Solastalgija

Solastalgija reiškia nostalgiją gamtos ir oro reiškiniams, kurie išnyko. Pvz.: Rytais būdavo tam tikras kvapas aplink namus, bet klimatui šylant pasikeitė mikrobiota ir kvapas pasikeitė. Būdavo ežeras, kuriame maudydavaisi, šalia atsirado ferma, ežeras tapo smirdančiu dumblynu. Atskiras terminas sukurtas todėl, kadangi labai daug žmonių nesitik gyvenime išgyventi solastalgiją ir labai pasitiki gamta ir klimatu, kaip stabiliu reiškiniu – juk žiūri į kalendorių, o ne jis į tave.

Kaip visi jausmai, nostalgija irgi turi savo funkciją – pagrindinė yra socialinių jungčių sustiprinimas su tais, kurie jaučia ją tiems patiems dalykams, bei išliūdėjimas padarant vietos smegenyse ir gyvenime naujom patirtim ir augimui. Liūdėti skauda, nes reikia atjungti galvoje senus ryšius, būti mažiau tuom, kas esi tą akimirką, kai liūdi. „Drasko sielą”, labai geras terminas, jeigu traktuosime, kad tai ką neuronas veikia taip pat svarbu, kaip tai, kad jis yra.

Išgyvenus nostalgiją ir pasibaigus jos slogučiui turėtų ištikti ūpas pabendrauti, sukurti ką nors naują, pajusti fizinę šilumą, įvertinti kiek esi pats didelis, stiprus, mokantis ir galintis. Kaip ir su kiais jausmais gali būti nostalgijos sutrikimas – ji jaučiama per stipriai, nejaučiama visai ar jaučiama be naudos.

Pavyzdžiui žmogus pajaučia nostalgiją taip stipriai, kad jos lliūdesys kėsinasi ne tik į buvusių, bet dar aktualių dalykų atsisakymą. Tarkime pavyzdyje su ežeru posto pradžioje, kur žmogus išgyvena nostalgiją dingusiam vaikystės vandens telkiniui – vietoj to, kad ši nostalgija padėtų susidėlioti vaikystės atsiminimus ir tai, kad daugiau nebebus maudymosi, kaip vaikui, užvestų kūrybingą fantaziją apie tai, kokiose vietose gali maudytis vaikai (kas ten žino, kad vaikystėje jis vis tiek būtų lipęs į tą ežerą), pajutimą, kad dabar, kaip nebe vaikas, gali maudytis, kad ir Kanaruose, gali namie turėti baseiną, gali eiti ir kovoti su ta ferma, tai tiesiog viskas taptų „daugiau niekada nebesimaudysiu, nes bet koks maudymasis bus ne tas…”. Ir viskas. Būtų nematęs to ežero, gal būtų maudęsis toliau.

Arba, pavyzdžiui, kadangi nostalgija turi ir gerą komponentą, tai žmogus tampa priklausomas nuo jo malonumo. Kadangi sveika nostalgija pati iš savęs išveda, tai čia ji nesibaigia. Vėl ir vėl ir vėl apie tą patį dalyką ji vyskta be rezoliucijos, arba smegenys treniruojasi ir, žiūrėti, vis dėl mažesnių dalykų sugeba sukilti.

Kad dalykas yra sutrikimu sprendžiama iš to, kad jis duoda daugiau žalos, nei naudos žmogui arba per tai, kad atsiranda jausmas, kad švaistomos jėgos ir laikas, pastebima, kad kiti šitą darydami auga ir jų gyvenimas gerėja, o taviškis – ne. Panašiai, kaip su nerimo sutrikimu.

Nostalgiją žmogus gali jausti taip anksti, kaip tik pradeda suvokti laiko tėkmę ir savo padėtį joje. Pvz.: keturmetis gali nustebinti nostalgija kūdikystės žaisliukui. Bet sutrikimai dažniausiai vystosi ankstyvoje paauglystėje, kai būna ypač svarbūs socialinių ryšių mezgimai ir smegenys ima suvokti, kad jie reikalingi gyvenime ilgiau, nei tik čia ir dabar. Su amžiumi nostalgija stiprėja, nes žmogus sukaupia daugiau to, kam galėtų būti nostalgiškas ir gali sustiprėti gyvenime atsiradus tiesiog pokyčiams, sumažėjus socialiniam ratui, atsiradus kūrybingumo būtinybei. Nostalgija gali būti ir gynybos mechanizmas – pvz.: nepatinka čia ir dabar, o tada.. TADA TAI BUVO. Man painka toks burtažodis padedantis neįkristi į beprasmę nostalgiją „tai buvo seniai ir ne tiesa”, dažniausiai sakomas su šypsena ir linksmai netgi apie labai „tiesa dalykus”. Bet jis toks deklaruojantis atsiminimų subjektyvumą sau ir kitiems, kad vien todėl, jog daug laiko praėjo, jau transformavosi ta realybė ir jos aktualumas šiandienos kontekste.

Nuotraukoje augalėliai iš Vilniaus Šeškinės. Auga ant ištrypto takelio. Takelis nebūtų ištryptas, būtent šita augalėlių rūšis negalėtų ten augti.

Bulvyte, kaip tu tokia gumbuota?

Bulvės ir pomidorai nuo bendro protėvio atsiskyrė prieš 14 milijonų metų.

Tuomet maždaug 5 milijonus metų gyveno, kaip dvi atskiros rūšys. Prieš 9 milijonus metų Andų kalnynas padarė kokį tai žagtelėją truputį kilstendamas, aplink save supurtydamas ekosistemas ir sukurdamas sunkias šaltas gyvenimo sąlygas. Kažkaip taip gavosi, kad bulvė su pomidoru vėl susikryžmino (augaluose tai vyksta paprasčiau, nei tarp gyvūnų) ir atsirado nauja, moderni bulvė!

(Kairėje senoji, vis dar gyvenanti bulvė, dešinėje – modernioji. Ot, pavadinimai – etuberosum – begumbė ir tuberusum – gumbė :DDDD)

Jau pomidoro susikurtas genas  SP6A, kuris labai reikalingas užaugti milžiniškai ir skaniai pomidoro uogai (taip, botaniškai pomidorai yra uogos), patekęs į bulvę, kuri iki tol turėjo tiesiog paprastas šaknis ir dauginosi daugiausia sėklytėmis, sulipęs su bulvės vienu genu padarė tokį keistą šakniagumbio geną, kuris ne tik saugo augalo maistines medžiagas (čia būtų nieko naujo), bet yra BAISIAI DYGUS. Pati bulvė turi saugoti save nuo sudygimo. Ir čia, opapa, tose Andų pievosi bulvė tapo terminatoriumi, augalu, kuris dauginasi ne pagal taisykles, daro copy-paste, nu tiesiog sukčiauja! Bulvės ėmė augti, kaip grybai po lietaus, kokios tik nori, tai vienokios, tai kitokios, konkuruoti nebe su kitais augalais, bet vienos su kitomis. Lapeliai viršuje gal ir panašūs, o po žeme visų spalvų ir formų krakmolynai. Lytinis dauginimasis? Šitas palauks gražaus oro, o kadienybėje gumbų mašina goes brrrrr.

Gal būtų buvę ne kažką, su laiku kalnai nudyla, aplink juos gamta sušvelnėja, kiti augalai būtų bulvę damušę su investicijomis į įvairovę per naujovę, o ne kaupimą, bet pribėgo toks homo sapiensas, kapstantis ir ragaujantis viską iš eilės ir pasakė „tu man patinki”. Išplito bulvytė po visą planetą.

PS – bulvė turi ir daugiau, nei vieną, pomidoro geną – tiek dėl bendro protėvio, tiek dėl susikryžminimo.

Paveiksliukas ir info iš šio straipsnio – https://www.cell.com/cell/fulltext/S0092-8674(25)00736-6

Ar dviratis paverčia moteris žiauriomis?


Senų žurnalų ir laikraščų skaitmenizacija leidžia tiek daug įdomių dalykų surasti. Iš pradžių radau šitą paveiksliuką, labai suintrigavo, tai galų gale pavyko rasti ir orginalųjų straipsnį iš kur jis.
1897 metų Birželio 13 dienos Los Angeles Herald  laikraštyje aprašoma nauja manija – identifikuotos 17 moterų, kurios pradėjusios važinėti dviračiais pajuto potraukį skriausti kitas dviratininkes, o dargi ir specifiniu būdu – partrenkti ir kelis sykius pervažiuoti auką. Pirmieji ligos simptomai buvo turimų naminių žvėrelių kankinimai. Straipsnyje net istorija, kaip viena draugė užpoulė kitą, sulaužė jai ranką ir sukėlė vidinių organų sužalojimų. Oho. Dalį išverčiau, o toliau ir visas angliškas straipsnis, tik tekstas automatiškai sugeneruotas iš laikraščio puslapio, klaidų netaisiau, jei įdomu – galima pažiūrėti čia – https://cdnc.ucr.edu/?a=d&d=LAH18970613.2.169&e=——-en–20–1–txt-txIN——–

Praėjusį sausį gydytojai nustatė pirmą naujos manijos rūšies formą. Susirgusių asmenų dviračiai, kaip galimi ligos sukėlėjai, buvo paimti išsamiam ištyrimui.

Paaiškėjo, kad beveik visais atvejais dviračiai buvo angliški arba amerikietiški, vyraujant amerikietiškiems. Nors tyrimas buvo labai kruopštus, bet nepavyko nustatyti jokių dviračių ypatumų, sėdynės buvo tinkamai sureguliuotos.

Bet, kad maniją sukėlė važiavimas dviračiu – neabejotina. Liga susirgo tik dviratininkės ir visais atvejais moterys buvo vyresnės, kaip 30 metų amžiaus.

Neatmestina ligos priežastimi gali būti greito važiavimo sukeltas nervų sistemos sudirginimas. Prancūzės dviratininkės yra labai greitos, neatsakingai lekia užsigulusios dviračius, kitaip nei moterys kitose šalyse. Todėl tikėtina, kad ši beprotybė gali tik plisti ir susargdinti daugiau nelaimingų prancūzių. 

Visas straipsnis:

PARIS, June I.—The doctors of France are puzzled by a new mania which is afflicting women who ride bicycles. Tho feminine bicyclists are becoming extremely cruel. Medical men who have made a study of the matter are Inclined to ascribe it to a form of insanity, the cause of which is to them an absolute mystery. There are in Paris a n umber of physicians who call themselves bicycle specialists, meaning that Uiey have made an especial study of nervous and other troubles resulting from the use of the wheel. These men are completely mystified.

The first case which came into general notice was that of Mme. Eugenic Chantilly, wife of Desire Chantilly, a well-known silk manufacturer of Lyons. An enthusiastic wheelwoman for a very long time, she even takes her wheel with her when she goes upon visits to friends some distance away. It was on one of these visits to a friend of her girlhood in Paris, Mme. Henry Fournier, whose husband is one of the best known business men upon the Rue Ue l’Opera, that the strange affliction came upon her. Her hostess is also a wheelwoman, and the two went riding one morning along the boulevards which have made Paris famous.

When in the vicinity of the Jardin dcs Plantes, Mme. Fournier scorched ahead of her friend, and as she drew a way from her looked back laughingly over her shoulder and called to her, „Adieu, mon amie.” Mme. Fournier, who tells the story, said she received no response and looking back a moment later saw her friend darting down upon her at terrific speed. She rode tooije side, thinking Mme. Chantilly would be unable to check herself by the time sh* came up with her, but what was her horror when her friend deliberately steered the wheel straight at her. Before Mme. Fournier could evade her, Mme. Chantilly had collided with her wheel and knocked her down. Mme. Chantilly rode back a few paces and then, riding at a iightning rate, actually rode over the prostrate form of Mme. Fournier.

Screaming ivith terror, Mme. Fournier attempted to rise, but was repeatedly knocked down by her infuriated friend, but it was not until others came to the rescue that she was able to gain security from the repeated assault’, of Mme. Chantilly. One of the most curious features of the affair is that during this whole time Mme. Chantilly preserved an unmoved expression of countenance, apparently never c yen looking at the face she was so cruelly assaulting. When she was taken into custody by those who hastened’ to Mme. Fournier’s rescue she only said, „Why do you interfere with me when I am enjoying myselt?” She was conveyed in a carriage to the Fournier residence, and from thence was promptly sent to her husband at Lyons. Since then shehas been kept in, strict seclusion.

Mme. Fournicr’s injuries were such that the constant care of a physician was required for several days. Her right arm was broken between the wrist and the elbow, and she received.several internal injuries. Naturally, she was obliged to tell her physicians what had happened, although her friends and those of Mme. Chantilly had succeeded in keeping all mention of the affair out of the newspapers. The physician, deeply interested l in so singu’ar an assault, took pains to investigate it, and communicated with the insanity expert who had been called to examine into the condition of Mme. Chantilly.

Considering the case on the whole, these two medical savants determined that they had discovered a brand 1 new disease, which wm itie solely to the bicycle. This determination was arrived at from the fact that the symptoms and the mania were entirely different, even in the Bmallest detail, from all that pertains to cases of insanity among women resulting from conditions best known to medical men. They also caused a careful inquiry to be made throughout France to discover if possible any cases which bore a resemblance to that of Mme. Chantilly. They fou ml seventeen women who hadi been seized with the same irrepressible desire to injure all cyclists of their own sex whenever possible, at such times as they were awheel. The desire apparently took the same form in every instance, the first action being a violent collision, and then repeated attempts to ride over the form of the fallen cyclist.

All were not as successful as Mme. Chantilly. because she Is a Wheel woman so expert as to be wellnigh a professional, a fact clearly indicated by the difficult feats she achieved. The doctors also found that not only did the desire to ride down other wheelwomen appear, but there was plenty of additional evidence that the mania inspired a keen delight in ail things savoring of cruelty. In some of the instances, women indicated this fact by torturing their pet dogs or cats in the most frightful fashion, al-hough previous to the time the mania afflicted them, they had been kindness Kself to the animals. One woman who was found torturing her dog said, when asked the reason, that she was illustrating the methods of the Spanish inriuisition. of which she had read not long before. She also stated that she was experimenting with animals in order that she might become sufficiently expert to make similar experiments with human beings.

The physicians found that the first known case of the mania developed lost January. The wheels that the different persons rode who were afflicted in the fashion described were carefully examined to see If it was was the result of the manner of building a certain make of bicycle. It was shown that the wheels were in almost every Instance Kngiish or American, American predominating. The saddles were in every instance found to be properly adjusted, and although the investigation was minute no sign could be discovered which would indicate the slightest peculiarity of the bicycle.

That it was .cycling that brought the mania on there seems no question. Only wheelwomen have been afflicted with it, and oddlly enough, in every instance, they have been over 30 years of ago. The other theory advanced as to the cause Which has been seriously considered is that it is the result of the effect upon the nervoussystem of the intense exhilaration rapid riding brings about. French wheelwomen ride at a high pace. They are all embryo scorchers, much more so than their sisters in other countries. This being the case, It is suggested that the practice by women is likely to bring about a new form of insanity corresponding to that which afflicts the unfortunate French women.

It is, therefor*, thought probable that if women are not forced to ride at a slower pace on their wheels, this remarkable mania will make its appearance In the wheeling countries other than France. The worst feature of it all is thai there has thus far been found no meth odi which would result in curing a patient or even rendering Ihe mania less violent.

Tiesiog drakoniukas

24x18cm, popierius, tušas, spalvoti pieštukai, baltas akrilas.

Vaikams renkantis kanceliariją užmačiau paprasčiausio tušo, su kokiu pati piešdavau vaikystėje! nostalgija :DDD

Nusipirkau kartu ir plunksnakotį su mažu plunksnų rinkiniu. Šiame darbe panaudojau tik ploniausią plunksną ir foną pasplavinau paprastu teptuku. Darbas toks apie nieką gavosi, tiesiog… Dukra sako sekantį dabar nupiešti mūsų katiną Bliuzą 🙂

Taip atrodė versija pieštuku.

O taip tik su tušu.

Ach, taip, prisiminiau KODĖL mečiau šitą tušo idėją kadaise…

O gal net ne aš spalvinau. Gal namie turiu dresuotų drakonų, kurie nuspalvina už mane!?

Knyga – Kristina Petrauskė „Slanimo Raganos”

Ši knyga nuolat laikosi knygyne top 1 prie grožinės literatūros, išstuminėja Zylės „Mylimus kaulus”. Abi knygos apie kaimą ir apie tai, kaip baisu būti moterimi jame. Tik labai skirtingos. Jei kaulai yra baimė apie biologinį lytinį tapatumą, tai raganos yra apie socialinį lyties pavojų. Dar raganos ne tokios haliucinogeninės, tai man asmeniškai labiau patiko.

Ant viršelio labai keista detalė – „Sapiegos byla”. Dabar mano dukros namie daug prirūpinusios pradinukių mergaičių skaitinių, tai ten nuolat būna kas nors „Super mergaitės detektyvės matematikos pirmūnės: cukrinio traukinio šuniukų apiplėšimų byla”. Tai… šioje knygoje bus teisiamas Sapiega? Jis bus raganius? Raganos jį pagaus ir nuteis? Slanimas juk beveik kaip Salemas, tai Sapiega, bus kaip?.. Kiek daug klaustukų ir daugtaškiukų!

Jonas Stanislovas Sapiega – kaip jį pristato knyga „Lietuvos didysis maršalka, kamuojamas melancholijos ir todėl nelaimingas”.

Tai dabar paspoilinsiu. Knygoje iš esmės yra dvi istorijos apie dvi raganas. Man skaitant taip ir liko neaišku raganos jos ar ne, nes, kaip ir pačioje knygoje minimama, didžiausia velnio suktybė yra padaryti taip, kad žmonės galvotų, jog jo paties nėra. Tai blogiausia būti raganai pačiai apie tai nežinant, nes dori ir aiškūs susitarimai yra dangiškas, o ne pragariškas dalykas. Gyveni sau ir vieną dieną tampi ragana!? Bet, tarkime, jos ne raganos, čia tamsūs ir niūrus laikai, argi galėtų dabar kas nors panašaus vykti? Baikit, pffff, nemanau.

Dvi labai skirtingos moterys. Man skaitant pasirodė, kad jos abi – kaip dvi šachmatų karalienės, kiekviena tam tikroje bendruomenėje būti galėjusi būti tobula ir vertinga, bet aplinkybės lėmė taip, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, gyvenimo kelionė į priekį vedė į lentos-dėžutės sulenkimą ir visko nubyrėjimą.

Pirmoji – Ona Puilikuvna – naivi jauna moteris iš labai sunkaus gyvenimo ir didelio smurto. Giminės skersti ir kankinti ir mahometonų ir maskvėnų, šeima ir badavusi ir ubagavusi, kol pasiekusi Derevnios kaimą, kuriame veiksmas ir prasideda. Ona pastoja nuo kareivio, katram anei šilta, anei šalta kas su ja toliau bus, gali nusiskandinti. Tą ji ir padarytų, bet labai pyksta ir randa pagalbą pas popienę Raina Gromykovą – kitą pagrindinę knygos heroję, kuri padeda moterims moteriškuose reikaluose, įskaitant ir nenorimo nėštumo nutraukimą.

Nėštumai nutraukiami tradiciškuoju lietuviškuoju būdu, kurį privalėjo mokėti kiekviena mergelė, pati pasirūpinti priemonėmis savo darželyje ir simboliškai per vestuves augalėlį, kaip nebebūtiną, sudeginti. Ona neturi savo rūtų darželio, ji neturi socialinių, kultūrinių ar techninių žinių sau pati padėti, Raina – lygiai tokia pati „pabėgėlė” iš vieno sociumo į kitą, tik pati nevaisinga (nos knyga aprašo, kad jos nėštumai nutrūkdavo kaip tik vos pajutus vaisiaus judesius, kad lyg ir labiauu būdinga persileidimams dėl placentos augimo sutrikimo, o jos ligos dažniau paveldimos iš tėvo pusės genų, taigi, su kitu vyru galbūt viskas būtų buvę kitaip…), tuomet ji irgi būtų tokia „nelietuviška” labai, neišsprendusi šio klausimo santuokos pagalbininku. Daug knygoje mįslių kada prasideda nuodėmė, kur yra smurto šaknis, kur pasekmė, labai PTSD’iška knyga.

Ona disocijuodama ir žioplinėdama išsiduoda kaimo žmonėms, kad kažką rezga ir jie gana lengvai apkaltina ją buvimu ragana! Tarsi ir laukė progos, nežinia, gal Oda jau seniai jiems kliuvo, gal socialinė įtampa kaupėsi ir ji tiesiog pasitaikė po ranka. Šaukiamas pirmasis teismas, kuris, dėl nepatyrimo ir nekompetentingumo, tik prailgina ir sustiprina Onos kančias. Labai įdomiai aprašoma, kaip, pvz.: tikrindami ar veiks išbandymas vandeniu, jį išbando pirma ant sutarto „doro žmogaus”, kuriam nieko nelieka, tik sutikti šiems išbandymams ir netgi kažkaip juos išgyventi. Vnž, ši visuomenė laikosi ant normalumo dorybės ir pavojinga būti kitokiu, bet kuria prasme.

(skaitant kartais iškildavo vaibai iš Monty Python and the Holy Grail filmo)

Ona išduoda, kad popienė Raina išmokė ją kerėti. Na, neišmokė, bet ko nepasakysi, kad išgyventum. Deja tai nepadeda.

Per metus biurokratinė raganų medžioklės mašina ją pasigauna, ir, nors kaip ir bajorė, bet vis tiek ragana, tai ima tampyti po teismus, apeliacija irgi nepaeina, nu ir ant galo baigiasi ir jai kankinimais ir mirtimi… Laimingos pabaigos nėra, nebent traktuosime tai, kad knygoje aprašomų laikų pabaiga yra jau laimė pati iš savęs. Po knygos skaitymo tiesiog atsidariusi socialinius tinklus radau visokių naujienų iš kraštų, kur religija labai stipri, kaip ten moteris skriaudžia, ir kaip iš ten atvažiavę žmonės toliau vietines rastas moteris ir mergaites skriausti nori, kaip jei ten vienas kitą skriaudžia, vnž negi dauginimasis tikrai susijęs su kančia. Noriu atgal į Rojaus sodą.

Man knygoje patiko aprašytas ligų ir apsigimimų, kaip nuodėmių pasekmių ir įrodymų paradigma. Dorai ir gerai moteriai lengvai ir sėkmingai neskausmingai gimtų tik sveiki vaikai, o jeigu jai sunku pastoti, gimdyti ar vaikas nesveikas, tai čia jau kažką ji blogo padarė. Kaip gerai aparšyta preeklampsija! (227 psl, Elžbietos nėštumas)
Kaip gydytoja ir šiandien sutinku taip savo ligas traktuojančių, ar labai norinčių kitų susirgimus traktuoti asmenų. Gydytojų irgi!

Ai, dar knygoje apklausinėjama Raina apie tai, kaip raganauja išsako paprasčiausius liaudiškus receptus:


Votims – ramunėlės.
Opoms – medetkos.
Depresijai (nužiūrėjimui) – jonažolės.
Anemijai – dilgėlės.
Pilvo parazitams – pelynai ir česnakas.
Silpna širdžiai – gudobelės
Pykinimui – mėtos.
Dar sako, kam naudoti šalpusnį, bet nutraukia ją tardytojas. Jei bus smalsu skaitant, tai lotyšnikai jis vadinamas Tussilago – tussis yra kosulys, o ago – veikimas. Tai… pažodžiui būtų kosulvytis ? :DDDD Peršalimams gydyti naudotas.

Bet čia taip gudriai į knygą sudėta tik tai, kas ir po šiai dienai dar naudojama, nes jie ten tokių keisčiausių dalykų tais laikais naudodavo…

PS – 14 skyrius, kur Sapiega užsiimėja niekais, kaip kad nevykusios poezijos rašymu ir super geras 😀 toks cringe…. 10/10.

Lapė snapė

Pabaigiau dar vieną gobeleniuką 🙂 Šį kartą lapė nespėjusi pagauti gaigalo.

Pagal Adolf Heinrich Mackeprang (1833–1911) paveikslą, bet turiu tik mažą jo reprodukcijos paveiksliuką, didesnio rasti nepavyko.

Sekančiam siuvinėliui turiu didelę kanvą iš skuduryno 😀 Tai bus dvigubai senovinis užsiėmimas – ir dizainas ir kilmė, nes pagal etiketę dėvėtų rūbų parduotuvėje anas buvo dezinfekuotas 2013 metais. Ir kainavo net 60 centų! Pažiūrėjau palyginimui kiek tokie eina on-line, tai po 20-60 eurų. Ach, skuduryniuk, tu toks nunykęs reiškinys greitos mados pasaulyje.

Metilo bromidas! Bekvapis, beskonis, bet labai nuodingas bet kam, kas kvėpuoja – ar rūbų kandutei ar žiurkytei. Ardantis ozono sluoksnį. Skilimo pusperiodis rūbuose yra apie pusmetis, tai tikriausiai pavyks parodyti baigtą :V

Apie plaukikų dermatitą

Čia bus bėrimas apie vieną bėrimų ligą po maudymosi ežere.

Kam parazitofobija, tai neskaitykite.

Nu tai va. Įsivaizduokite. Atvažiuojate prie ežero. Oras gražus. Šilta, vasara trumpa, norisi naudotis proga (kur žiemų nebūna, tai gyvena ežeruose kitokie padarėliai). Ežeriuke vanduo vilioja. Antynės ir gulbybės plaukioja tolumoje, prie kranto smėliukas, aplinkui nendrytės linguoja, ant jų stiebelių visokios vandens sraigytės išlindusios. Gražu.

Pasimaudote. Viskas nuostabu. Kitą, gal dar kitą, rytą pabundate nuo to, kad niežti odą. Jei tik braidėte – tik kojas, jei visas – viską. Na, alergija matyt. Bet per pusdienį ima kilti kažkokios pūslytės, kažkokie raudoni gumbeliai odoje. Vis labiau niežti, o dar sekančią dieną jau visai riesta, niežulys nebepakeliamas ir ateinate pas šeimos gydytoją. Tas krapšto nosį, palinksi galva, kad nieko čia tokio, numykia gal ką „nu čia nuo vandnes žolių” išrašo vaistų nuo alergijos, gal hormoninio tepalo ir sako. Sako jei nepraeis po 3 dienų ateiti vėl. Jums norisi tą daktarą per langą išmesti, nes odą jau net skauda ir lenta pačios blogiausios mintys apie siaubingiausias ligas, kratomas daktaras sako galit pabandyti avižų koše patepti, mažina niežulį. Bet, štai jau savaitė po maudynių – liga ėjo ir praėjo. Kiti, kas maudėsi kalbasi „ar ir tave išbėrę buvo?”.

Kas čia buvo?

Daug kas galėjo būti, bet dažniausiai būna cerkarinis dermatitas.

Atsimenat tas mielas sraigytes? Moliuskuose šistosomos (tokios plokščiosios kirmelytės) apturi savo nelytinio dauginimosi ciklą. Prisidaugina ir jų mikroskopinių vaikelių labai daug iš moliuskų išlenda į vandenį kaip cerkarijos. Iš esmės tai mikroskopinė kirmėlytė siurbikė turinti tik galvą prisisiurbti ir uodegytę plaukti. Jos gyvenimo tikslas tik vienas – kilti į viršų, kur šilčiau, kur šviesiau ir radus kokią daryti KRIMST jos kojai ar, pasisekus, pro kokią nosies šnervę į ją įlįsti. Ach, ta gamtos romantinka. Vienos rūšys puola daugiau paukščius, kitos kokias vandens žiurkes, t.y žinduolius, bet visos tą daro vienu tikslu – gyvūne apturėti jau lytinio dauginimosi ciklą, užaugti didelėm ir per gyvūną platinti savo kiaušinėlius, kuriuos suniomnins tie patys moliuskai.

Jei žmogus nuryja šių kiaušinėlių – jie susivirškina ar pereina kiaurai Jei nuryja cerkarijų – susivirškina. Jei šių kirmelių cerkarija ima graužtis į odą ar gleivinę, tai susiduria su problema. Žmogus, kaip opurtunistinis visaėdis, turi stebėtinai gerą imuninę sistemą tokiom nesąmonėm (bent jau tom kirmelėm, kurios gyvena šaltame klimate). Lerva greita žūsta. Kiekvienos lervos patekimo vietelė sukelia vieną bėrimo spuogą, tik kartais jų net šimtai ant vieno žmogaus būna :'( Kartotinų infekcijų atvejais kūnas greičiau šitas kirmėlytes nuknieckina ir bėrimas gali prasidėti net per valandas po maudynių užkrėstame vandens telkinyje, bet ir smegenys išmoksta vis geriau atpažinti, kad nuo šito ežero/pievos tai tikrai išbers (mūsų klimate tikrai nešienauta nemelioruota ir nesausinta pieva yra rojus tokioms padarėliams, jei kas tokios dar neradote, tikiuosi rasite, tiesiog apsirengti reikia tinkamai 🙂 ).

Po persirgimo jokių liekamųjų reiškinių nelieka. Legendos byloja, kad odos kremai traukia šitas kirmelės, tipo nesitepk kremu nuo saulės, tai ir nelįs, bet iš tiesų tai traukia buvimas gyvu, šiltu ir vandens paviršiuje, tepkitės ramiai. Kai kurie susirgę vyrai aiškina, kad svarbu daug alkoholio vartoti, kad kirmelės greičiau numirtų, bet tai visiškai beprasmis ir pavojingas gydymosi būdas – cerkarijos žūsta ir taip, o alkoholis sutrikdo imuninės sistemos veiklą, todėl gaunamas apgaulingas niežulio sumažėjimas, nes imuninė sistema ne taip aktyviai su jomis kovoja. Tipo name tarakonas, tai sudeginsim namą. Nedarykite taip. Lygiai tą patį galima gauti su tepalu iš vaistinės be rizikos savo nervų ir kardiovaskulinei sistemai ir VISO kūno imunineto suspardymui, kas vėliau gyvenime didina onkologinių ir autoimuninių ligų riziką. Kremai skirti niežams, bakterinėms ar grybėlinėms infekcijoms čia beprasmiai – tinka hormoniniai, drėkinantys ir skirti atopinei odai. Jei infekcija labai didelė, gali kilti temperatūra, kristi kraujospūdis – tada jau reikia rimtesnio palaikomojo gydymo, bet tokie atvejai Lietuvoje itin reti ir dar nė sykio negirdėjau apie nesėkmingai pasibaigusį. Tikėkimes klimato kaita to nepakeis!

Nuotrauka su cerkarija iš internetų. <1 mm dydžio padarėliai.

Septyni broliai miegantys

Šiais metais per 7 miegančių brolių dieną (liepos 10-ąją) lijo. Ką tai reiškia?

Šiąn dieną ypatingai gerai matosi Sietyno (Brolelio) žvaigždynas, kuriame plika akimi matomos septynios ryškios žvaigždės. Lotyniškai jis vadinamas Plejadžių žvaigždynu – naudingas navigacijoje, pačios plejadės yra 7 sesės okeanidės nimfos.

Kaip įdomu, kad šio žvaigdyno žvaigždės buvo sietos su sibsais, o jų mitai – su tolimesnių įvykių spėjimu, nes pagelbėdavo orientuotis metų laike kiekvienam turinčiam akis 🙂 Rodosi, kad priklausomai nuo vietos, iš kur į juos būdavo žiūrima, būdavo sprendžiama apie skirtingus gamtos reiškinius, bet labai įdomu, kad tiek daug kur atsikartoja stabilus tęstinumas, t.y. ne augimas, bet savotiškas laiko užšalimas. Jei į žemę pasėsi 7 sėklas, tai vėliau ant žemės rasi jų 70, bet bus tokios pat ir tų pačių augalų. Wow. Kas lemia, kad jos netampa musėmis ar akmenimis?

Ar Velykos, ar Kalėdos, ar 7 brolių/sesių diena, šita irgi ne išimtis ir turi savo krikščionišką versiją. Ir net tik. Rodosi labai sunkiai atsisakomas mitas, pasikeičia tik tai, dėl ko persekiojami broliai. Dėl kultūrinės aplinkos nusprendžiau daugiau pasidomėti katalikiškąja versija – rodosi, kad kur tik tie broliai ir kokiais tik laikas negyveno, bet daugiausia yra apie brolius iš Efeso (miesto dabartinėje Turkijoje).

Imperatorius Decijus (249-251) pradėjo pirmuosius masiškus krikščionių persekiojimus. Septyni artimi draugai katalikai buvo išduoti, kad negarbina oficialių Romėnų dievų (per tai ir nemoka atitinkamai anei mokesčių, anei paklūsta įstatymams etc etc, vienu žodžiu visiškai palaidi, patvirkę ir politiškai nepatikimi asmenys). Taigi juos pakvietė pasiaiškinti.

O jie tokie – nu taip. Mes krikščionys. Ir ką jūs mums?

Tai atėmė iš jų karinės tarnybos duotas privilegijas (iš esmės piliečių teises) ir pasakė, kad jei pagyvenę be jų persigalvos, tai turi laiko iki kol Decijus grįš iš sekančio karinio pasivaikščiojimo.

Nelabai buvo jiem kur dėtis, išėjo iš miesto, rado olą, į kurią įlindo pasislėpti nuo gamtos ir čilino ten toliau. Grįžusiam imperatoriaui nepatiko, jie nesiprašo atgal į visuomenę ir rodo blogą pavyzdį visuomenei (įsivaizduokite, nei dirba, nei kariauja, nei vaikus daro :D), tai liepė pasekti kur jie ten tiksliai glūdi ir tą olą tiesiog užmūryti. Va taip va.

Nu bet nemirė jie ten. Dievas juos užmigdė stebuklingu miegu. Pabudo jie po kelių šimtų metų, kai jų olą rado darbininkai statybininkai. Kažkaip labai patogiai jie ten pabudo – kaip tik ant tų laikų, kai visi ėmė ginčytis kokiu būdu galėsias būti visuotinas mirusiųjų prisikėlimas, jeigu dauguma mirusiųjų bus dezintegravę ir jų dulkęs išnešiojęs vėjas.

Pabudę iš pradžių nesurpato, kad praėjo daug laiko, atsikėlę ir pasirąžę nusprendė eiti atgal į miestą ir susitaikyti su tuom, kad juos nukankins ir užmuš, nebus čia ramybės, o kai atėjo į miestą, tai pamatė naujus pastatus, naujus žmones, naujas technologijas ir visur kryžius. Čia ir ten. VISUR.

Ilgai negyveno – pagal mitą netrukus užmigo vėl, tikintieji nunešė jų kūnus atgal į olą, kur jie ir dabar guli, miega, ir laukia paskutiniojo teismo dienos. Paskelbti šventaisiais.

Ar diena dar vadinama 7 myžnių diena dėl to, kad lietuviams patiko visuotino golden shower idėja ar dėl to, kad buvo paskutiniasi pagonimis Europoje, paliksiu pafantazuoti Jums 🙂

Šiaip, bendrai paėmus, galvoju kokia įstabi šventė. Apie ką ji būtent? Būtų apie nieką, tai būtų užsimiršusi. Kiek randų jos visokių versijų, tai esmė yra – kaip šiandien, taip ir rytoj. Jeigu šiandien trunka 7 dienas, tai rytojus truks 7 metus. Jei šiandien trunka 7 metus, tai rytojus truks 700 metų etc. Dažniausiai mitai ir pasakojimai būna apie transformaciją, apie pokyčius, virsmus. Bet ši – ne apie tai. Net krikščioniškoje mito versijoje broliai buvo mažytės bendruomenės nariai, kurie ją išlaikė vieną dieną ir rado vėliau.

Apie SGLT2 inhibitorius

🃏 Čia bus įrašas apie vieną vaistą naudojamą širdies nepakankamumo ir cukrinio diabeto gydyme. Šiuo metu mano praktikoje jis yra nr 1, kai mintyse groja cirko muzikėlė.


Jį iš pacientų atiminėja kas tik nori ir netingi, visi aiškina, kad jo nereikia, nu koks durnas gydytojas tau galėjo tokį paskirti, kokia baisi klaida, pfff Jūsų šeimos gydytoja visai nieko nesupranta. Nu, ačiū, ačiū, deja dažniausiai tas „durnas” gydytojas būna buvęs kardiologas, tai priimsiu, kaip komplimentą.


Kodėl jie taip daro?

😨 Ar todėl, kad būtų gerai susipažinę su vaisto veikimu ir šalutiniais poveikiais ir bijodami vieno iš jo galimų šalutinių poveikių – Fournier gangrenos (spoiler alert, jos išsivystyme šitas vaistas dažiausiai būna tik paskutinis lašas metabolinėje paciento pasiutpolkėje). HA! Ne! Pala, o tai gal dėl jo veikimo poveikio būdo ir abejodami paciento higienos įpročiais matydami jį kaip būsimą šlapimo ir lytinių takų kandidozės inkubatorių, tai nori apsaugoti nuo niežuliokalipsės? Hm. Irgi ne?

Priežastis daug paprastesnė.
Pa-kuo-tė.

Tik tiek.
Matote. Šitas vaistas naudojamas DVIEM indikacijom, t.y. priežastim, ir pasiseka pacientams, kuriems abi naudingos, tai mažiau vaistų tenka gerti.

🧁 Vaistas yra natrio-gliukozės 2-o (SGLT2) pernešėjo (nešiklio) inhibitorius inkstuose. Matot, mūsiu sisiukas iš esmės tėra labai išfiltruotas kraujas. Kai kraujas atiteka iki inksto, tai jis ten taip smarkiai spaudžiamas pro visokias mebranelės, kad pro jose esančias skylutes išeina viskas, kas skysta. Kartais net kokia ląstelė sugeba pralįsti, bet ir tai, tokia sulamdyta ir patraiškyta – todėl bendrame šlapimo tyrime būna eritrocitai ir kitoje eilutėje pakitę eritrocitai, nes tie, jei ne iš inkstų, tai jau kažkieno mikroskopinio apgraužti nebent, o nepakitę iš kokio šlapimo pūslės polipo ar akmens nubrūžintos žaizdos, bet ne iš inksto.

Nu ir, rupke tas brangus saldus skanus kraujo cukrus irgi smulkutė molekulė. Tai inkstai sako NU JAU NE ir greitai greitai cukrų tik atgal atgal pas save vėl susiurbia į kraują. Pirminis šlapimas išsifiltruoja inksto glomerule, o tada teka ilgu vingiuotu kanalėliu, ką pridedant, ką išimant. „Diabeto”, kaip žodžio kilmė, siekia tuos laikus, kai sergantieji juo tiesiog mirtina nusisisiodavo ir nunykdavo, nes gliukozės būdavo tiek daug šlapime, kad jis ir lipnus būdavo, ir muses traukdavo, ir jau net patys stipriaus inkstai nespėdavo sutraukti visko atgal, net priešingai – ten, kur šlapimo takuose turėtų šlapimas koncentruotis kūnui pasiimant atgal vandenį, itin didelė cukraus koncentracija dar ir padarytų, kad vanduo išeitų, o ne grįžtų.

Antro tipo cukrinio diabeto patogenezėje aukšta gliukozės koncentracija yra ir ligos simptomas ir patogenezės dalis. Taigi jos mažinimas yra gydymo, ne tik simptomo dalis. Kaip ją sumažinti? Mažiau suvalgyti? Galima, bet vis tiek kažkiek reikės suvalgyti, kitaip kūnas mirs iš bado arba nebegalės užkurti gliukoneogenezės ją sunkiai pasidarant iš baltymų ar riebalų. Daugiau sunaudoti? Galima, bet labai dažnai sportą riboja tiek didesnė kūno masė, tiek gretutinės ligos. Kaip nors gal išfiltruoti iš kraujo? Taip ir sukurti vaistai, kurie riboja sveiką gliukozės sugrįžimą į kraują, nes inkstai tai nežino, kad to cukraus ten per akis, jie daro ką daro. Taip išjungus šiuos nešiklius (yra ir kitų) žmogus per dieną netenka ~50g gliukozės. Taip, sisiukas dėl to pasaldėja ir ant jo gali kas užsiveisti, bet su tokiu gydymu dažnai šlapimas nebūna ant tiek cukruotas, kiek būtų visai diabeto nesigydant…

Taip turime nr 1 pacientus, kurie geria šitą (ar jam artimą vaistą) ir ant jo parašyta – vaistas skirtas cukriniam diabetui gydyti. Valio. Ko čia atimti ir prie ko čia kardiologai?

❤️‍🩹 Kardiologai šį vaistą skiria (o ir šeimos gydytojas gali paskirti tiek gydydamas cukrinį diabetą, tiek širdies nepakankamumą) esant šlapimo nepakankamumui su sumažinta išmetimo frakcija. Tai reiškia, kad širdutė NEBEGALI išstumti tiek daug kraujo, kiek išstumia sveika širdelė. Ar Jums kada buvo užsikimšusi kriauklė? Kas nutinka su krauju, kuris neišteka, bet atiteka? O jei ta kriauklė dar ir guminė, tai gali imti pūstis ir plėšytis.

Taigi, kad pacientas su širdies nepakankamumu turėtų tiek geresnę gyvenimo kokybę (labai dusina tokie dalykai, kai širdis paplūsta kraujais), tiek širdelė ilgiau grotų nepertempta iš vidaus reikia sugalvoti kaip sumažinti į ją atitekančio kraujo tūrį. Kaip tą padaryti? Jei neduosi pacientui gerti, tai numirs. Jei nuleisi kraujo, tai irgi numirs. Gali duoti diuretikų, o ir duodi, vaistų, kurie skatina šlapimo susidarymą ir mažina jo koncentruotumą, bet po to tenka gerti visokius mineralų papildus su širdutėmis ir gazuotsi vandenis, būni kaltas, kad rėmenį ir mėšlungį sukėlei. O jeigu išplauni tik gliukozę, kuri šalinasi neblogai paskui save nesitempdama puokštės elektrolitų, tai ir sumažini tą krūvį širdutei! Dar ir kraujospūdis truputį pamažėja. Bet, pala, tai dar ne viskas.

Žinot, kaip kai kurie žmonės gydosi keto dietomis arba badu? SGLT2 patekęs į ląstelės vidų pasiekia ir mitochondrijas. BBŽ gerai ką jis ten tiksliai daro, ar jas paglosto ar pamuša, bet sumažėja liguistai atrodančių mitochondrijų ir sumažėja iš jų į ląstelę pabėgančių šiukšlių ir jų pačių darbas. Žinot kur labai LABAI daug mitochondrijų? Širdies raumenyje. Žinot prie kokios ligos pas žmones būna itin daug nosį krapštančių mitochondrijų? Antro tipo cukrinio diabeto. Jeigu pacientas sako, kad čia kažkaip nejauku gydytis tokiu dalyku, tai primenu, kad metforminas, nuo kurio prasideda daugumos žmonių antro tipo cukrinio diabeto gydymas, irgi veikia į mitochondrijas, tai mes čia tiesiog spicy things up darom, bet dar su tais pačiais partneriais žaidžiam.

Viskas, kas veikia mitochondrijas veikia ir žarnyno mikroflorą. Viskas, kas veikia žarnyno mikroflorą gali sumažinti visokio brūdo kraujotakoje, bet gali ir padaryti visai įdomių šalutinių reiškinių. Kai kuriems pacientams šitie vaistai veikia pirmiausiai per tai, kad pagerina psichinę savaijautą tiek, kad jie sako „kažkaip ir į lauką pradėjau išeiti”, kitiems būna, kad labai sunku pasakyti kas ne taip, tik, kad jie nenori. Tokiais atvejais svarbu išklausi, kad gal žmogus nenori pvz.: todėl, kad reikia dažnai šlapintis juos vartojant iir, pvz.: sužinoję, kad šeimos gydytojas gali skirti kompensuojamų įklotų ar sauskelnių šlapimo nelaikymui sako „ai, tada gal ir nieko” 🙂

🙆‍♂️ Na ir grįžtam prie cirko.

Tipinė situacija:

Pacientė patenka pas kardiologą nes sunkiai koreguojamas kraujospūdis. Sunkiai koreguojamas būtent šios pacientės, nes medikamentinis gydymas jai yra alcheminė paslaptis – ji ir turi lūkestį sulaukti švento teisingo gydymo, tikrai veiksiančio ir be jokių šalutinių reiškinių, ir turi lūkesį nevartoti jokių vaistų. Ji ir fiziškai aktyvi, nes ravi savo daržą ir dūsta, bet ir fiziškai pasyvi, nes ravi pripuolamai, kai yra ką ravėti ir dar kaimynai mato. Kol ginčijamės ar čia kalta kultūra, asmenybė ar lemtis, jai išsivysto širdies nepakankamumas su sumažinta išmetimo frakcija ir iš kardiologo ji išeina su šitais vaistais, bet su kukliu paaiškinimu kas čia bus toliau.

Pareina namo, pradeda gerti. Pradeda sisioti, kažką jausti kitokio širdyje, kažką pilve ir galvoje. PANIK. Dar, kaip taisyklė, kenčia kelias dienas, kol nerimas komplikuojasi į hipertenzinę krizę (o jai labai svarbų vaidmenį veikia tokie hormonai, kaip pvz.: aldosteronas, kuris, būdamas socialinių ryšių hormonu, tikriausiai irgi ne kažką, kai kaimynai seka ką tu ravi ir gydytojai tau nieko neaiškina), paskambina greitajai pagalbai, ta nuveža į ligoninę, ligoninėje palašina kokio magniuko ir paleidžia namo su diazepamu receptu, tik padarę dar kelis dalykus:

nusistebėję, kad jai cukrinis diabetas apie kurį ji nieko nežino, ir kurio nesigydo taip pat (pacientei dabar x2 panika GYDYTOJAS NUSLĖPĖ DIAGNOZĘ) arba pasakę, kad to vaisto net nereikia, jis skirtas diabetikams.

Tada, aišku, kitą dieną pas šeimos gydytoją, ir kokių 20-40 minučių pokalbis apie tai, kas čia nutiko.

Hmm… kažkaip tas postas be pabaigos gavosi. Visai kaip šlapimo gamyba ar kraujo tėkmė! 😀

Apie per aukštą feritiną

Čia bus įrašas apie per aukštą feritino kiekį kraujyje ir to ryšį su onkologinėmis ligomis.

🧲 Pradėsiu iš toli, nuo geležies. Mūsų kūne ji daug kam reikalinga, ale baisiai chemiškai nagla, nes gali padėti elektronams pabėgti iš vienų vietų į kitas. Prisigamintų visokių nereikalingų radikalų ir pabyrėtų tvarkingos organinės molekulės. Politkorektiškos vietos neturinčius geležies atomus kūne saugiai sugaudo ir laiko tam skirti baltymai – kraujo plazmoje transferinas, o ląstelių viduje feritinas. Su geležimi, kaip su ginklu, jei numesi kur nereikia (ir kam nereikia), blogai baigsis. Feritinas yra kaip seifas, į kurį tie ginklai būna sugrūsti kartu su vandenilio peroksidu ir fosfatais, suklijuoti, iš esmės, į mikroskopininį mineralą, kad ir tik kelių tūkstančių atomų dydžio. Feritinas nėra visur vienodas, jis skiriasi tarp ląstelių grupių ir netgi pačioje ląstelėje – vienas yra citoplazmoje, o kitoks yra mitochondrijų viduje, jau jų nuosavas. Skirtingi feritinai kūne egzistuoja todėl, kad skirtingos ląstelės turi skirtingus biocheminius darbus ir skirtingus geležies poreikius, bei darbštumo greičius.

Nors kūne absoliuti dauguma feritino yra ląstelių viduje, bet feritinas esantis kraujo plazmoje yra labai svarbus, nes juo geležis keliauja po kūną, na, o gydytojai gali paskaičiuoti, kiek to feritino yra ir pasakyti gal kokia liga yra. Jeigu feritino yra >500 ng/mL, tai sako, kad jau per daug. Retai kada pasitaiko, dauguma žmonių gyvena su 100-300. Per daug kelia kelias mintis – gal pražioplinom kada pacientas privalgė ar prisilašino geležies, gal serga geležies kaupimo sutrikimu, gal netikėtai turi baisų uždegimą, o gal jam onkologinė liga! Kuris variantas bus dažniausias labiausiai priklauso nuo konkrečios pacientų populiacijos. Lietuvoje gydytojai dažniausiai pirma bijo vėžio, o ne to, kad jų pacientas kur tyliai tyliai pats sau lašelinę statosi ir apsimeta, kad ne.

Ok, tai judam po truputį prie diagnostinės feritino reikšmės.

🩸Vienas, vien vienas feritino skaičius nieko nereiškia, reikia žiūrėtį jį kartu su kitais žmogaus rodikliais ir simptomais. Visgi, pvz.: jei žmogui šalta, skauda galvą, viskas nervuoja, duria širdį, tai žemas feritinas bus daug svarbesnis diagnostinis mažakraujystės rodiklis, nei žemas hemoglobinas ar žemas transferinas. Nes minėti simptomai bus sukelti ne to, kad santykinai kraujyje yra mažiau hemoglobino ir pakitusi dujų pernaša ir ne to, kad kraujo plazmoje nėra geležies ar to feritino, bet to, kad geležies trūksta visur kur – nuo kojos pirštuko iki viršugalvio. Jeigu gydytojo paklausite kokie geležies trūkumo simptomai tai jis greičiausiai ką nors numyks, nes iš esmės, kokie tie simptomai buvo konkrečiam pacientui pamatysime po to, kai geležį atstatysime (arba net išspręsime to trūkumo priežastį).
Kaip su badavimu. Badas nėra tuščias šaldytuvas ar nematymas, kad žmogus valgytų. Esant tuščiam šaldytuvum gal žmogus valgo kavinėje, o jei mes nematome, kad jis valgytų, tai gal valgo pasislėpęs nuo mūsų. Čia ne tiesiogiai perkeliu paralelę nuo geležies apykaitos kūne, bet tiesiog patį loginį diagnotinį principą noriu pabrėžti.

Čia būtų galima iki vakaro kalbėti apie geležies trūkumą, aš šiandien noriu apie perteklių pakalbėti. Kodėl? Kas blogo turėti daug geležies?

😰 Mūsų kūnas nemoka šalinti geležies pertekliaus, nes toks dalykas natūralioje gamtoje yra sunkiai įmanomas vien per tai, kad tam, kad gautum daugiau geležies reiktų arba pradėti misti už tave geležingesniais gyvais padarais (o jie galimai tokie patys biocheminiai varguoliai šioje planetoje, kaip tu pats) arba išmokti graužti kokią geležies rūdą ir dar sugebėti ją pasisavinti žarnyne jam tiesiog nuo to neiškrentant iš tavęs. Jeigu jūsų vaikas namie rado homeopatinių vaistų dėžutę ir visą surijo, tai jam nieko nebus. Jeigu rado vandenyje tirpių vitaminų ir surijo, tai visaip ten gali būti, greičiausiai bus tiesiog įsimintias įvykis, kodėl negalima valgyti visko ką radai ar padėti viską, kur vaikai pasiekia. O jei rado geležies papildų dėžutę ir ją visą surijo, imate po pažastimi ir važiuojate į priėmimo skyrių.

Pacientus dažnai užknisa, kai jie išgirsta, kad jų geležies atsargas mes atkursime per pusmetį ar net ilgiau. WTF KODĖL TAIP LĖTAI, DAKTARE. Todėl, kad bandant tą padaryti greičiau tiesiog numirsi. Kartais su paaugliais čia būna paprasčiausiai, nes jie atsimena, kad mokykloje mokėsi apie tokią Fentono reakciją ir dabar pagaliau gali kažkur ją pritaikyti buityje bent teoriškai.

Kai suvalgome ką su geležimi ar organinius hemo žiedelius ar Fe2+ mūsų plonžarnės ląstelės tiesiog siurbia, viską meta ir siurbia, sako ooooo REIKIA PAIMTI. Jei privalgėte Fe3+, nieko tokio – sveikos dvylikapirštės žarnos gleivinės ląstelių citrochromas B pavers jį į Fe2+. Nesvarbu kokia nuostabia ar nelabai forma geležies būsite suvalgę, enterocitai ją visą išrankios, kaip kokie metalo laužo vagys, nulups paskutinius aminorūgšių likučius, išluktens iš liposomų ir perdarę į Fe3+ išmes per savo kitą polių jau į kraujo plazmą, kur ši plika geležis susijungs su transferinu, ir, jei pasiseks, daugiau kūne keliaus tik nuo baltym prie baltymo, pamestinuke būdama tik trumpai ir tik stropių ląstelių priežiūroje.


Taigi, jeigu sergate liga, kuri pažeidžia dvylikapirštę žarną – bus geležies įsisavinimo sutrikimas. Jei sergate plonžarnės liga – irgi toks gali būti. Jei trūksta, pvz.: kokio vario, tai irgi bus, nes jo reikia tai „kitai” žarnyno gleivinės pusei sveikai veikti.
Ok, geležis trasferine. Kas toliau? Jau turim geležies? Dar ne. Transferiną su jame esančia geležimi paima tik lastelės, kurios turi jam receptorius. Tą padariusios jos sau pasiims geležies, kiek joms reikia ir KAS LIKO, susidės į feritiną, dalį pasisaugoti sau, dalį atiduoti kitoms ląstelėms.
Tokiu būdu kūnas moka, esant geležies trūkumui, išgyventi garantuodamas, kad kokios smegenys ar augantis embrionas gaus geležies, net jeigu jie nėra pirmi kraujagyslinėje grandinėje prie žarnyno. Dargi, jeigu kūne geležies ims trūkti, tai išgyvenimui būtinos ląstelės ims reikalauti, kad nebūtinos irgi per feritiną geležį atiduotų joms.

🦀Jau visai arti vėžio klausimo.

Kai kūnui trūksta geležies ir jis pradeda ardyti savo turimus feritino seifukus, tai iš jų pabirusios baltyminės detalės sumažina paties feritino sintezę. Tokiu būdu ląstelė pasisaugo nuo tuščios prasmės darbo (vis tiek nebus ką į jį supakuoti, o vienai feritino molekulei reikia per dvidešimt baltyminių grandžių susintetinti!) ir šiek tiek gelbėja pati save, kad iš jos nebūtų paimta visa geležis. Mokykloje moko, kad eritrocitai neturi branduolių tam, kad į juos tilptų daugiau hemoglobino. Idealistinė pasaka. Eritrocitai neturi branduolių todėl, kad jei tokius turėtų, tai tikrai nesutiktų su savo nykia juodo darbo dalia. Teoriška įmanoma gyventi su menku feritinu be geležies stokos kūne, maždaug kaip gyvenimas būtų nuo algos iki algos. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – kaip iš vargšo nėra ko pavogti, taip turint itin mažas geležies atsargas, nėra kaip jų kūne pasivogti kai kuriom infekcinėm ligom. Bet grįžkite prie klausimo, kai radome labai aukštą feritiną ir galvojame, kad jis galėtų būti dėl vėžio.

Vėžio ląstelės feritiną kelia keliais būdais:
1) Iš esmės visos ląstelės, kurios kūne turi tą „geležies pirmumo” privilegiją, pabyrėjus jų genams pradeda feritino švaistytis į dešinę ir į kairę, gavo ar negavo tą geležies perteklių. Numeris vienas – krūties vėžys (žindymui būtina užtikrinti, kad piene geležies būtų nepriklausomi nuo to, kaip jos trūksta motinos kūnui). Kuo vėžio masės daugiau – tuo feritinas būna aukštesnis. Bet, pvz.: iš žarnyno augantis vėžys dažniausiai nekels feritino būtent dėl darbo geležį atiduoti transferinui, o jei dar ir bus kraujuojantis, tai turėsime ir labai mažą feritiną, nes geležis pabėgs po truputį po natūralią angą.

Vėžinė ląstelė sergančia iš sveikos tampa tada, kai nustoja „klausyti” kitų ląstelių. Kurį laiką kiekviena vėžinė ląstelė dar visai gerai dirba savo įprastą darbą ir galima atpažinti iš kokių ląstelių ji kilo. Daugeliui vėžių net nereikia daugintis, kad būtų mirtini, jiems užtenka atsisisakyti numirti ląstelės biologiniam laikrodžiui sukapsėjus ar imti daryti tai, ką turėjo daryti truputį su priežiūra, dabar bet kaip ir bet kada.

2) Vėžio sukeltos vietinės hipoksijos (deguonies stygiaus). Augdamos vėžinės ląstelės sunaudoja daugiau deguonies, nei sveikos, o besidaugindamos dažnai nemoka prišaukti į save naujų kraujagyslių augimo. Mūsų kūne pagrindinį energijos gavimo juodą darbą kiekvienoje ląstelėje atlieka mitochondrijos – jos yra labai seniai evoliucijoje pavergti kiti gyvi padarėliai, kurie ląstelės viduje išgyvena, suluošinti lyginant su savo pirminiu protėviu, bet pakankamai dar savarankiški, kad turėtų savo genetinės medžiagos ir savo tikslų ir norų. Sunku pasakyti, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, ar mitochondrijų disfunkcija veda prie vėžio, ar eina paskui jį, bet jos vėžinėje ląstelėje, kai ląstelės sako „darau ką noriu, tai ir tu daryk”, gali tapti visai reikšmingu feritino šaltiniu.

Su vėžiu mūsų kūne kovoje imuninė sistema. Patiriame uždegimą. Visų uždegimų metu šokteli feritinas – ar ūmių ar lėtinių. Pvz.: sveiko sąnario skystyje feritino beveik nerasite, bet, jei sirgsite reumatiniu artritu, tai tame skystyje feritino jau bus nemažai, jis ten bus patekęs iš suirusių imuninių ląstelių. Sergančių plaučių surfaktante (jis neleidžiančia sulipti alveolėms) geležies bus kelis kartus daugiau, o krūties naviko atveju pieno liaukų kanalėlius užpildančiame skystyje feritino bus kokius penkis kartus daugiau, nei sveikos krūties. Kaip karo sąlygomis šalis gali turėti daug resursų, bet visi jie mobilizuoti kariuomenės, taip uždegimo atveju visa geležis gali būti „paimta” uždegiminio proceso.

Ok, reikia apibendrinti

✔️ Geležies perteklius kūne yra pavojingas, nes gali sukelti onkologinės ligos išsivystymą per nevaldomų oksidacijos-redukcijos reakcijų sukeltą baltymų ir DNR pažeidimą. Onkologinė ar lėtinė uždegiminė liga gali „įkalinti” geležį kūne ir netgi imituoti jos pertekliaus laboratorinius radinius, nors realiai kūnas gali alkti geležies. Vėžinės ląstelės geležį tiek vagia iš kitų ląstelių, tiek kūnas geležį sunaudoja kovoje su onkologine liga. Iš kitos pusės – geležis trūkumas irgi gali lemti onkologinės ligos išsivystymą per imuninės sistemos nusilpimą.

Visos ligos, kurios paveikia virškinimo sistemą arba nepakankama mityba, ne tik vienos geležies trūkumas maiste, gali sukelti sutrikusį geležies pasisavinimą. Ligos, kurių metu būna geležies apykaitos sutrikimas gali lemti tokias pačias ar katastrofiškesnes pasekmes, nei tiesiog apsinuodijimas geležimi, nes gali būti apeiti natūralūs geležies pertekliaus barjerai, pvz.: geležimi apsinuodijusių enterocitų žūtis. Onkologinė liga ar sunkus uždegimas gali lemti tiek lokalų, tiek sisteminį audinių pažeidimą geležimi ŠALIA geležies trūkumo ir pasižymėti tikrais klinikiniais galvosūkiais.