms and the mania were entirely different, even in the Bmallest detail, from all that pertains to cases of insanity among women resulting from conditions best known to medical men. They also caused a careful inquiry to be made throughout France to discover if possible any cases which bore a resemblance to that of Mme. Chantilly. They fou ml seventeen women who hadi been seized with the same irrepressible desire to injure all cyclists of their own sex whenever possible, at such times as they were awheel. The desire apparently took the same form in every instance, the first action being a violent collision, and then repeated attempts to ride over the form of the fallen cyclist.

All were not as successful as Mme. Chantilly. because she Is a Wheel woman so expert as to be wellnigh a professional, a fact clearly indicated by the difficult feats she achieved. The doctors also found that not only did the desire to ride down other wheelwomen appear, but there was plenty of additional evidence that the mania inspired a keen delight in ail things savoring of cruelty. In some of the instances, women indicated this fact by torturing their pet dogs or cats in the most frightful fashion, al-hough previous to the time the mania afflicted them, they had been kindness Kself to the animals. One woman who was found torturing her dog said, when asked the reason, that she was illustrating the methods of the Spanish inriuisition. of which she had read not long before. She also stated that she was experimenting with animals in order that she might become sufficiently expert to make similar experiments with human beings.

The physicians found that the first known case of the mania developed lost January. The wheels that the different persons rode who were afflicted in the fashion described were carefully examined to see If it was was the result of the manner of building a certain make of bicycle. It was shown that the wheels were in almost every Instance Kngiish or American, American predominating. The saddles were in every instance found to be properly adjusted, and although the investigation was minute no sign could be discovered which would indicate the slightest peculiarity of the bicycle.

That it was .cycling that brought the mania on there seems no question. Only wheelwomen have been afflicted with it, and oddlly enough, in every instance, they have been over 30 years of ago. The other theory advanced as to the cause Which has been seriously considered is that it is the result of the effect upon the nervoussystem of the intense exhilaration rapid riding brings about. French wheelwomen ride at a high pace. They are all embryo scorchers, much more so than their sisters in other countries. This being the case, It is suggested that the practice by women is likely to bring about a new form of insanity corresponding to that which afflicts the unfortunate French women.

It is, therefor*, thought probable that if women are not forced to ride at a slower pace on their wheels, this remarkable mania will make its appearance In the wheeling countries other than France. The worst feature of it all is thai there has thus far been found no meth odi which would result in curing a patient or even rendering Ihe mania less violent.

Apie plaukikų dermatitą

Čia bus bėrimas apie vieną bėrimų ligą po maudymosi ežere.

Kam parazitofobija, tai neskaitykite.

Nu tai va. Įsivaizduokite. Atvažiuojate prie ežero. Oras gražus. Šilta, vasara trumpa, norisi naudotis proga (kur žiemų nebūna, tai gyvena ežeruose kitokie padarėliai). Ežeriuke vanduo vilioja. Antynės ir gulbybės plaukioja tolumoje, prie kranto smėliukas, aplinkui nendrytės linguoja, ant jų stiebelių visokios vandens sraigytės išlindusios. Gražu.

Pasimaudote. Viskas nuostabu. Kitą, gal dar kitą, rytą pabundate nuo to, kad niežti odą. Jei tik braidėte – tik kojas, jei visas – viską. Na, alergija matyt. Bet per pusdienį ima kilti kažkokios pūslytės, kažkokie raudoni gumbeliai odoje. Vis labiau niežti, o dar sekančią dieną jau visai riesta, niežulys nebepakeliamas ir ateinate pas šeimos gydytoją. Tas krapšto nosį, palinksi galva, kad nieko čia tokio, numykia gal ką „nu čia nuo vandnes žolių” išrašo vaistų nuo alergijos, gal hormoninio tepalo ir sako. Sako jei nepraeis po 3 dienų ateiti vėl. Jums norisi tą daktarą per langą išmesti, nes odą jau net skauda ir lenta pačios blogiausios mintys apie siaubingiausias ligas, kratomas daktaras sako galit pabandyti avižų koše patepti, mažina niežulį. Bet, štai jau savaitė po maudynių – liga ėjo ir praėjo. Kiti, kas maudėsi kalbasi „ar ir tave išbėrę buvo?”.

Kas čia buvo?

Daug kas galėjo būti, bet dažniausiai būna cerkarinis dermatitas.

Atsimenat tas mielas sraigytes? Moliuskuose šistosomos (tokios plokščiosios kirmelytės) apturi savo nelytinio dauginimosi ciklą. Prisidaugina ir jų mikroskopinių vaikelių labai daug iš moliuskų išlenda į vandenį kaip cerkarijos. Iš esmės tai mikroskopinė kirmėlytė siurbikė turinti tik galvą prisisiurbti ir uodegytę plaukti. Jos gyvenimo tikslas tik vienas – kilti į viršų, kur šilčiau, kur šviesiau ir radus kokią daryti KRIMST jos kojai ar, pasisekus, pro kokią nosies šnervę į ją įlįsti. Ach, ta gamtos romantinka. Vienos rūšys puola daugiau paukščius, kitos kokias vandens žiurkes, t.y žinduolius, bet visos tą daro vienu tikslu – gyvūne apturėti jau lytinio dauginimosi ciklą, užaugti didelėm ir per gyvūną platinti savo kiaušinėlius, kuriuos suniomnins tie patys moliuskai.

Jei žmogus nuryja šių kiaušinėlių – jie susivirškina ar pereina kiaurai Jei nuryja cerkarijų – susivirškina. Jei šių kirmelių cerkarija ima graužtis į odą ar gleivinę, tai susiduria su problema. Žmogus, kaip opurtunistinis visaėdis, turi stebėtinai gerą imuninę sistemą tokiom nesąmonėm (bent jau tom kirmelėm, kurios gyvena šaltame klimate). Lerva greita žūsta. Kiekvienos lervos patekimo vietelė sukelia vieną bėrimo spuogą, tik kartais jų net šimtai ant vieno žmogaus būna :'( Kartotinų infekcijų atvejais kūnas greičiau šitas kirmėlytes nuknieckina ir bėrimas gali prasidėti net per valandas po maudynių užkrėstame vandens telkinyje, bet ir smegenys išmoksta vis geriau atpažinti, kad nuo šito ežero/pievos tai tikrai išbers (mūsų klimate tikrai nešienauta nemelioruota ir nesausinta pieva yra rojus tokioms padarėliams, jei kas tokios dar neradote, tikiuosi rasite, tiesiog apsirengti reikia tinkamai 🙂 ).

Po persirgimo jokių liekamųjų reiškinių nelieka. Legendos byloja, kad odos kremai traukia šitas kirmelės, tipo nesitepk kremu nuo saulės, tai ir nelįs, bet iš tiesų tai traukia buvimas gyvu, šiltu ir vandens paviršiuje, tepkitės ramiai. Kai kurie susirgę vyrai aiškina, kad svarbu daug alkoholio vartoti, kad kirmelės greičiau numirtų, bet tai visiškai beprasmis ir pavojingas gydymosi būdas – cerkarijos žūsta ir taip, o alkoholis sutrikdo imuninės sistemos veiklą, todėl gaunamas apgaulingas niežulio sumažėjimas, nes imuninė sistema ne taip aktyviai su jomis kovoja. Tipo name tarakonas, tai sudeginsim namą. Nedarykite taip. Lygiai tą patį galima gauti su tepalu iš vaistinės be rizikos savo nervų ir kardiovaskulinei sistemai ir VISO kūno imunineto suspardymui, kas vėliau gyvenime didina onkologinių ir autoimuninių ligų riziką. Kremai skirti niežams, bakterinėms ar grybėlinėms infekcijoms čia beprasmiai – tinka hormoniniai, drėkinantys ir skirti atopinei odai. Jei infekcija labai didelė, gali kilti temperatūra, kristi kraujospūdis – tada jau reikia rimtesnio palaikomojo gydymo, bet tokie atvejai Lietuvoje itin reti ir dar nė sykio negirdėjau apie nesėkmingai pasibaigusį. Tikėkimes klimato kaita to nepakeis!

Nuotrauka su cerkarija iš internetų. <1 mm dydžio padarėliai.

Apie SGLT2 inhibitorius

🃏 Čia bus įrašas apie vieną vaistą naudojamą širdies nepakankamumo ir cukrinio diabeto gydyme. Šiuo metu mano praktikoje jis yra nr 1, kai mintyse groja cirko muzikėlė.


Jį iš pacientų atiminėja kas tik nori ir netingi, visi aiškina, kad jo nereikia, nu koks durnas gydytojas tau galėjo tokį paskirti, kokia baisi klaida, pfff Jūsų šeimos gydytoja visai nieko nesupranta. Nu, ačiū, ačiū, deja dažniausiai tas „durnas” gydytojas būna buvęs kardiologas, tai priimsiu, kaip komplimentą.


Kodėl jie taip daro?

😨 Ar todėl, kad būtų gerai susipažinę su vaisto veikimu ir šalutiniais poveikiais ir bijodami vieno iš jo galimų šalutinių poveikių – Fournier gangrenos (spoiler alert, jos išsivystyme šitas vaistas dažiausiai būna tik paskutinis lašas metabolinėje paciento pasiutpolkėje). HA! Ne! Pala, o tai gal dėl jo veikimo poveikio būdo ir abejodami paciento higienos įpročiais matydami jį kaip būsimą šlapimo ir lytinių takų kandidozės inkubatorių, tai nori apsaugoti nuo niežuliokalipsės? Hm. Irgi ne?

Priežastis daug paprastesnė.
Pa-kuo-tė.

Tik tiek.
Matote. Šitas vaistas naudojamas DVIEM indikacijom, t.y. priežastim, ir pasiseka pacientams, kuriems abi naudingos, tai mažiau vaistų tenka gerti.

🧁 Vaistas yra natrio-gliukozės 2-o (SGLT2) pernešėjo (nešiklio) inhibitorius inkstuose. Matot, mūsiu sisiukas iš esmės tėra labai išfiltruotas kraujas. Kai kraujas atiteka iki inksto, tai jis ten taip smarkiai spaudžiamas pro visokias mebranelės, kad pro jose esančias skylutes išeina viskas, kas skysta. Kartais net kokia ląstelė sugeba pralįsti, bet ir tai, tokia sulamdyta ir patraiškyta – todėl bendrame šlapimo tyrime būna eritrocitai ir kitoje eilutėje pakitę eritrocitai, nes tie, jei ne iš inkstų, tai jau kažkieno mikroskopinio apgraužti nebent, o nepakitę iš kokio šlapimo pūslės polipo ar akmens nubrūžintos žaizdos, bet ne iš inksto.

Nu ir, rupke tas brangus saldus skanus kraujo cukrus irgi smulkutė molekulė. Tai inkstai sako NU JAU NE ir greitai greitai cukrų tik atgal atgal pas save vėl susiurbia į kraują. Pirminis šlapimas išsifiltruoja inksto glomerule, o tada teka ilgu vingiuotu kanalėliu, ką pridedant, ką išimant. „Diabeto”, kaip žodžio kilmė, siekia tuos laikus, kai sergantieji juo tiesiog mirtina nusisisiodavo ir nunykdavo, nes gliukozės būdavo tiek daug šlapime, kad jis ir lipnus būdavo, ir muses traukdavo, ir jau net patys stipriaus inkstai nespėdavo sutraukti visko atgal, net priešingai – ten, kur šlapimo takuose turėtų šlapimas koncentruotis kūnui pasiimant atgal vandenį, itin didelė cukraus koncentracija dar ir padarytų, kad vanduo išeitų, o ne grįžtų.

Antro tipo cukrinio diabeto patogenezėje aukšta gliukozės koncentracija yra ir ligos simptomas ir patogenezės dalis. Taigi jos mažinimas yra gydymo, ne tik simptomo dalis. Kaip ją sumažinti? Mažiau suvalgyti? Galima, bet vis tiek kažkiek reikės suvalgyti, kitaip kūnas mirs iš bado arba nebegalės užkurti gliukoneogenezės ją sunkiai pasidarant iš baltymų ar riebalų. Daugiau sunaudoti? Galima, bet labai dažnai sportą riboja tiek didesnė kūno masė, tiek gretutinės ligos. Kaip nors gal išfiltruoti iš kraujo? Taip ir sukurti vaistai, kurie riboja sveiką gliukozės sugrįžimą į kraują, nes inkstai tai nežino, kad to cukraus ten per akis, jie daro ką daro. Taip išjungus šiuos nešiklius (yra ir kitų) žmogus per dieną netenka ~50g gliukozės. Taip, sisiukas dėl to pasaldėja ir ant jo gali kas užsiveisti, bet su tokiu gydymu dažnai šlapimas nebūna ant tiek cukruotas, kiek būtų visai diabeto nesigydant…

Taip turime nr 1 pacientus, kurie geria šitą (ar jam artimą vaistą) ir ant jo parašyta – vaistas skirtas cukriniam diabetui gydyti. Valio. Ko čia atimti ir prie ko čia kardiologai?

❤️‍🩹 Kardiologai šį vaistą skiria (o ir šeimos gydytojas gali paskirti tiek gydydamas cukrinį diabetą, tiek širdies nepakankamumą) esant šlapimo nepakankamumui su sumažinta išmetimo frakcija. Tai reiškia, kad širdutė NEBEGALI išstumti tiek daug kraujo, kiek išstumia sveika širdelė. Ar Jums kada buvo užsikimšusi kriauklė? Kas nutinka su krauju, kuris neišteka, bet atiteka? O jei ta kriauklė dar ir guminė, tai gali imti pūstis ir plėšytis.

Taigi, kad pacientas su širdies nepakankamumu turėtų tiek geresnę gyvenimo kokybę (labai dusina tokie dalykai, kai širdis paplūsta kraujais), tiek širdelė ilgiau grotų nepertempta iš vidaus reikia sugalvoti kaip sumažinti į ją atitekančio kraujo tūrį. Kaip tą padaryti? Jei neduosi pacientui gerti, tai numirs. Jei nuleisi kraujo, tai irgi numirs. Gali duoti diuretikų, o ir duodi, vaistų, kurie skatina šlapimo susidarymą ir mažina jo koncentruotumą, bet po to tenka gerti visokius mineralų papildus su širdutėmis ir gazuotsi vandenis, būni kaltas, kad rėmenį ir mėšlungį sukėlei. O jeigu išplauni tik gliukozę, kuri šalinasi neblogai paskui save nesitempdama puokštės elektrolitų, tai ir sumažini tą krūvį širdutei! Dar ir kraujospūdis truputį pamažėja. Bet, pala, tai dar ne viskas.

Žinot, kaip kai kurie žmonės gydosi keto dietomis arba badu? SGLT2 patekęs į ląstelės vidų pasiekia ir mitochondrijas. BBŽ gerai ką jis ten tiksliai daro, ar jas paglosto ar pamuša, bet sumažėja liguistai atrodančių mitochondrijų ir sumažėja iš jų į ląstelę pabėgančių šiukšlių ir jų pačių darbas. Žinot kur labai LABAI daug mitochondrijų? Širdies raumenyje. Žinot prie kokios ligos pas žmones būna itin daug nosį krapštančių mitochondrijų? Antro tipo cukrinio diabeto. Jeigu pacientas sako, kad čia kažkaip nejauku gydytis tokiu dalyku, tai primenu, kad metforminas, nuo kurio prasideda daugumos žmonių antro tipo cukrinio diabeto gydymas, irgi veikia į mitochondrijas, tai mes čia tiesiog spicy things up darom, bet dar su tais pačiais partneriais žaidžiam.

Viskas, kas veikia mitochondrijas veikia ir žarnyno mikroflorą. Viskas, kas veikia žarnyno mikroflorą gali sumažinti visokio brūdo kraujotakoje, bet gali ir padaryti visai įdomių šalutinių reiškinių. Kai kuriems pacientams šitie vaistai veikia pirmiausiai per tai, kad pagerina psichinę savaijautą tiek, kad jie sako „kažkaip ir į lauką pradėjau išeiti”, kitiems būna, kad labai sunku pasakyti kas ne taip, tik, kad jie nenori. Tokiais atvejais svarbu išklausi, kad gal žmogus nenori pvz.: todėl, kad reikia dažnai šlapintis juos vartojant iir, pvz.: sužinoję, kad šeimos gydytojas gali skirti kompensuojamų įklotų ar sauskelnių šlapimo nelaikymui sako „ai, tada gal ir nieko” 🙂

🙆‍♂️ Na ir grįžtam prie cirko.

Tipinė situacija:

Pacientė patenka pas kardiologą nes sunkiai koreguojamas kraujospūdis. Sunkiai koreguojamas būtent šios pacientės, nes medikamentinis gydymas jai yra alcheminė paslaptis – ji ir turi lūkestį sulaukti švento teisingo gydymo, tikrai veiksiančio ir be jokių šalutinių reiškinių, ir turi lūkesį nevartoti jokių vaistų. Ji ir fiziškai aktyvi, nes ravi savo daržą ir dūsta, bet ir fiziškai pasyvi, nes ravi pripuolamai, kai yra ką ravėti ir dar kaimynai mato. Kol ginčijamės ar čia kalta kultūra, asmenybė ar lemtis, jai išsivysto širdies nepakankamumas su sumažinta išmetimo frakcija ir iš kardiologo ji išeina su šitais vaistais, bet su kukliu paaiškinimu kas čia bus toliau.

Pareina namo, pradeda gerti. Pradeda sisioti, kažką jausti kitokio širdyje, kažką pilve ir galvoje. PANIK. Dar, kaip taisyklė, kenčia kelias dienas, kol nerimas komplikuojasi į hipertenzinę krizę (o jai labai svarbų vaidmenį veikia tokie hormonai, kaip pvz.: aldosteronas, kuris, būdamas socialinių ryšių hormonu, tikriausiai irgi ne kažką, kai kaimynai seka ką tu ravi ir gydytojai tau nieko neaiškina), paskambina greitajai pagalbai, ta nuveža į ligoninę, ligoninėje palašina kokio magniuko ir paleidžia namo su diazepamu receptu, tik padarę dar kelis dalykus:

nusistebėję, kad jai cukrinis diabetas apie kurį ji nieko nežino, ir kurio nesigydo taip pat (pacientei dabar x2 panika GYDYTOJAS NUSLĖPĖ DIAGNOZĘ) arba pasakę, kad to vaisto net nereikia, jis skirtas diabetikams.

Tada, aišku, kitą dieną pas šeimos gydytoją, ir kokių 20-40 minučių pokalbis apie tai, kas čia nutiko.

Hmm… kažkaip tas postas be pabaigos gavosi. Visai kaip šlapimo gamyba ar kraujo tėkmė! 😀

Apie per aukštą feritiną

Čia bus įrašas apie per aukštą feritino kiekį kraujyje ir to ryšį su onkologinėmis ligomis.

🧲 Pradėsiu iš toli, nuo geležies. Mūsų kūne ji daug kam reikalinga, ale baisiai chemiškai nagla, nes gali padėti elektronams pabėgti iš vienų vietų į kitas. Prisigamintų visokių nereikalingų radikalų ir pabyrėtų tvarkingos organinės molekulės. Politkorektiškos vietos neturinčius geležies atomus kūne saugiai sugaudo ir laiko tam skirti baltymai – kraujo plazmoje transferinas, o ląstelių viduje feritinas. Su geležimi, kaip su ginklu, jei numesi kur nereikia (ir kam nereikia), blogai baigsis. Feritinas yra kaip seifas, į kurį tie ginklai būna sugrūsti kartu su vandenilio peroksidu ir fosfatais, suklijuoti, iš esmės, į mikroskopininį mineralą, kad ir tik kelių tūkstančių atomų dydžio. Feritinas nėra visur vienodas, jis skiriasi tarp ląstelių grupių ir netgi pačioje ląstelėje – vienas yra citoplazmoje, o kitoks yra mitochondrijų viduje, jau jų nuosavas. Skirtingi feritinai kūne egzistuoja todėl, kad skirtingos ląstelės turi skirtingus biocheminius darbus ir skirtingus geležies poreikius, bei darbštumo greičius.

Nors kūne absoliuti dauguma feritino yra ląstelių viduje, bet feritinas esantis kraujo plazmoje yra labai svarbus, nes juo geležis keliauja po kūną, na, o gydytojai gali paskaičiuoti, kiek to feritino yra ir pasakyti gal kokia liga yra. Jeigu feritino yra >500 ng/mL, tai sako, kad jau per daug. Retai kada pasitaiko, dauguma žmonių gyvena su 100-300. Per daug kelia kelias mintis – gal pražioplinom kada pacientas privalgė ar prisilašino geležies, gal serga geležies kaupimo sutrikimu, gal netikėtai turi baisų uždegimą, o gal jam onkologinė liga! Kuris variantas bus dažniausias labiausiai priklauso nuo konkrečios pacientų populiacijos. Lietuvoje gydytojai dažniausiai pirma bijo vėžio, o ne to, kad jų pacientas kur tyliai tyliai pats sau lašelinę statosi ir apsimeta, kad ne.

Ok, tai judam po truputį prie diagnostinės feritino reikšmės.

🩸Vienas, vien vienas feritino skaičius nieko nereiškia, reikia žiūrėtį jį kartu su kitais žmogaus rodikliais ir simptomais. Visgi, pvz.: jei žmogui šalta, skauda galvą, viskas nervuoja, duria širdį, tai žemas feritinas bus daug svarbesnis diagnostinis mažakraujystės rodiklis, nei žemas hemoglobinas ar žemas transferinas. Nes minėti simptomai bus sukelti ne to, kad santykinai kraujyje yra mažiau hemoglobino ir pakitusi dujų pernaša ir ne to, kad kraujo plazmoje nėra geležies ar to feritino, bet to, kad geležies trūksta visur kur – nuo kojos pirštuko iki viršugalvio. Jeigu gydytojo paklausite kokie geležies trūkumo simptomai tai jis greičiausiai ką nors numyks, nes iš esmės, kokie tie simptomai buvo konkrečiam pacientui pamatysime po to, kai geležį atstatysime (arba net išspręsime to trūkumo priežastį).
Kaip su badavimu. Badas nėra tuščias šaldytuvas ar nematymas, kad žmogus valgytų. Esant tuščiam šaldytuvum gal žmogus valgo kavinėje, o jei mes nematome, kad jis valgytų, tai gal valgo pasislėpęs nuo mūsų. Čia ne tiesiogiai perkeliu paralelę nuo geležies apykaitos kūne, bet tiesiog patį loginį diagnotinį principą noriu pabrėžti.

Čia būtų galima iki vakaro kalbėti apie geležies trūkumą, aš šiandien noriu apie perteklių pakalbėti. Kodėl? Kas blogo turėti daug geležies?

😰 Mūsų kūnas nemoka šalinti geležies pertekliaus, nes toks dalykas natūralioje gamtoje yra sunkiai įmanomas vien per tai, kad tam, kad gautum daugiau geležies reiktų arba pradėti misti už tave geležingesniais gyvais padarais (o jie galimai tokie patys biocheminiai varguoliai šioje planetoje, kaip tu pats) arba išmokti graužti kokią geležies rūdą ir dar sugebėti ją pasisavinti žarnyne jam tiesiog nuo to neiškrentant iš tavęs. Jeigu jūsų vaikas namie rado homeopatinių vaistų dėžutę ir visą surijo, tai jam nieko nebus. Jeigu rado vandenyje tirpių vitaminų ir surijo, tai visaip ten gali būti, greičiausiai bus tiesiog įsimintias įvykis, kodėl negalima valgyti visko ką radai ar padėti viską, kur vaikai pasiekia. O jei rado geležies papildų dėžutę ir ją visą surijo, imate po pažastimi ir važiuojate į priėmimo skyrių.

Pacientus dažnai užknisa, kai jie išgirsta, kad jų geležies atsargas mes atkursime per pusmetį ar net ilgiau. WTF KODĖL TAIP LĖTAI, DAKTARE. Todėl, kad bandant tą padaryti greičiau tiesiog numirsi. Kartais su paaugliais čia būna paprasčiausiai, nes jie atsimena, kad mokykloje mokėsi apie tokią Fentono reakciją ir dabar pagaliau gali kažkur ją pritaikyti buityje bent teoriškai.

Kai suvalgome ką su geležimi ar organinius hemo žiedelius ar Fe2+ mūsų plonžarnės ląstelės tiesiog siurbia, viską meta ir siurbia, sako ooooo REIKIA PAIMTI. Jei privalgėte Fe3+, nieko tokio – sveikos dvylikapirštės žarnos gleivinės ląstelių citrochromas B pavers jį į Fe2+. Nesvarbu kokia nuostabia ar nelabai forma geležies būsite suvalgę, enterocitai ją visą išrankios, kaip kokie metalo laužo vagys, nulups paskutinius aminorūgšių likučius, išluktens iš liposomų ir perdarę į Fe3+ išmes per savo kitą polių jau į kraujo plazmą, kur ši plika geležis susijungs su transferinu, ir, jei pasiseks, daugiau kūne keliaus tik nuo baltym prie baltymo, pamestinuke būdama tik trumpai ir tik stropių ląstelių priežiūroje.


Taigi, jeigu sergate liga, kuri pažeidžia dvylikapirštę žarną – bus geležies įsisavinimo sutrikimas. Jei sergate plonžarnės liga – irgi toks gali būti. Jei trūksta, pvz.: kokio vario, tai irgi bus, nes jo reikia tai „kitai” žarnyno gleivinės pusei sveikai veikti.
Ok, geležis trasferine. Kas toliau? Jau turim geležies? Dar ne. Transferiną su jame esančia geležimi paima tik lastelės, kurios turi jam receptorius. Tą padariusios jos sau pasiims geležies, kiek joms reikia ir KAS LIKO, susidės į feritiną, dalį pasisaugoti sau, dalį atiduoti kitoms ląstelėms.
Tokiu būdu kūnas moka, esant geležies trūkumui, išgyventi garantuodamas, kad kokios smegenys ar augantis embrionas gaus geležies, net jeigu jie nėra pirmi kraujagyslinėje grandinėje prie žarnyno. Dargi, jeigu kūne geležies ims trūkti, tai išgyvenimui būtinos ląstelės ims reikalauti, kad nebūtinos irgi per feritiną geležį atiduotų joms.

🦀Jau visai arti vėžio klausimo.

Kai kūnui trūksta geležies ir jis pradeda ardyti savo turimus feritino seifukus, tai iš jų pabirusios baltyminės detalės sumažina paties feritino sintezę. Tokiu būdu ląstelė pasisaugo nuo tuščios prasmės darbo (vis tiek nebus ką į jį supakuoti, o vienai feritino molekulei reikia per dvidešimt baltyminių grandžių susintetinti!) ir šiek tiek gelbėja pati save, kad iš jos nebūtų paimta visa geležis. Mokykloje moko, kad eritrocitai neturi branduolių tam, kad į juos tilptų daugiau hemoglobino. Idealistinė pasaka. Eritrocitai neturi branduolių todėl, kad jei tokius turėtų, tai tikrai nesutiktų su savo nykia juodo darbo dalia. Teoriška įmanoma gyventi su menku feritinu be geležies stokos kūne, maždaug kaip gyvenimas būtų nuo algos iki algos. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – kaip iš vargšo nėra ko pavogti, taip turint itin mažas geležies atsargas, nėra kaip jų kūne pasivogti kai kuriom infekcinėm ligom. Bet grįžkite prie klausimo, kai radome labai aukštą feritiną ir galvojame, kad jis galėtų būti dėl vėžio.

Vėžio ląstelės feritiną kelia keliais būdais:
1) Iš esmės visos ląstelės, kurios kūne turi tą „geležies pirmumo” privilegiją, pabyrėjus jų genams pradeda feritino švaistytis į dešinę ir į kairę, gavo ar negavo tą geležies perteklių. Numeris vienas – krūties vėžys (žindymui būtina užtikrinti, kad piene geležies būtų nepriklausomi nuo to, kaip jos trūksta motinos kūnui). Kuo vėžio masės daugiau – tuo feritinas būna aukštesnis. Bet, pvz.: iš žarnyno augantis vėžys dažniausiai nekels feritino būtent dėl darbo geležį atiduoti transferinui, o jei dar ir bus kraujuojantis, tai turėsime ir labai mažą feritiną, nes geležis pabėgs po truputį po natūralią angą.

Vėžinė ląstelė sergančia iš sveikos tampa tada, kai nustoja „klausyti” kitų ląstelių. Kurį laiką kiekviena vėžinė ląstelė dar visai gerai dirba savo įprastą darbą ir galima atpažinti iš kokių ląstelių ji kilo. Daugeliui vėžių net nereikia daugintis, kad būtų mirtini, jiems užtenka atsisisakyti numirti ląstelės biologiniam laikrodžiui sukapsėjus ar imti daryti tai, ką turėjo daryti truputį su priežiūra, dabar bet kaip ir bet kada.

2) Vėžio sukeltos vietinės hipoksijos (deguonies stygiaus). Augdamos vėžinės ląstelės sunaudoja daugiau deguonies, nei sveikos, o besidaugindamos dažnai nemoka prišaukti į save naujų kraujagyslių augimo. Mūsų kūne pagrindinį energijos gavimo juodą darbą kiekvienoje ląstelėje atlieka mitochondrijos – jos yra labai seniai evoliucijoje pavergti kiti gyvi padarėliai, kurie ląstelės viduje išgyvena, suluošinti lyginant su savo pirminiu protėviu, bet pakankamai dar savarankiški, kad turėtų savo genetinės medžiagos ir savo tikslų ir norų. Sunku pasakyti, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, ar mitochondrijų disfunkcija veda prie vėžio, ar eina paskui jį, bet jos vėžinėje ląstelėje, kai ląstelės sako „darau ką noriu, tai ir tu daryk”, gali tapti visai reikšmingu feritino šaltiniu.

Su vėžiu mūsų kūne kovoje imuninė sistema. Patiriame uždegimą. Visų uždegimų metu šokteli feritinas – ar ūmių ar lėtinių. Pvz.: sveiko sąnario skystyje feritino beveik nerasite, bet, jei sirgsite reumatiniu artritu, tai tame skystyje feritino jau bus nemažai, jis ten bus patekęs iš suirusių imuninių ląstelių. Sergančių plaučių surfaktante (jis neleidžiančia sulipti alveolėms) geležies bus kelis kartus daugiau, o krūties naviko atveju pieno liaukų kanalėlius užpildančiame skystyje feritino bus kokius penkis kartus daugiau, nei sveikos krūties. Kaip karo sąlygomis šalis gali turėti daug resursų, bet visi jie mobilizuoti kariuomenės, taip uždegimo atveju visa geležis gali būti „paimta” uždegiminio proceso.

Ok, reikia apibendrinti

✔️ Geležies perteklius kūne yra pavojingas, nes gali sukelti onkologinės ligos išsivystymą per nevaldomų oksidacijos-redukcijos reakcijų sukeltą baltymų ir DNR pažeidimą. Onkologinė ar lėtinė uždegiminė liga gali „įkalinti” geležį kūne ir netgi imituoti jos pertekliaus laboratorinius radinius, nors realiai kūnas gali alkti geležies. Vėžinės ląstelės geležį tiek vagia iš kitų ląstelių, tiek kūnas geležį sunaudoja kovoje su onkologine liga. Iš kitos pusės – geležis trūkumas irgi gali lemti onkologinės ligos išsivystymą per imuninės sistemos nusilpimą.

Visos ligos, kurios paveikia virškinimo sistemą arba nepakankama mityba, ne tik vienos geležies trūkumas maiste, gali sukelti sutrikusį geležies pasisavinimą. Ligos, kurių metu būna geležies apykaitos sutrikimas gali lemti tokias pačias ar katastrofiškesnes pasekmes, nei tiesiog apsinuodijimas geležimi, nes gali būti apeiti natūralūs geležies pertekliaus barjerai, pvz.: geležimi apsinuodijusių enterocitų žūtis. Onkologinė liga ar sunkus uždegimas gali lemti tiek lokalų, tiek sisteminį audinių pažeidimą geležimi ŠALIA geležies trūkumo ir pasižymėti tikrais klinikiniais galvosūkiais.

Apie vidurių užkietėjimą

Čia bus įrašas apie vidurių užkietėjimą. Tikiuosi jis padės sutaypyti laiko šeimos gydytojo kabinete tiems, kuriems aktuali tema ir aktualu negaišti laiko tokiu klausimu – kad kelias iki diagnozės ir gydymo būtų kuo trumpesnis!
Tai, pradėkime nuo to, kad, kai jau ateisite pas gydytoją, tai jis šia tema neišvengiamai Jums užduos kelis klausimus, galite pasiruošti į juos atsakyti, arba papasakoti pirmi.

1️⃣Kada vidurių užkietėjimas prasidėjo?
2️⃣Ar yra tik vidurių užkietėjimas, ar ir viduriavimas? Gal dar kas?
3️⃣Ar patys gydėtės ir kas padėjo, kas pablogino situaciją?
4️⃣Ar vartojate kokius nors vaistus, sergate lėtinėmis ligomis?
5️⃣Pats svarbiausias klausimas – ar nepavyksta tik pasituštinti, nors norisi, ar net noro tuštintis nėra?

Paaiškinimas ką reiškia šitie klausimai (jei neaktualu, tai sekanti temos dalis išskirta kitais emodžiais toliau):

Pradžia yra labai svarbus klausimas. Ar čia savaitės, mėnesio, metų, dešimtmečio ar viso gyvenimo problema. Jeigu turite vidurių užkietėjimą nuo vaikystės, pvz.: dėl įgimtos jungiamo audinio ar nervų sistemos būklės ir Jūsų tėvai Jūsų neatvedė pas gydytoją, tai pats galite net nežinoti, kad kažkas negerai. Mano praktikoje „atveda” tokiais atvejais jau suaugusius asmenis romantiniai partneriai arba vidutinis amžius, kai žmonės ima dalintis visokiais medicininiais savo nuotykiais visai laisvai ir žmogui ne tik pavyksta išgirsti, kad ne visiems yra taip, kaip jam, bet ir tie visi jo aplinkoje sako jau nebe „kaip čia įdomiai”, bet „aš tau padėsiu”. Ir, ne, nuo to, kad čia „nuo vaikystės taip”, nereiškia, kad žmogui lengviau ar tai, kad nėra gydymo. Priešingai – kartais gydymas būna visai paprastas ir gali smarkiai palengvinti gyvenimo kokybę!

Būna vidurių užkietėjimas prasideda lyg nei iš šio, nei iš to, o kartais po kažko – nukritimo ant nugaros, žarnyno infekcijos, su virškinimo sistema nesusijusių vaistų vartojimo, čiužinio ar avalynės pakeitimo. Sutapimas dar ne priežastingumas, bet detektyviniam gydytojo darbui jau pradžia. Kad ir koks keistas dalykas atrodytų, bet jei sutampa – pasakykite.

Tuomet klausimas apie tai, ar viduriai tik užkietėję. Užkietėjimu laikomas bet koks žmogui įprastų išmatų ar tuštinimosi dažnio pasikeitimas į kietėjimo pusę, kuris sukelia diskomfortą. Jei tuštindavotės du kartus per dieną kaip laikrodis ir dabar ėmėtė tą daryti tik sykį, dėl ko jaučiasi „išspūtęs”, tai jau yra vidurių užkietėjimas. Analogiškai viduriavimas yra pasikeitimas į skystą pusę ar padažnėjimas. Kai šitie du dalykai maišosi kartu, tai visuomet įtariau, nei būtų tik vienas. Dažniausiai juos abu kartu lemia ta pati, ne dvi atskiros ligos. Jeigu išmatose stebite kraujo, gleivių, keistų spalvų ar dar ko – pasakykite.

Jeigu krenta svoris, mažėja apetitas, pučia pilvą, beria, tingisi rytais iš lovos keltis – tai irgi aktualūs simptomai.

Svarbiausias klausimas, ar yra ar nėra noro tuštintis ir, ar kai noras yra, pavyksta, yra susijęs labiausiai su vieta, kur žarnynas „sustoja”. Pvz.: jei yra nusilpę dubens raumenys, tai tuštintis norėsis, bet bus sunku, reikės atitaikyti pozą. Jeigu sulėtėjęs pats žarnynas, tai tiesiog nesinorės, o gal ir valgyt nesinorės, ir net tada, kai norėsis, tai kokio saldainiuko, o ne mėsainiuko, nes mėsainiukas lėtai dirbančiam skrandyje rūgs greičiau, nei virškinsis.

Po apklausos šeimos gydytojas jau galės skirti pradinį gydymą, tyrimus ir nukreipti tolimesniems specialistams. Greičiausiai tai bus gastroenterologas, nebent iš karto bus aišku, kad reikia pas proktologą, neurologą ar dietologą. Jeigu nukreips psichoterapeutui, pvz.: įtardamas, kad vidurių užkietėjimas yra po seksualinės traumos, tai psichoterapeutas vis tiek prašys gretutinio ištyrimo dėl somatinių ligų, tik čia turi būti atižvelgta, kad Jums gali būti nelengva pvz.: net paglvokite apie kitus tyrimus, ką ten juos atlikti, kai kiti pacientai jų nori šiaip sau, nes, nu, o kodėl gi ne, smalsu.

Tyrimai, kuriuos Jums paskirs jūsų šeimos gydytojas bus:

🩸Kraujo ir
🩸💩Kraujo išmatose

Kraujas išmatose yra susijęs su galimom obstrukcijom, pvz.: onkologine liga, o kraujo tyrimas atliekamas atmesti galimą mažakraujystę ar skydliaukės sutrikimą. Taip, skydliaukės ligos gali pasižymėti virškinimo sutrikimais!

Jau pirmo ištyrimo metu galima daryti įvairius tyrimus – pvz.: dėl celiakijos ar B12 vitamino stokos. Galite paklausti savo šeimos gydytojo, gal jis leisis į šitą Džiumandži, bet ten privalomas sveikatos draudimas jau gali sakyti „ne tau šeimukai, mėlynas dangus”. Išsamesnius kraujo ir išmatų tyrimus, jei tokių reikia, paprastai jau daro specialistai pagal tai, kokią tiksliai vidurių užkietėjimo priežastį įtaria.

🔎 Endoskopiniai tyrimai. Taip. Čia tos „šlangelės”, kurias kiša pro vieną ar pro kitą galą. Kaip oftalmologas negali Jūsų akių apžiūrėti, jei akys užmerktos, odontologas dantų, jei neišsižiosite, ginekologas, jei ne… nu pagavote. Ar gastroenterologas ar pilvo chirurgas – visi jie norės pamatyti Jūsų vidinį grožį. Pacientai dažnai klausia ar galima atlikti tyrimus su nejautra. ŽINOMA. Be nejautros daryti tik tiems, kuriems be jos ramiau ar tikrai visai negalima, o tyrimas labai jau būtinas. Dar būna klausia, kad nu tai gi yra galimybė atlikti kokią kompiuterinę tomografiją su virtuale rekonstrukcija. Taip galima. Bet negalima jų metu paimti biopsijų iš gleivinės pažiūrėti kas joje dedasi. O kartais tos biopsijos būna net labai gilios, kad apimtų ir nervinį žarnos sluoksnį.

☢️ Echoskopiniai ir radiologiniai tyrimai. Čia taip liberaliai aprašiau, nes ten labai daug visokių tyrimų galima – tiek pažiūrėti kokia anatomija, tiek pasekti kaip JUDA žarnynas.

🍩Tokie tyrimai, kaip išangės manometrija kažkaip LT ne tiek dažnai daromi, bet tai nereiškia, kad negalima skirti gydymo, jeigu problema atrodo esanti tik išangės spazmas ir nieko daugiau. O tai, kas anskčiau būdavo super duper klinikų gydymas, dabar kartais būna geimifikuota su sekso žaisliuku ir android apsiuku, kur žmogus ir pats namie gali sekti savo užpakalio sfinkterių tonusą taip pat, kaip sektų kitus biologinius rodmenis!

Ok, eikime prie gydymo.

🥦SKAIDULOS. Daugumai žmonių per dieną reikia suvalgyti 30-40 g skaidulų. Viename obuolyje yra kokie 4 gramai skaidulų. Daug žmonių nesuvalgo reikiamo jų kiekio, nes valgo labai kaloringą ir lengvai virškinamą maistą. Išmatos daugiausia formuojasi iš bakterijų ir mūsų pačių negyvų ląstelių, nesuvirškintas maistas ten mizeris, skaidulos eina per mus tranzitu ir kaip pagalba toms bakterijoms, be jų nelieka kame laikytis išmatose drėgmei ir nelieka daug geros vietos gerosioms žarnyno bakterijoms. Kiekvieną mėnesį aš kam nors padarau stebuklą išgelbėdama nuo visų gyvenimo negandų tiesiog per tai, kad duodu lapuką su kokių nors skaidulų preparatu, kurį galima nusipirkti vaistinėje, nors jų ir maiste pilna, jeigu tokį valgai. Po to rašo visokias padėkas ir protinga vadina, o aš žiūriu pro langelį į linguojantį jazminėlį ir galvoju, kad matyt su ta bakterija ne tiek ir skiriuosi.

🐄🍞 Pabandykite bent mėnesį atsisakyti laktozės ir gliuteno. Bet normaliai. Tikrai. O ne pagal principą „šiaip laktozės ir gliuteno nevalgau, bet buvo darbo balius, tai valgiau pyragėlį su maskarpone”. Matote, kakoti po visko reikės Jums, o ne tam baliui. Tik vienam mėnesiui pažiūrėti ar nepadės. Čia dalis pacientų dažnai ima sakyti, kad tikrai to nedarys, nebus kaip kokie freaky LGBT veganai gretutės, kurie iš paikumo sugalvoja, kad netoleruoja gliuteno ir visus šokdina. Tai nešokdinkit. Tyliai tą darykite.
Dauguma žmonių su amžiumi nustoja gaminti patys laktazę, todėl laktozę virškina žarnyno bakterijos ir prigamina ko nereikia, gali kilti patys įvairiausi virškinimo sunkumai. Gliutenas visoks būna, galbūt galite valgyti kaimišką duonybę, bet n kartų pertampytos gliuteno molekulės jau ima dirginti Jūsų žarnyno imuninę sistemą, net jei celiakija ir nesergate. Yra ir daugiau dalykų, kuriuose galima iš maisto išimti/įdėti, bet čia jau patars gastroenterologas, pagal Jūsų individualius tyrimus ir ligos istoriją.

💊 Vaistai. Probiotikai? Galima. Prebiotikai? Galima. Laktuliozė? Galima. Labai daug ką galima, žmogus kūrybingas, o daktarai dar ir su įkvėpimu pasitaiko. Kai jau čia ir dabar aktualu pasituštinti, tai vaistinėse pilna ir geriamų ir per išangę vartojamų produktų. Lengvai šitas postas taptų tiesiog rekalma. Aš čia daugiau pasakysiu ko NEgalima. Tai dirginančių dalykų. Visuomet apžiūrėkite informacinį lapelį ir ieškokite sakinio ar saugu vartoti ilgą laiką. Jeigu tokio sakinio nerasite – tiesiog nevartokite, ypač, kol nežinote vidurių užkietėjimo priežasties, ar tiesiog pasitarkite su savo gydytojumi, ką būtų galima vartoti.

Tai tiek šitam kartui, mano rašymo programėlė sako, kad čia prirašiau skaitymo septynioms minutėms, kas interneto laikais atitinka penkias dienas. 😀 Čia būtų galima tęsti ir tęsti, tokia tema!

Kava ir cholesterolis

Paveiksliukas iš tyrimo, kuriame skaičiavo kafestolius ir kahvenolius kavoje.

Kuris kavos paruošimo būdas labiausiai kelia cholesterolį, t.y. kavoje būna daugiausia diterpenų?

Kafestolis yra stipriausias MTL’o mitybinis induktorius žmogaus dietoje – kiekvienas suvalgytas 10 mg MTL’ą pakelia 0,1 mmol/L tai dienai. Dar biškį kelia ALAT 😉

Tai va.

Blogiausia yra espresso ir virinta (kelia cholesterolį).

O geriausia – užpilta puodelyje ar prancūziškame kavinuke (nekelia).

Na ir paprastas kavos filtras išfiltruoja diterpenus iš visų kavų. Ar tikras… ar imrpovizuotas iš akrilinės kalėdinės kojinės!

Ūminio ir lėtinio nugaros skausmo gydymas

9 iš 10 odontologų rekomenduoja šitą dantų pastą, sako reklama. Ką rekomenduoja tas dešimtas? nevalyti dantų? Kitą dantų pastą?

O ką rekomenduoja pvz.: gydytojai esant apatinės nugaros dalies skausmui, kai nereikia chirurginio ar kito intervencinio gydymo?

Šiandien įrodymais pagrįstos medicinos žurnale radau įdomų straipsnį – metaanalizę apimančią 301 straipsnius apie 218 naujų ir 83 senų medicininių tyrimų apimančius šią kasdienę klinikinę patologiją.

Didžiausi tyrimų iššūkiai buvo, kad gydytojai dažnai žinojo, kuriems pacientams iš tiesų skauda (dvigubai akluose placebu kontroliuojamuose tyrimuose jie, kaip ir pacientai, to nežino, žino tik tyrėjas) ir neįtraukdavo visokių pacientų. Pvz.: nėščiosios apatinės nugaros dalies skausmas jau kažkoks magiškai negydytinas?

Nė vienas tyrimas neturėjo tvirtų įrodymų, kad gydymas veikia :V

Tik 16% pasiekė vidutinius, o net 48% – turėjo labai mažus įrodymus. Čia, jei ką, apima ir tokius gydymo būdus, kaip slalvotų švieselių ar taurių terapijos, metaanalizių tikslas yra kuo didesnis objektyvumas, įtraukia viską, kas bent kiek patikima, t.y. ne akivaizdus melas ir apgaulės.

Taigi. Iš to, kas turi vidutinius (t.y. iš prieinamų duomenų geriausius) įrodymus, kad veikia:

Su ūminiu skausmu:

NVNU – tie klasikiniai vaistai nuo skausmo.

FSIO. Neįdomu, suntinku.

Su lėtiniu –

MANKŠTA, o iš iš vaistų – antidepresantai ir TRPV1 agonistai (žmonių kalba – kanapėlės, kurios pas mus nelegalios, bet ir kokį paprastą CBD aliejų galima bandyti). Taigi, kai neurologas rėkia, kad manšktos, tau o ne vaistų reikia, jis gal tiesiog remiasi įrodymais pagrįsta medicina, bet galėtų ir kai ką pridurti.

Iš to, kas neveikia:

prie ūminio – mankšta ir paracetamolis. Paracetamolis yra galvos smegenyse veikiantis vaistais, mums reikia, kurie veiktų arčiau užpakalio. O mankšta nelabai protingas dalykas, kai ir taip gal skauda, nes pertemptas raumuo ar kas.

prie lėtinio – antibiotikai. Mes LT neturime tokios praktikos to bandyti, bet, patikėkite, neracionalus antibiotikų naudojimas Pasaulyje yra kiek įdomesnis, negu LT kai 3 mėn kosinčiai močiutei kažkas parašo azitromiciną.

Visa kita – nuo ozono injekcijų iki B grupės vitaminų…. duomenys įvairūs ir išvadas daryti sunku, bet tikrai matosi, kad čia gydytojai kūrybingi ir išmoningi :DDD

Taigi, bendrai paėmus metaanalizę –

9 iš 10 dažniausių apatinės nugaros dalies skausmų yra visiškai neefektyvūs ir negeresni, nei placebo? BOŽA.

Moralas? Na, tikriausiai, kad dar laukia proveržis šioje srityje, kai kažkas realiai suras ar įrodys kažką, kas turėtų didelius įrodymus, jog veikia. O gal tiesiog nugaros skausmas tokia baisiai skėtinė diagnozė, kad po jo pavadinimu slepiasi kas tik nori, tai ir gydosi jis – viskuom, o kartais ir niekuom.

Žarnynas ir nėštumas

Kas čia? O gi pelės plonžarnės gaureliai. Viršuje – pelytės, kuri patinėlio nepažinusi, per vidurį, kuri peliukų laukiasi, apačioje – kuri žindo.

Pelėms, kaip ir kitiems žinduoliams, nėštumo metu suveši plonžarnės gaureliai, padidėja kasos svoris. Pakitimai išlieka ir žindymo metu, po žindymo viskas grįžta į senas vėžes. Taip kūnas geriau reguliuoja medžiagų apykaitą (nepatiria streso valgomas) ir pagerėja pats virškinimas. Ne tik žmogų nėštumo pradžioje pykina ar norisi kažkokių keistų dalykėlių.

O bet tačiau, po pirmo nėštumo pelės dvylikapirštė žarna taip ir lieka pailgėjusi maždaug 18%. Po antro – dar truputį pailgėja. Pelės virškinimas po pirmo nėštumo realiai pagerėja – ji gauna daugiau kcal iš to paties maisto ir sekantis nėštumas jai būna lengvesnis energetiškai.

Kodėl mokslininkai tas peles taip čia pjausto? O todėl, kad jeigu nekaltoms pelytėms duodama ėsti sūrų maistą, tai joms šitas dalykas žarnyne pasidaro be nėštumo. Dar daugiau – jeigu pelė apturi lytinius santykius su nevaisingu peliuku, tai irgi tas pasidaro. Reiškiasi šiuos žarnyno pokyčius lemia ne pats nėštumas, o motinos kūnas.