Yra tokie poliomavirusai (Polyomaviridae). Puola šiltakraujus gyvūnėlius.
Neturi jie kokių liaudiškų pavadinimų, o medicininiai nelabai įdomūs – pvz.: Žmogaus BKPyV poliomavirusu užsikrėtę žmonės gali patirtį specifinę su juo asocijuotą nefropatiją (inkstų pažeidimą). Žmogaus JCPyV virusu užsikrėtusių daliai jis sukelia progresuojančią daugiažidininę leukoencefalopatiją. Tokią itin bjaurą ligą. Pradžioje tiesiog iškrenta puodelis ar telefonas iš rankų. Pasivelia koks žodis. O tada blogėja – vystosi demencija, apakimas ir…
Ok. Grįžkim prie šitų virusų. Viso jų yra išskirta 16. Karolinskos institutas atrado vieną konkretų sveikų vaikų išmatų ir kvėpavimo takų mėginiuose. Pavadino jį savo vardu – Karolinskos instituto poliomavirusas (KIPyV). Viskonsino Universietas rado vieną ten kažkaip kone visur, kur ieškojo – pavadino jį WUPyV. Kai kurie turi tik numerius, pvz.: naujausias, 16-as poliamivirusas (HPyV16) randamas sveikų žmonių odos ir išmatų mėginiuose, bet rodosi nieko nedaro. Tie universitetų pavadinimai tokie kiek makabriški, tarsi iš tų vietų virusai ir būtų paplitę!
Aukščiau rašiau, kad daliai žmonių tie keli minėti pavyzdžiai ką sukelia, nes tikrai tik daliai ir labai mažai. Sakysite, Juste, nu vėl tu su savo supe duper retais virusais čia ką pasakoji ir niekam tai neįdomu ir neaktualu, kas iš tų niekaip nesuprantamų junginių ir pavadinimų. A! Bet va, matot, visas įdomumas ir yra tame, kad rečiausi dalykai būna ir patys dažniausi, čia kaip kokio aukso jūroje daugiau, nei aukso kasyklose. Priklausomai nuo konkretaus viruso ir žmonių populiacijos kiekvieno viruso užsikrėtimas, t.y. paplitimas varijuoja tarp 30-90%. Gal kai kurių virusų siekia net ir visą 100%. Baisiai maži jie, vieni mažiausių virusų, neturi apvalkalėlių, bet turi dvigrandes DNR. Šiaip pavadinimas yra toks kiek nesąmoningas, nelabai ką sako nei apie viruso struktūrą, nei apie elgesį, nes pirmasis virusas išskirtas buvo pelėse – pelių MPyV, sukeldavo pelėms seilių liaukų ir gretutinius kitų organų navikus, tai atradėjai norėjo kaip nors pavadinti ale „daugiavėžiaaugys”, bet sudėtinga ta lotynų kalba net ir mokslininkams, o kai paaiškėjo, kad tik kai kurie šeimos virusai ir tik kai kuriose aplinkybėse taip elgiasi, tai jau buvo per vėlu. Pelytės viena nuo kitos juo užsikrečia uostydamos ir laižydamos sergančių pelių šlapimą.
Kalbant apie žmones, niekas nežino kaip jie plinta ir kuom išsiskiria tie, kurie jais NEužsikrečia. Ar neužsikrėte neserga dauguma ar tik kai kuriais? Žinot, gali norėti po mirties tapti organų donoru, bet štai, mirei sveikas, turi tokių ir panašių virusų paletę, ir tavo persodinti organai dėl imunosupresijos kitam žmogui ne tik patys susirgs, bet ir likusį kūną susargdins…
Niekas nežino ir tai, kokiais simptomais pasireiškia pradinis užsikrėtimas (nes po to virusas lieka visam laikui kūne). Gal niekaip. Gal tiesiog „virusiuko” požymiais. Štai minėtoji daugiažidininė leukoencefalopatija paprastai vystosi tik asmenims, kurie turi ir šį virusą ir AIDS sukeltą negydomo ŽIV viruso, bet gali ištikti ir asmenis susirgusius hematologinėm onkologinėm ligom ar gaunantiem limfocitus veikiančius vaistus, pvz.: yra išsėtinės sklerozės ir Krono ligos gydymo vaistų, kurie gali sukelti tokį šalutinį poveikį.
Žmogaus TSPyV virusas sukelia dygliuotąją trichodisplaziją, dažniau ne ŽIV turintiems, bet žmonės gaunantiems stiprų imunosupresinį gydymą, pvz.: po organų transplantacijos. Buvo net laikai, kai buvo galvota, kad čia vaistų šalutinis poveikis, ir, iš tiesų, filosofinis klausimas kas kada yra ko priežastis, iki kokio gilumo klausiame kas ką sukėlė. Kodėl vienam žmogui vaistai turi vienokius šalutinius poveikius, o kitam kitokius, kodėl vienam jo paties genai, o kitam kiti, viruso atnešti genai, tą lemia, vaistų ar ligų sąveikos ir panš.
Tikrasis būklės paplitimas nėra žinomas, nes oficialiai diagnozuojami tik patys sunkiausi atvejai. Mūsų plaukai auga iš folikulų, kuriuose yra tokie kaip ir plauką auginantys ląstelių maišeliai turintys vidinį ir išorinį sluoksnius. Tai šitas virusas padaro taip, kad to vidinio sluoksnelio odos ląstelės imtų labai augti, ragėti, lįsti į viršų ir vietoj plauko „auga” toks… spygliukas?
Nuotraukoje šios būklės pavyzdys matosi palei nosies lūpų raukšlę, nors atrodo kaip balti kieti plaukeliai, bet čiupinėjant būtų kieti. Juos galima dažnai su pincetu tiesiog išlupti. Galima tepti vaistais, kurie slopina odos ląstelių dauginimąsi. Gerai, kai situacija tokia, o jeigu tie dygliukai labai jau auga, jeigu neišlenda pro plauko maišelio skylutę, užkemša ją, tempia pačią odą aplinkui? Jei netingit galite pagūglinti „Trichodysplasia spinulosa” . Nosis ir veidas ypač nukenčia.
Liga reta, nes tam, kad diagnozuotum taip jau normaliai reikia biopsijos ir pačio viruso nustatymo. Jei atvejis lengvesnis, tai ir taip sergantis asmuo turi medicinių rūpesčių. Visgi populiacijai senstant ir būklės atpažinimo gerėjimui liga priskiria „emerging” ligų grupei. Pvz.: Laimo ligą kaip priskyrė prieš 40 metų tokiai, tai vis dar ir laikoma tokia, vis dar arba „ai, ir čia paplito!?” arba „pala, tai ji ir šitą gali padaryti!”.
