Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslas „Batšebos maudynės” 1654 . Senajame Testamente yra pasakojimas – Karalius Dovydas užmatė besimaudančią vieno iš savo kareivių žmoną Batšebą. Jam ji taip patiko, kad jis jai liepė sugulti. Batšeba sutiko. Po to Dovydas specialiai pasiuntė savo kareivį į mirtiną mūšį ir jam žuvuss vedė Batšebą. Nors gailėjosi ir pasakojama, kad Dievas jam atleido, bet judviejų sūnus gimė negyvas.
Batšebos maudybės buvo labai populiarus motyvas – jis „leido” vaizduoti nuogą moterį, kaip geismo objektąt pati Batšeba dažnai išsiskiria marmumo baltumo oda, tarsi autoriai sutiktų su ta mintimi, kad karališkas kūnas – karaliui.
Bet Rembrando paveikslo Batšeba, nors ir labai graži, atrodo, kaip bet kuri kita moris. Ji nėra laiminga. Rankose ji laiko Dovydo laišką, atrodo giliai susimąsčiusi. Ar čia akimirka, kurioje ji pasiūlymą ir svarsto kaip turėtų pasielgti? O galbūt ji nori informuoti karalių, kad laukiasi. Laiško kamputyje matoma raudona dėmė – nesuprasi ar karališko spaudo vaško gabalėlis, ar kraujas. Biblijiniame pasakojime Batšeba maudėsi po „savo kasmėnesinės ligos”, tai gal ji liūdi, kad „liga” neatėjo. Ar nebus kartais laiške žinia, kad vyras jau žuvo?
Gražuolę čia maudo ne kita nimfinio grožio moteris, o pilnai apsirengusi senolė. Rentgenologinis paveikslo tyrimas atskleidžia, kad autorius iš pradžių Batšebą buvo nutapęs ne tokią pavargusią.
Ir lieka klausimas kas suvargino Batšebą. Ar autorius apmąstė paveikslo motyva, persigalvojo ir nusprendė pavaizduoti kitą istorijos pusę? Ne apie kūniškus geismus, bet mažą šios moters laisvę, akimirką nuspręsti išsaugoti bent savo gyvybę rūstaus valdžios gašlumo pavojuje? O galbūt pati pozuotoja pavargo, galbūt paveikslui teko pozuoti ne vieną dieną, gal su savaičių pertraukom, gi aliejiniai dažai ilgai džiūna.
Atkreipkite dėmesį į jos kairę krūtį. Na, tą, kuri yra paveikslo dešinėje pusėje. Kuri arčiau žiūrovo! Taip, pažiūrėkite, ar viskas jai gerai? Pažastyje matomas kažkoks lyg ir gumbas, ne?
Mitas sako, kad paveikslui pozavo Rembranto sugulovė Hendrickje Stoffels. Paveiksle jos auskarai įtartinai panašūs į jau mirusios dailininko žmonos turėtus auskarus. Jis nesibodėdavo perdovanoti savo moterims kitų moterų papuošalus. Jo negalėtum pavadinti labai jau ten geru meilužiu. Dar mitas sako, kad po kelerių metų paveikslui pozavusi moteris mirė nuo išsekimo dėl krūties vėžio. Nors visi ginčijasi kur tiksliai tas gumbas ten yra ir būtų galima ar negalima iš to diagnozuoti krūties vėžį, o per tai – ar tikrai dailininkas buvo toks geras, ar mes čia visi tiesiog prisigalvojame, nes neįdomus tas paveikslas pats iš savęs tiek jau smarkiai.
Krūties vėžys yra pati dažniausia moterų onkologinė liga visame Pasaulyje. Juo per gyvenimą susirgs maždaug 1 iš 7 moterų. Daliai jų nepasiskes ypač, nes vėžys bus diagnozuotas vėlai arba moteris sirgs keliomis onkologinėmis ligomis gyvenime, galbūt keliomis iš karto.
3 būdai kaip patekti pas III lygio krūties specialistus
I-mas medicinos lygis, čia yra visi gydytojai, pas kuriuose pateikti siuntimo nereikia. Pavyzdžiui šeimos gydytojas.
II lygis – yra visi specialistai, kurie keliauja po pirmo lygio, kai šis neturi kompetencijos, nesusitvarko etc.
III lygis – kur siunčia II’as arba, esant reikalui iš karto I’as. Konkretus vėžio įtarimas yra situacija, kai siunčiama tiesiai atitinkama specialistui, kuris dažniausiai jau yra III lygyje, nes pilnas ambulatorinis ištyrimas gali trukti 3-4 mėnesius, kurių pacientas neturi. Vėžys yra ūminis susirgimas, ne lėtinė liga, nors gali tęstis metų metus.
Pirmas (dažniausias) – kai profilaktinio tyrimo metu randami galimai piktybiniai pakitimai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa – moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai) kas du metus atliekama profilaktinė mamograma. Užtenka šeimos gydytojo siuntimo. Mamograma yra krūtų radiologinis tyrimas, kuriame žiūrima ar yra sutankėjimų, kalcinatų ir kitų galimų pamatyti požymių galinčių spėti apie galimą naviką.
Nuotraukas vertina du radiologai, kas yra labai gerai, dažniausiai kitus radiologinius vaizdus vertina tik vienas, visi mes žmonės, galime suklysti. Kad suklystų du iš karto ir dar vienodai – čia jau reta.
Šeimos gydytojas gauna atsakymą ir žiūri, kuris radiologas parašė, kad matė blogesnius dalykus. Jei abu matė, kad viskas gerai – tai viskas gerai, 2 metams ramu. Jei vienas, kuris matė, kad kažkas negerai, tai nesvarbu, kad kitas matė, jog gerai. Geriau apsidrausti ir ištirti išsamiau. Atliekant mamogramą po dviejų metų, jei ir randamas navikas, dažniausiai jis būna iki 0,5 cm dydžio, taigi dar mažas, o kad laiku atliekant pakartotinas mamogramas būtų rastas išplitęs, tai skaičiau tik straipsniuose, gyvai dar nemačiau, bet ir tada dažniausiai eina kalba apie retesnius, netiketesnius navikus. Mamograma naudinga ir viena, bet dar daugiau, kai yra atliekama pakartotinai, nes tada galima dar spėti kada onkologinis susirgimas prasidėjo, esant galimybei mamogramas vertinantys specialistai visada prašo pateikti prieš tai atliktų nuotraukas palyginimui.
Taigi, programa labai gerai veikia, jei yra daroma – dažnai radiniai reikalauja papildomo ištyrimo, kad dar 3 specialistas pasakytų, jog viskas gerai, jei pirmi du radiologai pasakė „viskas gerai, bet gal…” (pvz.: reikia dar ultragarsinio tyrimo), tačiau, jei yra randami tikrai įtartini dalykai – pacientė keliauja žaliu koridoriumi tiesiai pas onkologus, tiriama, tikslinama, taikomas gydymas.
Kodėl programa nepradedma ankstesniame amžiuje?
Būtent mamograma nepadeda išryškinti jaunos krūties pakitimų. Apie aukščiau aprašytą paveikslą man papaskojo mamologas Prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko, ir dar gražų palyginimą kaip veikia mamograma pasakė. Vėžys, na, jis čiulba kaip paukštis. Gali jį girdėti ir nori jį surasti kūne. Jauna krūtis – kaip medis vasarą, paukštį girdi, bet per lapus jo nematai. Kai ateina ruduo, ir lapai nukrenta, matai šaką, ant kurios paukšis čiulba. Biologiškai vėžys būtų panašesnis į lapus bandančius augti žiemą, bet tikrai gražu mąstyti apie jį, kaip apie paukštį. Atskrido ir čiulba, tik nereikia jo čia, nedžiugina ta giesmelė.
Taigi, mamogramos netinka jaunoms krūtims. Ar tinka kiti tyrimai? Ne vienas krūtų echoskopuotojas man sakė, kad galima krūtis echoskopuoti profilaktiškai nuo ~35 metų amžiaus – tyrimas nepavojingas. Minusas – PSDF už jį profilaktiškai nemoka, o iš papildomų savanoriškų med. draudimų – irgi retai (Lietuvoje). Ech, kainuoja būti moterimi!
Kodėl programa netęsiama iki vėlesnio amžiaus?
Klausinėjau šito klausimo ir aš ją atliekančių, tai, jeigu jauną amžių riboja techniniai dalykai, tai vėliau – ekonominiai. Tik tiek.
Ar pačios mamogramos metu gaunama radiacija nesukels vėžio?
Sveikam žmogui, kuris nelabai susidurtų su gydytojais, jei ne profilaktika, sveikas ir prasmingas klausimas yra suabejoti tyrimo nauda. Mamogramos metu gaunama radiacinė spinduliuotė tikrai gali būti paskutiniu lašu tam tikroms pacientėms prie tam tikrų onkologinių susirgimų. Todėl programa kompensuojama šalyse tik tol, kol jos dėka pinigai susitaupo, t.y. per ją daugiau vėžių randama ir išgydoma anksti, nei sukeliama. Visiškai pagrįstas lūkestis, kad ateityje tokios programos nebereikės, nes bus geresnių profilaktikos būdų, arba pati liga bus gydoma ant tiek pigau ir greičiau, kad mamograma atrodys barbariškai. Bet kol kas – tai geriausia iš to, ką turime ir galime praktiškai, o ne teoriškai. Rekomenduoju programa naudotis.
Antras – kai yra simptomų.
Kai yra įtariamas krūties navikas, tai pacientė (ar pacientas, nes krūties vėžiu gali sirgti ir vyrai, tiek jiems nėra profilaktinės programos) siunčiama tiesiai per žalią koridorių.
Žalias koridorius, tai čia galimybė patekti ne per 2-3 mėnesius, o, pvz.: po savaitės pas specialistus. Jis tikrai veikia, o kai neveikia, tai dažniausiai arba dėl elementaraus nesusikalbėjimo arba dėl išteklių ribotumo. Tikrai būtų malonu VISUS pacientus ištirti čia ir dabar maksimaliai rūpestingai, kaip, pvz.: VISUS lietuvos vaikus mokyti Vilniaus licėjuje ar VISIEMS turėti Iphone. Tenka įsivesti kažkokį kriterijų.
Skausmas, kaip krūties vėžio simptomas yra labai nespecifinis ir dažniausiai, jeigu nėra kitų simptomų, būna susijęs su gerybiniais krūties pakitimais. Terminas „gerybinis” keistai skamba medicinoje, nes kas čia gero, jei skauda, tačiau „gerybinis” reiškia, kad kūnas sprendžia jam nutikusią problemą, bet jis pats nėra problema. Pvz.: krūtis gali skaudėti dėl skydliaukės patologijos, geležies trūkumo, nerimo sutrikimo, sėdimo darbo ir t.t ir panš
Pats dažniausias krūties vėžio simptomas yra užčiuoptas darinys krūtyje. Nu niekaip sveikoje krūtyje toks negali susidaryti šiaip sau – nebent išryškėtų koks lengva įgimta krūties vystymosi anomalija, pasitaiko, bet patvirtinti gali tik tyrimai, kad taip tikrai čia yra. Tik žindančioms moterims gali būti krūtyje nepastovių sukietėjimų ir guzų, bet, vėlgi, kai eina kalba apie tokius darinius – jie „nesilaiko”. Žiūrėk, po savaitės jau kitoje vietoje sukietėjimas, po mėnesio jau visai nebėra jų.
Jeigu:
- krūtyje užčiuopėte sukietėjimą ar darinį – taip pat, jei kažkas čiuopiasi pažastyje, virš raktikaulių, tarp krūtų.
- krūtis ar jos dalis ėmė tinti (net jei jokio darinio nesičiuopia)
- pasikeitė visos krūtes ar jos dalies oda, pvz.: tapo panaši į apelsino žievelę
- įsitraukė spenelis
- iš spenelio pasirodė išskyrų
- ir netgi, jei krūtį ėmė skaudėti (nors simptomas mažiau būdingas vėžiui, nei kitoms ligoms, bet vis tiek – neturi skaudėti krūtų)
Jeigu yra bent vienas šių dalykų, keli, ar kažkas apie tai, nors negalite nusakyti žodžiais ar apibūdinti (o tai visiškai natūralu, kai eina kalba apie nenatūralios eigos įvykius kūne) – einate pas šeimos gydytoją. Kaip galioja „žalias koridorius” onkologiniame, taip ir šeimos gydytojas priims greitai, nesirdovėkite registratorei pasakyti. Būna pacientai ateina po mėnesio ir klausiu kodėl nesakė dėl ko, o tik „konsultacijai”, tai sako „nenorėjau pasirodyti, kaip hipochondrikas”. Nu kuom gi taip blogai būti hipochondriku, tokia pati liga, kaip visos, juk niekas nesako „nenorėjau pasirodyti sergantis cukriniu diabetu”, gaunasi, kad žmogus pats save apriboja psichinės sveikatos stigmos pasekme net neturėdamas minėto sutrikimo! Kai tą patį mėnesį 20 kartą ateisi į registraūtą sakydami „Gal man vėžys?”, tai jau bus kita kalba, ir greičiausiai tiesiog šeimos gydytojui dasiprotėjus, kad ne ne 5 kartą per mėnesį echoskopijos reikia, o kito specialisto.
Taip pat kartais moterys kreipiasi labai išsigandusios dėl atsiradusio pieno. Tikrai baisu. Nesilaukei, vaiko neturi, o pienas ėmė skirtis. Mano praktikoje kol kas tai dar nė karto nebuvo krūties onkologinio susirgimo atvejis, nors budrumas šiam simptomui visada išlieka. Kartais būna tam tikros smegenų dalies gerybinio naviko požymis arba kai kurių, dažniausiai kardiologų, naudojamų vaistų šalutinis poveikis. Bet gana dažnai tai būna visiškai sveikas įvykis, kai moteriai ima rūpėti artimoje aplinkoje esantis kūdikis – gimęs jos draugei, sesei ar kaimynei. Žmogus, kaip gyvūnas, gyvandamas grupėse, turi tokį sociobiologinį gebėjimą – mūsų jauniklius gali žindyti ne biologinė motina. O moters kūnui priimant sprendimą ovuliuoti ar ne (t.y. galėti pastoti ar ne), nors, kaip kitiems žinduoliams veikia kūno išskaičiavimas ar nėštumas nebus mirtinas, bet neveikia skaičiavimas ar bus „iš ko” žindyti. Ir nors techniškai, kiekvieną vaiką pagimdžiusi moteris gali tikėtis jam gaminti pieną, bet ir taip pat techniškai, tik veikiant kitai smegenų daliai, ji gali tikėtis, kad pagelbės žindyvė. Antraip mes visuomet turėtumėm pogimdyvines depresijas kartu su pieno nutrūkimu. Būna kartais atbėga, kaip taisyklė „be užsirašymo” pacientės vyras, kad galbėkite, nebėra pas ją pieno, apleidau savo draugę, nesu geras vyras, neužtikrinau jai tokio gero gyvenimo, kad ji galėtų tik juoktis ir žindyti, padėkit – kai kurie turi viltį, kad gal visgi užtikrino, gal liga čia kažkokia. Sakom – eikit pas žindymo specialistą, jis padės. Na, o tais atvejais, kai laktuoja pvz.: moters partnerė, nors gimdė ne ji, belieka pasakyti – kartais būna ir taip.
Kraujas pasirodęs iš spenelio, nors susijęs dažnai irgi su navikas, bet dažniau su gerybiniais – augančiais į krūties kanalėlių spindį. Gydoma dažniausiai tik chirurgiškai, nereikia po to radio ar chemo gydymo.
Trečias – kai yra didelė rizika susirgti, t.y. bent 20% 5 metų bėgyje
Čia toks retesnis variantas kaip ŠG rašyti siuntimą, nes dažnai tiek užsisukame darbuose atsakinėdami į pateiktus klausimus, kad nustojame juos uždavinėti patys.
Kai kalbame apie kažkokio dalyko tikimybę, visada turime klausti – tai kokia ta tikimybė. Sakom – paciente, išgerkite 1-ą tabletę kasdien, va tiek ir tiek mg. O kodėl? Kad būtų geriau? O kiek geriau. Du kartus geriau. O kiek man dabar gerai? Hm. Nu 5 balais ar B raide gerai.
Vertinat, kad vidutinė moteris turi ~12% tikimybę per gyvenimą susirgti krūties vėžiu, galime kalbėti apie moteris, kurių ši tikimybė mažesnė, kurių didesnė ir kurių galbūt atėjo tas gyvenimo etapas, kai ypatingai didelė. Kai kurie gydytojai sako, kad čia kiek beprasmiška taip daryti, nes, pvz.: pats didžiausias bet kurios onkologinės ligos rizikos veiksnys yra amžius. Paimk 90-metį, ištrik jį, ir, jei nerasi jam kokio nors, vėžio, bus wow, reiškiasi jis gal gyvens iki 120. Bet, palaukit, kodėl imate tokį kraštutinumą, o kaip su 65 metų moterimi? 55? 45? 35!? Jeigu šios moterys turi 90metės onkoliginės ligos riziką ir negydytos numirs po 5 metų, tai gal bus kitokia situacija, nei mirtų 95 moteris. Jeigu negaila paties žmogaus, kaip individo, tai paskaičuokime, kurmiai, ekonominius kaštus ir turėkime profesinio ambicingumo.
Ypatingai didelės rizikos pacientus onkologai priima su siuntimu, kuris nėra nei po profilaktinio ištyrimo, nei su simtpomais, mandagu, jei su pradiniu ambulatoriniu ištyrimu, nors patys ir kuklinasi sako, „ai, pasidarysim patys”. Kas labai naudinga šeimos gydytojui, tai pacientą”grąžina” su rekomendacijomis kaip tirti toliau, o tos rekomendacijos vėliau leižia draudimui pagrįsti indvidualią tolimesnę profilaktiką, kad čia ne aš, nieko neveikiantis šeimos gydytojas taip sugalvojau kažką imti veikti, o man „liepė”, šventas III lygis 😉
Kaip apskaičuojama ši rizika?
Kliniškai. Tai reiškia, kad nėra kažkokio įstatymo ar dokumento, kietų akmeninių jos įrodymų ar įsipareigojimo naudoti vieną skalę, o ne kitą. Žinoma netiks „kaimyno Petro” skalė, bet jei naudosi kokio Kmebridžo universiteto EU kokybės ir pasitikėjimo štampu skalę, tai tiks. Svarbu siuntime surašyti viską, pagal ką tu ten suskaičiavai, o ne, kad „didelė rizika” ar kokią kitokią abstraktybę. Rizika vertina pagal keičiamus ir nekeičiamus rizikos faktroius.
Nekeičiamas rizikos faktorius yra, pvz.: genai. Na, bent jau kol kas. Jeigu pacientė turi ypatingai aukštą genetinę riziką susirgi krūties vėžiu dėl turimų specifinių mutacijų, tai gali būti, kad jai galima profilaktiškai, pašalinti krūtis, Tai nėra gyvybiškai būtinas organas, o kai kurie žmonės ir taip nepastebėtų, jei jos nuo jų dingtų, ar net ir nenori turėti. Profilaktinė mastektomija apsaugo ne tik nuo vėžio – ji apsaugo nuo vėžio gydymo pasekmių. Nes, kai jau būna atsiradęs navikas, tai dažniausiai krūties dalis ar visa krūtis šalinama su sarginiu limfmazgiu ar keliais. Tai reiškia, kad ir po pačio geriausio ir puikiausio vėžio gydymo liekamieji reiškiniai būna didesni, nei po profilaktinio krūties pašalinimo. Praktikoje tai reiškia, kad pvz.: netinsta ir neskauda rankos. Ir pacientė ar pacientas turi žinoti apie galimybes ne tik gydymo, bet ir gydymo išvengimo. Analogiškai pacientą, kuris nerimauja susirgi tokia liga, atlikus genetinius tyrimus galima nuraminti, kad gal jis turi net saugančius nuo ligos genetinius variantus, ko jau ko, bet dėl tišo bijoti jam mažiausiai reikia, na, bent genetiškai.
Šeimos gydytojas gali nukreipti gydytojo genetiko konsultacijai, jeigu pacientė ar pacientas turi reikšmingą okologinę anamnezę, tačiau šis nukreipimas yra reikalingas tik, esant galimybei, kai kuriose situacijose pasinaudoti med. draudimo lėšomis. Genetinius tyrimus ir gyd. genetiko konsultacijas pilnai galima kreiptis savarankiškai, o gavus atsakymus, pvz.: ateiti pas šeimos gydytoją, kad jau duotų siuntimą tolimesniam gydymui med. draudimo lėšomis.
Vat tik kartais žiniasklaida nutyli, kad kai kurios krūtų vėžio mutacijos neabsiriboja tik krūties vėžiu – o profilaktinės operacijos apima ir kitus organus, pvz.: kiaušidžių ir kiaušintakių pašalinimą. Taip pat, kad čia nebūna „ėmiau ir sugalvojau, tai pasidariau”, dauguma jas atliekančių asmenų gerai apmąsto visus už ir prieš, dažnai turi intymią ir asmenišką patirtį ką reiškia sirgti vėžiu. Genetiškai nulemtas krūties vėžys sudaro apie dešimtadalį visų krūties vėžio atvejų, bet šeiminės istorijos būna katastrofinės. Pvz.: pacientė dėl šios ligos neteko mamos būdama vaiku, neturėjo močiutės, matė kaip ilgai kentėjo ir geso sesė, etc., tai jos klausti ar ne per drąstiškai čia sugalvojo apie profilaktinę mastektomija iš šono yra panašu, kaip skęstančiam žmogui klausti kodėl jis taip skuba kvėpuoti. Kol kas, kiek susidūriau, tokio gydymo sprendimus priima gydytojų komisijos, bet bėdų su tuom didelių nebūna, ypač, jeigu moteris dar ir vaikų jau pati turi. Daugumai medikų labai sunku priimti, kad žmogus gali nenorėti vaikų, jie netiki ir nepasitiki tokia idėja. Nepykit ant jų – jinai ateina iš ten pat, iš kur ateina nenoras daryti abortus ar eutanaziją, dažnai apskritai noras dirbti gydytojumi. Gyventi ir daugintis yra gera!
Be minėtų genetinių mutacijų (dažniausiai eina kalba apie BRCA1 or BRCA2 genus), kiti nekeičiami rizikos faktoriai, t.y. juos reikia priimti ir į juos atsižvelgti:
- Amžius. >50 metų, jau imti galvoti, nes „man gali būti”, bet „kaip patikrinti ar man to nėra?”
- Ovuliacinių ciklų patirtis. Taisyklė paprasta – kuo daugiau buvo ovuliacijų, tuo didesnė rizika. Jei menstruacijos prasidėjo ankstyvame amžiuje ir baigėsi vėlyvame, jei nėra ilgas „stažas” buvimo nėščia – rizika didesnė. Policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS) yra gana skėtinis terminas – vienais atvejis jis yra krūties vėžio rizikos veiksnys, bet kitais – priešingai, saugantis.
- „Kietos krūtys”. Visos krūtys tokios yra, nes labai geras organas, nenuostabu, kad tiek kam patinka. Tačiau kai kurių moterų krūtyse yra daug jungiamojo audinio ir mažiau riebalinio. Nėra aišku ar tikrai dėl to rizika yra didesnė, ar tiesiog dabartiniai tyrimų metodai tokie, kad turint „ne riebias” krūtis nesigauna to vėžio anksti pamatyti. Labai jau šakotas tas medis, net numetus lapus vis tiek paukščio nesimato.
- Anksčiau patirtas spindulinis gydymas ar tam tikrų vaistų vartojimas praeityje. Dėl vaistų nebijokite – jei juos gydytojas skirs, tai skambės maždaug taip „galime duoti šitą vaistą, jis Jums išgelbės gyvybę, bet vėliau tikriausiai susirgsite krūties vėžiu, ar sutinkate?”.
Keičiami rizikos faktoriai
Jeigu jau paskaičiavome, kad pacientui yra didelė rizika susirgi krūties vėžiu (arba pats pasiskaičiavo), tai siuntimas onkologams, gal ir gera mintis, žiūrėk, gana tikėtina, jog tas vėžys jau ten yra, reikia gydyti, bet dar geresnė yra tą riziką sumažinti. Onkologinės ligos rizikos mažinimas irgi yra onkologinės ligos gydymas.
Tai, kad „vidutinė” rizika yra 12%, nereiškia, kad irgi ją reikia toleruoti. Vienas, kitas gyvensenos dalykėlis, ir, žiūrėkit, jau 8%.
- Fizinio aktyvumo stoka. Yra visų onkologinių susirgimų rizikos veiksnys. PSO sveiką fizinį aktyvumą apibrėžia kaip suaugusiam žmogui kasdien:
- 150-300 min. vidutinio aktyvumo aerobinės veiklo.
- . 75-150 min. didelio aktyvumo fizinės veiklos (didelio aktyvumo fizinę veiklą galima daryti ne kasdien, bet tada ji turi būti ilgesnė, kai daroma, pvz.: tik savaitgaliais).
- bent 2 kartus per savaitę užsiima visų kūno raumenų stiprinimo veikla.
- 4. aktyviai ir sąmoningai vengia ilgo sėdėjimo (>45 min be pertraukos).
Veiklos intensyvumas apibrėžiamas ne pagal pratimo tipą, o širdies susitraukimų dažnį – absoliuti dauguma išmaniųjų laikrodžų šitą paskaičiuoja ir Jus, labai naudinga. Fizinis darbas , nors dažnai pacientų ginamas kaip fizinė veikla, turi vieną minusą – dažnai jis būna labai monotoniškas, o per tai atsiranda jo žalingas aspektas.
- Nutukimas. Ypač po menopauzės. Jis skaičiuojamas pagal kūno masės indeksą, nors čia yra svarbūs tik riebalai – jie dalyvauja moteriškų lyt. hormonų apykaitoje. Nutukimu laikomas KMI >30, tai yra laikoma lėtine liga ir gydoma.
- Rūkymo ir alkoholio vartojimas. Kuo daugiau – tuo didesnė rizika. Šių medžiagų vartojimo sutrikimai taip pat laikomi lėtinėmis ligomis ir gydomi.
- Kai kurie vaistai. Taip, yra vaistų, kurie yra nekeičiamos rizikos faktoriai – jų vartojimo fakto užtenka, kad ir nutraukus, padidinta rizika išliktų visą gyvenimą. Bet kiti – nutraukei ir po kelių metų rizika „normalizavosi”.
- Reprodukcinė istorija – teoriškai moterys nutraukiančios nėštumą susiduria su didesne krūties vėžio riziką gyvenime. Matematiškai taip gaunasi, ir pasakyti galima, nors techniškai reikėtų sakyti, kad nepastojančios irgi didina. Žodžių žaismas. Tačiau, jeigu moteris svarsto žindyti ar ne, būtina informuoti, kad žindymas mažina krūties vėžio riziką, ypač, jei žindoma ilgiau, nei metus.
Pabaigai
Kalbant apie krūties vėžį iškyla klausimas apie savipatikrą. Tai yra kas mėnesį rekomenduojamas sąmoningas krūtų apsižiūrėjimas ir apsičiuopimas. Neužčiuopsi darinio krūtyje, jeigu krūtų nečiuopsi.
Savipatikra nepadeda aptikti krūties vėžio, tačiau ji padeda geriau jausti savo kūną. Daug žmonių ir be specialaus susikaupimo save žiūri, liečia, jaučia. Bet asmenims, kurie turi kūno dismorfiją, ar savo kūno lietimas nepriimtinas, o kartais dėl įvairių kitų priežasčių, kad ir paprasto įtempto gyvenimo, kai norisi laisvu laiku tik miegoti, ką ten sae liesti – pasižymėta spec. diena kalendoriuje savo pačiupinėti labai naudinga 🙂 Žmonės, kurie gali save liesti be nerimo ir pasišlykštėjimo turi ir geresnį santykį su liga ir gydymu, o per tai mažiau streso ir geresnį gyjimą.
Matot, onkoginiam susirgimui stresas yra labai negerai. Ūminis stresas padeda saugotis pvz.: nuo bakterinės infekcijos, tačiau tai vyksta kažkieno kito sąskaita – ir dažniausiai būtent imuniteto, kuris skirtas suieškoti pakitusias ląsteles sąskaita. Neseniai skaičiau atvejo aprašymą, kur rado moterį turinčią dvi MAD1L1 mutacijų kopijas. Šiaip gamtoje – tai nesuderinama su gyvybe ir jos geneologiniame medyje aibė persileidimų, panašu, kad giminių embrionams turint ir vieną mutacijos kopiją. Rasti su tokia mutacija gyvą sutvėrimą, o dar žmogų, nu čia – stebuklas. Moteris per gyvenimą turėjo 12 skirtingų onkologinių susirgimų (pirmu susirgo būdavo 2 metų), jos kraujyje bent trečdalis ląstelių net neturi sveiko chromosomų skaičiaus.
Kaip ji gyva?
Tyrėjų nuomone – ji turi labai sveiką imuninę sistemą, kuri jautriai reaguoja į pakitusias ląsteles ir jas naikina. Kiekvienas iš mūsų kadien turime kelias ląsteles iš kurių galėtų techniškai išsivystyti onkologinė liga, bet mūsų sveika imuninė sistema jas randa ir sunaikina. Greičiausiai pacientė turėjo dar daugiau susirgimų, tik su daugeliu jos imuninė sistema susitvarkė pati. Taip pat jos onkologiniai susirgima labai lengvai pasidavė gydymui, nes užtekdavo vėžį pasilpninti ir kūnas pats gydavo. Taigi, ji labai tiriama išsiaiškinti ar neturi imuninės sistemos varianto, kurį būtų galima „įskiepyti” kitiems, o galbūt – sveikam žmogui jis būtų mirtinas, bet dvi mirtinos mutacijos, kurios įprastai pavieniui lemia persileidimą, čia lėmė išgyvenimą, kai susidėjo kartu?
