Vakar supratau, kad, kaip yra vietos, kur superka juvelyrinius dirbinius pagal jų medžiagų svorį, tai lygiai taip pat ten galima nuėjus paklausti ar ką turi parduoti. IRGI PAGAL SVORĮ. Negaliu sakyti, kad man reiktų kažkokių tai dirbinių ar aš norėčiau ieškoti vertybių, kurias būtų galima išgelbėti nuo išlydimo žinant, kas jos yra, bet man tiesiog smalsu. Kaip atodangose būna įvairių fosilijų, taip ir tokiose vietose būna įvairiausių dalykėlių žadinančių vaizduotę.
Įdomiausias, ką radau, buvo šis wicca religijos pakabukas. 6 eurai. Iš karto paėmiau, šitą foto dedu į reverse google image search ir jau randu, kad galima nusipirkti naują ~28-32 eurų ribose (nekalbant apie visokius ETSY perpardavinėtojus, kurie bando prasukti po ~150). Na, bet maniškį dar reikės nusivalyti, pakeisti geležinį žiedelį, nuo kurio mandragoriui pribyrėjo raudonų rūdžių pleiskanų.
Kur praeitą kartą rašiau, kad viena konkreti knyga apie stoicizmą turėjo kainuoti penkis eurus, tai šitą nusipirkau knygyne už 4 eurus ir ji būtų galėjusi laisvai kainuoti ir 10 eurų. Nesupaisysi tų kainų… Reikėjo kažką veikti laukiant dalykų, tai paieškojau ko nors, kas nebūtų per sudėtingas skaitinys, bet ir nebūtų koks romanas, kur pasitaiko, kad kol viso iki galo neperskaitai, tai, kaip ir neskaitęs iš viso būni…
O ši knyga skaitėsi labai lengvai ir labai tinka „stumti laiką”, pvz.: laukiant kol tavo oftalmologas mušasi su tavo neurologu ar kirpėja sugalvos, kaip prieš tave kirptam klientui pasakyti, kad kirpėjai dažniausiai plaukų pamažina, ne prideda.
Kadangi mūsų dabartinė kultūra yra labai daug ką perėmusi ir iš stoicizmo ir iš to, kokioje aplinkoje ir iš kokių šaltinių jis vystėsi, tai ir tie „senovės stoikai” šiandien paskaitomi ir skaitomi, tai čia knyga ne apie tai, kad vat kažkaip paaiškins juos ar atrinks kas šiandienai reikalinga, čia daugiau autoriaus asmeninis džiaugsmas ir pasidalinimas kaip jam patinka stoicizmas, nu koks geras dalykas yra, va! Kaip ir mano šitas postas yra džiaugsmas šita knyga, ne tiek tiesiogiai knygos analizė ar turinio išsami apžvalga.
Kas man knygoje labai patiko, tai, kad daugiau dėmesio ir turinio skirta filosofijos mokyklų reiškiniui. Visokie imperatoriai po vieną praktikuodavo filosofiją todėl, kad reikėdavo išvengti visų galimybių gauti peilį į nugarą, bet paprasti žmonės galėjo džiaugtis tuom, kad filosofija, kaip proto meilė, yra suartinantis ir į gyvenimą vedantis dalykas. Juk tai meilė, o antra, ką ten labai jau daugiau tas žmogus, kaip padarėlis, moka, apart protavimo ir draugavimo. Tos filosofijos mokyklos nebūdavo tokios, kaip mes įsivaizduojame „mokyklą” ir, mažai susidūrus su filosofija, galima galvoti, kad filosofai yra žmonės, kurie susirinkę šneka labai protingomis temomis, kurias tik patys vieni supranta, žodžiais, kuriuos sugalvojo tam, kad kiti jų nesuprastų ir varžosi, kuris kurį apdės, kad jau toks protingas, kad kiti net nebežinos kaip čia jį ir perspjauti ir nebeišgalvos naujų žodžių. Būna, kad žmonės įtarinėja kitus specialiai kalbant sudėtingai tam, kad, žinot, pasimaivytų, panašiai kaip sportininkus judant keistai tik tam, kad paprastus žmones arogantiškai įžeistų.
Hmmm… nu ok, gal būdavo ir tokių filosofijos mokyklų. Bet dauguma tai buvo tokių, kurios siūlė gyvenimo būdo ir gyvenimo taisyklių rinkinius, kuriais ne tik siekė kaip tik pritraukti kuo daugiau lankytojų ir narių, įtikinti, kad jų dar geresnės, paprastesnės ir suprantamesnės, bet tos mokyklos netgi būdavo kaip autoriniai kūriniai – do not steal – (nes kopijuodavo, šnipinėdavo, sabotuodavo ir panš jos ten vienas kitas), turinčios konkrečius įkūrėjus ir, labai dažnai, priklausančios nuo finansinio juos lankančių mokinių išlaikymo.
Pvz.: jei lankote kokį sporto klubą, kurį pasirinkito dėl kokio jo įkūrėjo trenerio „mindset’o” ar ten „vizijos” ar dar ko (angliakalbės šalys nebijo tiesiogiai įvardinti, kad ir filosofijos) ir praktikuojate kūno ir proto rengybą ten – nu tai ko ne filosofijos mokykla?
Prie mano namų yra keli akmeniniai stalo teniso stalai. Jie turi savo suoliukus ir apželdinimą aplink tankiais krūmais, kurie labai gerai susiurba visus kamuoliukus į lapijos tankmę, tiek slepia žaidėjus nuo pašalinių akių. Bet va, jų teikiamas privatumas priviliojo ir reguliarius alkoholio vartotojus, kurie ten gali ilgai sėdėti ir gurkšnoti alutį. Sulaukę visuomenės pasipiktino ir reikalavimo nedaryti netvarkos, bei neužimti stalo teniso stalų minėti vyrai pasirinko labai įdomų sprendimą – keli atsinešė stalo teniso raketes ir, kai imdavo kas piktintis, vaizduoti, jog žaidžia. Kažkaip gavosi taip, kad ilgainiui iš kelių vyrų dabar būna keliolika vyrų, ir iš jų jų bent du realiai žaidžia, likę vartoja alkoholį, nu žiūrėk net mažesniais kiekiais, ir, gali girdėti, nuo ryto, iki vakaro, ten vyksta „gilios filosofinės diskusijos”. Natūraliai susiformavusioje Dioniso ir Apolono bendroje šventykloje keliams nariams esant branduoliams, t.y. visuomet sėdint ant to suoliuko, o kitiems ateinant ir visiems derinantis tarpusavyje… Pavadinau juos „Filosofijos mokykla” ir keliems mano kaimynams labai patiko šis pavadinimas, prigijo tarsi pokštas, o aš visiškai rimtai tą sakiau.
Ne visos mokyklos būdavo labai jau ten superinės, gal ir tada daug būdavo panašesnės į to lauko stalo teniso stalo socialinį burbulą.
Knygoje yra kelios idėjos nuo ko pradėti praktikuoti stoicizmą, jeigu kas susižavėtų, paprasti pratimai. Pvz.: karts nuo karto įsivaizduoti kaip viskas blogai galėtų būti ir pasidžiaugti, kad taip nėra. Iš karto pasakysiu, kad yra ir apie savižudybę, nes dažnai stoicizmas kritikuojamas, jog tokį dalyką vertina, na, kaip galimą gyvenimo baigties variantą. Tai knyga tokia kiek pasiranganti iš to vertinimo, bet tarp eilučių, tai lyg ir išsiskaito, jog stoikas gyvena gerai, nes gyvena tam, kam yra dievų sukurtas, vykdo konkrečius tikslus ir funkcijas, per gyvenimą mėgaudamasis tais malonumais, kurie sukurti jam ir nebandydamas siekti svetimų, o kai jau viską padarė ir viską patyrė, tai nebeužima kitų vietos.
KET’e, kuris labai daug stoicizmo perėjęs, savižudybę priima irgi kiek kitaip, nei daugelyje kitų psichoterapijos krypčių, bet tam, kad ji galėtų įvykti jos negalima leisti dėl ligos arba kaip impulsyvaus neadekvataus problemos sprendimo (pvz.: tai, kad dėl depresijos nusižudei, nes taip tau „liepė” smegenis yra tokia pati tragedija, kaip numirti nuo sepsio, nes taip „liepė” imuninė sistema).
Ir dar vienas dalykas iš knygos, kurį noriu paminėti yra įžeidimai. Kažkaip ben pusėje mano skaitytų knygų apie modernius stoikus jie ignoruojami, nors būdavo labai kasdienis klausimas senovėje. Matot, įžeidimas yra toks dalykas, kuris atsiranda tik kartu su kultūra ir civilizacija. Koks „barbaras” žino, kad jei kitą pavadinsi durnu, tai jis tau ateis ir į galvą duos, o jei vadinsi tokį, kuris tau negali į galvą duoti, tik atgal durnu pavadinti, tai kokia iš to nauda, apart to, kad abu durni paliksite visiems žiūrintiems, kad va, tai negalite niekam į galvas duoti? Pfff. Weaklings!
Bet koks romėnas? Neeee, ponai ir ponios, čia aukštos kultūros žmogus, turi kitą įžeisti taip subtiliai, kad tas įžeidimas būtų baisiau į davimą į galvą ir per tai sutaupytų įžeidžiančiajam davimą į galvą. Juk technologinė pažanga ateina pirmiausia iš smegenų tikslo taupyti jėgas ir saugoti savo kūną. O kadangi protas labai privatus ir viešai nedemonstruojamas, kaip koks lyties organas (kelnės irgi barbarų išradimas), tai įžeistas gali tiesiog parodyti, kad tau nei šilta, nei šalta, loja čia kažkokie šunys, tingi ir bijo įkąst, ar atkirsti atgal taip, kad žinotųsi, jog čia šiaip tu jį galėtum įžeidinėti, tiesiog pasirinkai to nedaryti, nes esi geresnis žmogus.
Šis paveiksliukas yra straipsnio apie specifinį vieną vėžinių ląstelių gebėjimą (tyrė su odos karcinomos ląstelėm (nes turėjo jų veislę, kuri šviečia tamsoje, tai lengviau matosi), tai toliau poste ir kalbėsiu, kaip apie odos vėžį, bet čia apima daug vėžio formų)).
Visos kūno ląstelės yra kilusios iš tos pačios zigotos, tik kiekviena skirtingus dalykus savo genuose aktyvuoja ar užmigdo. Ir, kai vystosi vėžys, kai jį sukelia mutacija, tai ji nebūna apie tai, kad dėl jos vėžys kažko naujo išmoksta. Priešingai – mutacijos eigoje ląstelė užmiršta reikiamus dalykus ir ima ieškotis sprendimo, ar jai mutacija aktyvuoja, labai vėjavaikiškus, embrioninius genus, ar dar net iš viso iš apatinio stalčiaus išsitraukia toooookio senumo genus, kai Asgardo archėja susibučiavo su proteobakterija ir pasakė, kad dabar identifikuosis, kaip vienas eukariotas. Čia seniau, nei flopikai.
Nu tai va. Odos vėžio ląstelėje prisiveisia aibė mitochondrijų, kurios visos alkanos ir piktos. Jeigu nemylėsite savo odos, ten visokiais laisvais radikalais ją daužysite, trans riebalais mitinsite, UV spinduliais švitinsite, virusais lipdysite, tai mitochondrijos irgi gali supykti, kad nx ne gyvenimas čia, ne tik už digubų seifinių durų branduolyje esanti DNR apsilamdyti.
Iš esmės kiekviena mitochondrija yra atskiras mažas padarėlis. Taip, mūsų ląsteles supa ne tik išorinė, bet ir vidinė gyvybė. Vėžinė odos ląstelė moka užaugina ilgą ataugą, tarsi ūsą, kaip kokia braškė, ar neuronas, čia jau kaip sugalvosite, ir daro BAKST fibroblastui. Tas tai ne trečios eilės teta kiaušialąstė ir ne jo pusbrolis mikrofagas, neapsigina nuo lindimo be kvietimo, ir vėžinės mitochondrijos baltyminiais bėgiais tik susifarširuoja pas jį į vidų. O TU RUPKE. Vėžinis apvaisinimas, velnio pirštas, košmaras, nežinau kaip pavadinsit. Gyvenot sau ramiai ir vieną dieną atsirado vidinis balsas, kuris sako DIRBK DIRBK DIRBK. Buvo toks tik padirbėk ir patingėk. Uf.
Nu ir daro dalykus vargšiukas. Stato ekstraląstlinius baltymus į studio tipo apartamentus vėžio ląstelėms. Dabar jos turi kur gyventi kaip darinys! BET PALA, čia dar ne viskas. Kai sveikas fibroblastas taip padaro, tai jis primėto saldainiukų kitoms ląstelėms, kad jos ateitų ir apsigyventų, o jei negali ateiti, tai vaikučių padarytų į jo nekilnojamo turto pusę, gal net, chem, viešo transporto arteriją nutiestų. Ir čia labai įdomu, kad ir pats vėžys į tas medžiagas reaguoja, kaip „augti, man? Nu, jei jau taip gražiai prašai, tai kas aš toks, kad atsisakyčiau?”.
Sudėjau drugelį iš hama karoliukų. Vadinu juos pypsiukais 🙂 Užsiėmimas panašus į siuvinėjimą ar diamond-painting. Mozaikos! Sudėlioji atskirus karoliukus nat specialaus pagrindo plokštelės (ar plokštelių) ir po to per kepimo popierių su lygintuvu suzulini, kad išsilydytų ir sukibtų tarpusavyje.
Čia kol kas didžiausias mano hama paveikslėlis – apolonas ant usnies žiedelio. Apolonai paplitę visoje Eurazijoje, bet labiau mėgsta kalnus ir jų papėdes. Lietuvoje yra tik juodasis apolonas ir tai retas. Labai įdomu, kad jų vikšreliai būna juodi ir per tai saugosi, kad nebūtų suėsti, o užaugę jau iki riebaus dydžio apturi daug raudonų taškų šonuose ir tokiu būdu apsimeta visokiais šimtakojais. Pačių apolonų sparnų „akytės” neva įspėja kitus gyvūnus, kad jie yra labai… neskanūs. Ne nuodingi, bet tiesiog labai neskanūs. Kažkurie ten paukšteliai moka juos pasigavę nusirankioti neskaniausias dalis (sparnus), bet šiaip menkas maistelis šitie.
Va taip atrodė surinktas, bet dar nesulydytas į vientisą „kilimuką”:
Koks nuostabus paveiksliukas. Nu tik pažiūrėkite į tą drugelį. Į jo mielas kojytes, kuriomis jis tupi ant usnies žiedlapėlių, gers naktarą. Nuotraukoje ne taip matosi, bet usnies žiedo žaluma labai gražiai susidėjusi iš žalių ir rudų karoliukų, kas toks visiškai senovinis 90ies pixel art’as.
Aš neturiu karoliukų dėžučių pagal spalvas, jie visi pas mane keliauja į vieną krūvą. Tai po to gražu, kai koks vienas išskirtinai atrodo. Vat tik galiu pasakyti, kad skirtingų spalvų karoliukai skirtingais greičiais suminkštėja po lygintuvu. O skirtingų firmų DAR skirtingiau. Tai, nors spalvas sumaišyti nieko baisaus, bet sykį buvau sumaišiusi dukros Hama firmos su Tiger parduotuvėje esančiais tokiais karoliukais. UPS. Vieni jau būtų košė nuo karščio, o kiti dar tik pradeda sulipti.
Buvo ir tokių dalykų, kaip pavyzdžiui, visiškai atsitiktinėje vietoje susidaręs plyšys tarp pypsiukų jau juos lydant. Ne pagrindo plokštelių vietoje, ne po apačia esant kokiam nelygumui. Va tiesiog taip va. Bet vėliau, kaip kokį blyną pavarčius ir lygintuvu glostant tai vienai, taip kitaip, užsičiaupė šita burnytė:
Va taip atrodo karoliukai po sviestiniu popieriumi, kuris apsaugo, kad jie nepriliptų prie lygintuvo (nors mielai limpa prie jo):
Ir tada, jeigu popierių neatsargiai keli, ir jie nebūna susilydę vienas su kitu, tai gaunasi dėlionė kiek iš naujo:
Jų sulydimas yra atskiras iššūkis. Nutinka, pvz.: kad kažkuri dalis sulimpa daugiau, nei kitos (raudona rodyklė) arba susidaro tektoniniai lūžiai (žalia), vis iš naujo dedi tą popierėlį ir jungi lygintuvėlį. Jei ką, tai lyginau ant dviejų taškučių karštumo. Tipo vilna.
Bet su kantrybe, truputis, po trupučio sulimpa į visai neblogą vientisą paveikslą. Dabar tik reikia sugalvoti ką toliau su juo nuveikti!
Knygą pirkau už 6 eurus knygyne, bent ant etiketės buvo senoji, nubraukta, 7 eurų kaina ir, perskaičiusi, galiu pasakyti, kad permokėjau, turėjo būti 5 eurai.
Autorius yra entepreneris, rašo visokius tokius dalykus, prisistato moderniu stoiku (cringe), o ant lietuviško leidimo nugarinio viršelio autorius pirmiausiai pristatomas kaip ekonomikos filosofijos mokslų daktaras. Pvz.: jei apie mane ką pasakytumėte, kad tipo jau gudresnė, nes gydytoja, tai sakyčiau HA!
Yra 52 ale mąstymo klaidos (kiek daug, dažniausiai ir 20 sugalvoti jau labai sunku), bet ten didžioji dalis gal net ne tiek klaidos, kiek tiesiog gyvenimo taisyklės, kurios kiekvieno gali būti kitokios, na ir čia tokios, kurias autorius sugalvojo ir tada sugalvojo kodėl jos galėtų neveikti. Viskas parašyta labai paprastai – kiekvienai keli puslapėpiai teksto, pavyzdžiai, yra gražios ir spalvotos (oho, kaip už septynis šešis eurus). Mąstymo klaidos tai maždaug tokios, kad kvaila nerašyti dienoraščio, nes paskui dar sugalvosi, kad protingas ir įžvalgus esi visą laiką, arba, žinokis, kad jei dalyką pačiupinėsi, tai jis atrodys tau brangesnis, nei yra iš tiesų.
Kaip skaitinys, tai smagus gal iš to, kad gaunasi, kaip skaityti žurnalą, tik nėra kremų ir laikrodžių reklamų. Bet šiaip čia tas atvejis, kai knygą ramiai paliksiu knygų namelyje, naminukai paskaitys.
Nuotraukoje knyga su mano pusrytėliais. Prie progos pasidalinsiu labai paprasto skanaus sumuštinio receptu, gal kas neatradote – tiesiog balta duona, kokia filadelfija (aš valgiau be laktozės variantą) ir, bet būtinai tos saldžios, didelės šilauogės. Kandi, valgai, ir galvoji, pffff „stoikai”.
Kartais knygas tenka išsirinkti pagal principą „kas čia lentynoje guli”. Atostogoms įsidėjau skaitymo, bet visuomet smalsu ką rasi booking’o butuke. Šį kartą pasirinkimas buvo arba apie verslą ar apie šunų auklėjimą ir viena štai toki knyga – populiari Jungistinė psichoterapija – Jean Shinoda Bolen „Kiekvienas vyras – dievas”, nors labai kesitas pavadinimo vertimas (ir viršelis), kadangi lyg turėtų būti „Dievas, kiekviename vyre” ar gal net labiau „Kiekvieno vyro dievai” ir viršelis koks su treningu bičiukas geriantis vynelį prie kompiuterinio žaidimo net labiau tiktų, dabar toks kone stoiškas viršelis.
Knyga yra populiarios tos pačios autorės knygos apie moterų archetipus versija, kur „šekit ir jūs” vyriškiems archetipams. Nors apie graikų-romėnų dievus, bet viskas perspalvinta krikščionybės. Parašyta taip paprastai – imamas dievas, truputį apie jį, apie archetipą, apie buitinius aspektus, patarimai. Ir sekantis. Skaitosi tai labai lengvai, dievų skaičius gal pasirinktas daugiau pagal tai, kad knyga nebūtų per daug lenkianti lentynos. su Jungu taip yra – gali rašyti, gali nerašyti, vis tiek suprantantys supras, nesuprantantys nesupras, suprantantys, kad nesupranta nesusispras, o susipranantys apsirpras. Tarp psichoterapeutų yra oks anekdotas – ar matei žmogų, kuris perskaitė visą Jungą? Sako dar viską ir suprato! Kai neturėsiu gyvenime ką veikti susirasiu kokių 4 ar 6 metelių Jungtistinės psichoterapijos kursus ir gal juos pabaigusi net gausiu diplomą.
Skaitydama prisiminiau komiksą Lore Olympus – jo popierinę versiją galima nusipirkti ir Lietuvoje, bet, kiek randu, tai būna bent nuo trečio tomo, pirmų niekada nerandu. Tai… kaip čia yra? Žmonės nusiperka pirmus ir toliau nebeperka, o knygynai visų atsiveža po tiek pat? Prisipažinsiu, pati irgi numečiau per vidurį, nes labai jau specifiškai nusispecifiškėjo drama į romantinių santykių traumų ypatumus. Labai pasistengus galima visą perskaityti per mėnesį. Daug ten. Ir visas vos vieno žmogaus padaryta! Šiaip, dabar pagalvojau, kad viskas, kas link mitologijų visada užima didelius ir plačius kūrybinius plotus. Kas ten parašo kokį vieną menka apsakimėlį ir sako, va, kūryba, tai meh. Reikia kilogramais sverti. Tūkstančiais valandų įdėti. Metų metais. Jungistinė psichoterapija, lyginant su kitomis, turi unikalų pranašumą, nes ji yra palanki žmogaus gyenimo trukmei ir jo proto stabilumui joje.
Asmeniškai linksmiausia knygos vieta buvo apie Poseidono trišakį, kaip jo penio simbolį, kur penis gali santykiauti su visomis moterimis – jaunomis, brandžiomis ir senomis. Toks tobulas vyras galėtų santykiauti su kuom tik nori, kad ir vyrais. O būna, kad kai kuriems vyrams nepasiseka ir jų potencijos sumažėja jų ar aplinkos valia – arba ne viskas jam leidžiama, ko jis nori (gal ir gerai, kai kuriais atvejais, ne visiems norams būtina išsipildyti) arba ne visko ji nori (kas irgi gal kartais gerai) – tai taip ir būna, kad kai kurie turi tik ietį vieno tipo moterims ar kokį zigzaginį žaibą, kaip Dzeusas, tai vienai, tai kitai, tai vienai, tai kitai, jei šitai vyrai nepatinka, pabūsiu jai jautuku, o tai gulbyte, žaibas juk trenkia lengviausiu keliu, smarkus, bet jam reikia sąlygų ir jis pravingiuoja pro kliūtis, o ne jas įveikia.
Ir, ach, tos moterys. Susivilioja kartais net vėjumi, ką ten gražiu gyvūnu. O kažkur koks Apolonas skaičiuoja kaip čia ją suvilioti ar Arėjas bando įrodyti kažką…
Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.
Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.
Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?
Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.
Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂
Kas turi geležinius dantis? Chitonai! Tokie moliuskai, kurie gyvena tik vandenynuose, visokie visoje planetoje, svarbu, kad ne per tamsu ir pakankamai sūru būtų. Baltijoj nebent netyčia pasitaikytų.
Graužia pačius mažiausius ant akmenų gyvenančius padarėlius ir dumblius. O tam, kad nenusitrintų savo moliuskiniai liežuvių „dantukų” į tuos akmenis, tai juose yra ne kalcis, o GELEŽIS. Taip chitonai moka graužti ir nesusigraužti savęs į kietus paviršius. Atrodo keisti, nes mums įprasta, kad moliuskai turi vieną kriauklę „namuką”, dvi geldeles ar kokie šliužai. O čia kas dabar? Kai kurie geba susiriesti į kamuoliuką ir nepasieksi tu jų per jų tas kriaukleles.
Dar vieną retą dalyką chitonai moka, tai išžliaužę paėsti ar pasidomėti aplinka jie moka grįžti į tą patį tašką, iš kurio išėjo. Kaip jie tą padaro mokslui kol kas nežinoma. Galimai visai gerai orientuojasi magnetiniuose laukuose. Magnetito kristalai evoliuciškai yra vienas seniausių informacijos išsaugojimo būdų gyvuose organizmuose, paukščių snapuose specialiuose organuose turinčiuose ryšį su regos nervais jie padeda paukščiams matyti kur skristi į šiaurę. Patogu migruojant ar kokiam pašto kavrveliui žinant kur grįžti namo, net jei išvežtas buvo aklinoje dėžutėje.
Žmogaus kūne irgi yra magnetito. Po hemoglobino ir mioglobino, bei feritino jis yra trečias pagal svarbą „geležiukas” – daugiausia randamas smegenyse. Mūsų pačių pasigamintas yra gražus ir kristalinis, tvarkingai susidėliotas, o patekęs iš aplinkos su tarša yra… na, kaip koks apdaužytas akmenukas, tokios kaip mikrosferos. Patenka į smegenis pvz.: su įkvepiamu oru, kodėl smegenys jį pasiima bbž, bet prisirenka ir mikroplastikų taip visokių. Tai ne tik planktonas čiumpa, kas maža ir spalvota, mūsų smegenai irgi daro ooo shiny. Įdomu kad magnetito gali susikaupti tiek daug smegenyse, kad matytis MRT vaizduose. O jei dar kraujyje daug feritino, tai visai įdomių fokusų žiūrėtis. Sergant kai kuriomis demencijomis to beprasmio magnetito būna labai daug, bet ar jis susikaupia nuo taršos ar smegenys nebesusitvarko su geležimi ir nebesušukuoja tų kristalų dar nėra aišku.
O čia pasidalinsiu Junji Ito trumpa manga apie fantastinius smegenų kristalinius sutrikimus, viena mėgiamiausių mano jo istorijų, piratinė, tai kokybė ne kokia, kas norės, ras geresnę oficialiai nusipirkti, labai verta 🙂
PS chitonas buvo vienas pagrindinių senovės graikų ir romėnų rūbų. Toks mandras pavadinimas, bet žodis reiškia „linas”. Dar prie jo buvo fibula (segtukas) ir zosteris (diržas) 😀 Ai, kokie medicininiai terminai. Man labai patinka chitonų pavadinimas, nes mes Lietuvoje turime sidabrines avižėles. Ir, nors jos yra vabzdžiai, bet ar kažkur smegenyse pas mus visus yra mintis mažus blizgančius nariuotus padarėlius pavadinti kokiu grūdeliu?
Už informaciją apie chitonus dėkoju draugei, kuriai papasakojau, kad netyčia į skalbenkę įmečiau palaidinę su geležies šildančiu pleistru ir pasijuokiau, kad dabar mano rūbai bus apsaugoti nuo vaiduoklių. Kaip tik žiūriu „Supernatural” serialą, ten galima vaiduoklį laikinai numušti su kokiu žarstekliu, bet ji tą mintį priėmė visai rimtai. :V Chitonai jau taip seniai planetoje gyvena, pats velnias jų bijo, nes jam gali įkasti!
Pasaulyje yra vietų, kur ir vienas iš penkiasdešimt žmonių, serga spontanine daktiliolize – savaiminiu penkto, tai yra mažylio, kojos piršto nunykimu. Ne gimsta be mažojo pirštelio, ne netenka jo dėl kokios priežasties (traumos, infekcijos ir panašiai), bet tiesiog va taip va pirštas dingsta. Vieną dieną atsibunda žmogus ir aplink pirštelį, tarsi žiedelis, audiniai susitraukę. Labai skauda. Tas žiedas realiai būna iš fibrozinio audinio, audoje pakinta keratonocitų augimas, pačioje kojoje kraujotaka. Nieko nedarant per kelerius metus pirštas tiesiog pasako bye bye ir nukrenta sau. Bet ne taip, kaip sausos ar šlapios gangrenos atveju. Žiedo perpjovimas naudos neduoda – reikia šalinti jį visą su visa oda, daryti gražų Z formos pjūvį ir persiūti aplinkine sveika oda. Iki operacijos galimos vietinės steroidinių vaistų nuo uždegimo injekcijos. Lietuvoje ligos atvejai praktiškai nefiksuojami arba, jei ir būna, tai „dėl viso pikto” identifikuojami, kaip baisesnės ligos simptomai ir pacientas paliekamas būdriam laukimui, kas dar išlįs ar neišlįs. Gydymo taktikos tas nekeičia.
Kas ligą sukelia – niekas nežino. Panašu, kad genetika + trauma. Fibroziniai žiedai gali susiformuoti ir kitų pirštų pamatuose, bet ten daugiau minkštųjų audinių, nei kojos mažyliuose ir tokios dramatiškos situacijos nebūna.
TLK kodas L94.6 – Ainhum liga. Kažkaip vieni medicinos vadovėliai pateikia, kad čia portugališkas žodis, tačiau pirmą kartą ja taip pavadinęs gydytojas ją aprašę pagal vergus Brazilijoje, kuriems čia buvo kasdienis dalykas – jarubų kilmės (tauta Afrikoje) ten suformavo naują Nagos kalbą ir šia kalba ainhum reiškia pjūklą.
Paveiksliukas iš 1967 metų straipsnio įspėjančio amerikiečių gydytojus Luizianoje nepainioti būklės su ateroskleroze, kurios tada ten buvo labai daug ir jie aiškindavo savo pacientams, kurie gal gyvenime nerūkė, mesti rūkyti… Šiaip visai įdomus skaitinys, aprašo 13 atvejų. Pvz.: viena moteris su 250/140 mmHg hipertenzija 🙁
Šakniagalviai (Rhizocephala) yra tokie ūsakojai nariuotakojai, kurie evoliucionavo į ypatingą parazitizmo formą. Ūsakojai angliškai vadinami „barnacles” – čia visi tie keisti dalykėliai, panašųs į mažus vulkaniukus, kuriais būna apaugę banginiai ar laivų dugnai. Taip, ten gyvūnėliai, artimesti bitutėms, nei sraigėms.
Šakniagalviai turi ypatingai ryškų seksualinė dimorfizmą, t.y. skirtumą tarp to, kaip atrodo patelės ir patinėliai.
Patelių lervų stadija, palyginti su kitais nariuotakojais, yra ypatingai menka, praktiškai ten vienos antenulės su vermigonu (tiesiog ląstelių mase šalia jų). Antenulės suranda kitą nariuotakojį ir įlenda tarp ko egzoskeleto plyšelių. Dekapodiniams krabams, kaip pvz.: krabui atsiskyrėliui, tai visai riesta, nes jo pusė kūno iš viso neturi egzoskeleto, tai juos ypač lengva užpulti. Antenulės prikimba prie aukos odos, padaro skylutę ir vermigonas persirita į kito nariuotakojo limfinės sistemos kanalus. Juose ima daugintis. Į ką ten dauginasi, tai vadima tiesiog interna (vidumi), nes neauga pagal tokią logiką, kaip augtumėme mes iš embriono. Tiesiog auga. Praktiškai vien tik į kiaušides. Šakniagalvių patinėliai irgi keliauja kaip redukuotos lervos, bet įsiskverbę į aukos kūną jie neauga į nieką, o į toliau dar įlenda į patelę, kur dar labiau sunykst ir lieka tik kaip spermatozoidus gaminantis audinys. TIK TIEK. Tik tiek. Nei smegenų, nei penio. Nieko. Tik seklidės, tiksliau tik tas audinys, kuris sėklidėse dauginasi. Viskas.
Vienos šakniagalvių rūšys leidžia savyje imunologiškai tik vieną patinėlį taip gyventi, kitos ir daugiau. Kai kurios rūšys aukos kūne gali veisti kitus šakniagalvius – parazito vaikučiai gimsta be lervos stadijos, tik kaip maži suaugę individai ir dar greičiau uzurpuoja limfagysles, kas labai įdomu. Šakniagalvių lytis šiaip labiau nuspręsta aplinkos, nei genetikos. Realiai galioja – stipriosios ir silpnosios lyties principas pas juos. Jei radai už save didesnį šakniagalvį, ok…. teks būti juo jam.
Taip pat, išskirdamas chemines medžiagas ir tiesiogiai liesdamasis su aukos nervine sistema, šakniagalvis padaro taip, kad aukos kūnas nustoja pats gaminti lytines ląsteles ir jam sunyksta jo kiaušidės ir sėklidės, realiai nužiūva lyties organai. Parazitui užaugus ir subrendus, audiniai išorėje suformuoja savotišką kabantį maišelį, kuriame susikaupia šakniagalvio kiaušinėliai ir auka juo rūpinasi tarsi savo paties kiaušinėliais, saugo, kol jie bręsta. Jeigu auka buvo patinu – ne bėda, šakniagalvio išskirti hormonai pakeičia elgesį, kad rūpintųsi, kaip patelė. Krabas ar krevetė nebesineria, nebeauga, visos tam galėjusios būti skirtos maisto medžiagos keliauja šakniagalviui ir jo vaikams. Užaugusi šita šankiagalvio dalis po to tiesiog padaro popt ir nukrenta nuo krabo.
Nors radandama labai daug šakniagalvių, bet nėra randama jų fosilijų – tiek pačių, tiek jais sirgusių nariuotakojų.
Paveikslukas iš internetų – tas gelvas dalykas, kuris atrodo „lenda” iš krabo pilvo yra šakniagalvis, didžiojo jo dalis yra krabo viduje jo limfagyslėse.
PS – žmogaus šitie negali užpulti. Bet žmogų gali užpulti, per uodos plintanti, filiarija – tokia kirmėlytė. Na, visa kirmėlė, kai jau užauga. Sukelia dramblialigę. O, kas pultų ir krabus ir mus, tai galima susirgti drakunkuliozę (suvalgius sergantį nariuotakojį, kad ir mikroskopinį) – irgi kirmėlė, legenda byloja, kad nuo jos gydymo ir atsirado Asklepijaus lazdos, kaip medicinos simbolio, vaizdas, kadangi ji traukiama lėtai vyniojant ją ant pagaliuko ir būtinai, kad liktų gyva ir nemirtų kūne. Simbolis daug senesnis, nei Asklepijaus vardas. Šie ir dauguma panašių parazitų Lietuvoje kol kas mums neaktualūs, bet klimatui keičiantis gali paplisti.
PPS – straipsnis su gražiomis rekonstrukcijomis kaip šakniagalviai atrodo aukos viduje.
