William B. Irvine „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus”.
Kur praeitą kartą rašiau, kad viena konkreti knyga apie stoicizmą turėjo kainuoti penkis eurus, tai šitą nusipirkau knygyne už 4 eurus ir ji būtų galėjusi laisvai kainuoti ir 10 eurų. Nesupaisysi tų kainų… Reikėjo kažką veikti laukiant dalykų, tai paieškojau ko nors, kas nebūtų per sudėtingas skaitinys, bet ir nebūtų koks romanas, kur pasitaiko, kad kol viso iki galo neperskaitai, tai, kaip ir neskaitęs iš viso būni…
O ši knyga skaitėsi labai lengvai ir labai tinka „stumti laiką”, pvz.: laukiant kol tavo oftalmologas mušasi su tavo neurologu ar kirpėja sugalvos, kaip prieš tave kirptam klientui pasakyti, kad kirpėjai dažniausiai plaukų pamažina, ne prideda.
Kadangi mūsų dabartinė kultūra yra labai daug ką perėmusi ir iš stoicizmo ir iš to, kokioje aplinkoje ir iš kokių šaltinių jis vystėsi, tai ir tie „senovės stoikai” šiandien paskaitomi ir skaitomi, tai čia knyga ne apie tai, kad vat kažkaip paaiškins juos ar atrinks kas šiandienai reikalinga, čia daugiau autoriaus asmeninis džiaugsmas ir pasidalinimas kaip jam patinka stoicizmas, nu koks geras dalykas yra, va! Kaip ir mano šitas postas yra džiaugsmas šita knyga, ne tiek tiesiogiai knygos analizė ar turinio išsami apžvalga.
Kas man knygoje labai patiko, tai, kad daugiau dėmesio ir turinio skirta filosofijos mokyklų reiškiniui. Visokie imperatoriai po vieną praktikuodavo filosofiją todėl, kad reikėdavo išvengti visų galimybių gauti peilį į nugarą, bet paprasti žmonės galėjo džiaugtis tuom, kad filosofija, kaip proto meilė, yra suartinantis ir į gyvenimą vedantis dalykas. Juk tai meilė, o antra, ką ten labai jau daugiau tas žmogus, kaip padarėlis, moka, apart protavimo ir draugavimo. Tos filosofijos mokyklos nebūdavo tokios, kaip mes įsivaizduojame „mokyklą” ir, mažai susidūrus su filosofija, galima galvoti, kad filosofai yra žmonės, kurie susirinkę šneka labai protingomis temomis, kurias tik patys vieni supranta, žodžiais, kuriuos sugalvojo tam, kad kiti jų nesuprastų ir varžosi, kuris kurį apdės, kad jau toks protingas, kad kiti net nebežinos kaip čia jį ir perspjauti ir nebeišgalvos naujų žodžių. Būna, kad žmonės įtarinėja kitus specialiai kalbant sudėtingai tam, kad, žinot, pasimaivytų, panašiai kaip sportininkus judant keistai tik tam, kad paprastus žmones arogantiškai įžeistų.
Hmmm… nu ok, gal būdavo ir tokių filosofijos mokyklų. Bet dauguma tai buvo tokių, kurios siūlė gyvenimo būdo ir gyvenimo taisyklių rinkinius, kuriais ne tik siekė kaip tik pritraukti kuo daugiau lankytojų ir narių, įtikinti, kad jų dar geresnės, paprastesnės ir suprantamesnės, bet tos mokyklos netgi būdavo kaip autoriniai kūriniai – do not steal – (nes kopijuodavo, šnipinėdavo, sabotuodavo ir panš jos ten vienas kitas), turinčios konkrečius įkūrėjus ir, labai dažnai, priklausančios nuo finansinio juos lankančių mokinių išlaikymo.
Pvz.: jei lankote kokį sporto klubą, kurį pasirinkito dėl kokio jo įkūrėjo trenerio „mindset’o” ar ten „vizijos” ar dar ko (angliakalbės šalys nebijo tiesiogiai įvardinti, kad ir filosofijos) ir praktikuojate kūno ir proto rengybą ten – nu tai ko ne filosofijos mokykla?
Prie mano namų yra keli akmeniniai stalo teniso stalai. Jie turi savo suoliukus ir apželdinimą aplink tankiais krūmais, kurie labai gerai susiurba visus kamuoliukus į lapijos tankmę, tiek slepia žaidėjus nuo pašalinių akių. Bet va, jų teikiamas privatumas priviliojo ir reguliarius alkoholio vartotojus, kurie ten gali ilgai sėdėti ir gurkšnoti alutį. Sulaukę visuomenės pasipiktino ir reikalavimo nedaryti netvarkos, bei neužimti stalo teniso stalų minėti vyrai pasirinko labai įdomų sprendimą – keli atsinešė stalo teniso raketes ir, kai imdavo kas piktintis, vaizduoti, jog žaidžia. Kažkaip gavosi taip, kad ilgainiui iš kelių vyrų dabar būna keliolika vyrų, ir iš jų jų bent du realiai žaidžia, likę vartoja alkoholį, nu žiūrėk net mažesniais kiekiais, ir, gali girdėti, nuo ryto, iki vakaro, ten vyksta „gilios filosofinės diskusijos”. Natūraliai susiformavusioje Dioniso ir Apolono bendroje šventykloje keliams nariams esant branduoliams, t.y. visuomet sėdint ant to suoliuko, o kitiems ateinant ir visiems derinantis tarpusavyje… Pavadinau juos „Filosofijos mokykla” ir keliems mano kaimynams labai patiko šis pavadinimas, prigijo tarsi pokštas, o aš visiškai rimtai tą sakiau.
Ne visos mokyklos būdavo labai jau ten superinės, gal ir tada daug būdavo panašesnės į to lauko stalo teniso stalo socialinį burbulą.
Knygoje yra kelios idėjos nuo ko pradėti praktikuoti stoicizmą, jeigu kas susižavėtų, paprasti pratimai. Pvz.: karts nuo karto įsivaizduoti kaip viskas blogai galėtų būti ir pasidžiaugti, kad taip nėra. Iš karto pasakysiu, kad yra ir apie savižudybę, nes dažnai stoicizmas kritikuojamas, jog tokį dalyką vertina, na, kaip galimą gyvenimo baigties variantą. Tai knyga tokia kiek pasiranganti iš to vertinimo, bet tarp eilučių, tai lyg ir išsiskaito, jog stoikas gyvena gerai, nes gyvena tam, kam yra dievų sukurtas, vykdo konkrečius tikslus ir funkcijas, per gyvenimą mėgaudamasis tais malonumais, kurie sukurti jam ir nebandydamas siekti svetimų, o kai jau viską padarė ir viską patyrė, tai nebeužima kitų vietos.
KET’e, kuris labai daug stoicizmo perėjęs, savižudybę priima irgi kiek kitaip, nei daugelyje kitų psichoterapijos krypčių, bet tam, kad ji galėtų įvykti jos negalima leisti dėl ligos arba kaip impulsyvaus neadekvataus problemos sprendimo (pvz.: tai, kad dėl depresijos nusižudei, nes taip tau „liepė” smegenis yra tokia pati tragedija, kaip numirti nuo sepsio, nes taip „liepė” imuninė sistema).
Ir dar vienas dalykas iš knygos, kurį noriu paminėti yra įžeidimai. Kažkaip ben pusėje mano skaitytų knygų apie modernius stoikus jie ignoruojami, nors būdavo labai kasdienis klausimas senovėje. Matot, įžeidimas yra toks dalykas, kuris atsiranda tik kartu su kultūra ir civilizacija. Koks „barbaras” žino, kad jei kitą pavadinsi durnu, tai jis tau ateis ir į galvą duos, o jei vadinsi tokį, kuris tau negali į galvą duoti, tik atgal durnu pavadinti, tai kokia iš to nauda, apart to, kad abu durni paliksite visiems žiūrintiems, kad va, tai negalite niekam į galvas duoti? Pfff. Weaklings!
Bet koks romėnas? Neeee, ponai ir ponios, čia aukštos kultūros žmogus, turi kitą įžeisti taip subtiliai, kad tas įžeidimas būtų baisiau į davimą į galvą ir per tai sutaupytų įžeidžiančiajam davimą į galvą. Juk technologinė pažanga ateina pirmiausia iš smegenų tikslo taupyti jėgas ir saugoti savo kūną. O kadangi protas labai privatus ir viešai nedemonstruojamas, kaip koks lyties organas (kelnės irgi barbarų išradimas), tai įžeistas gali tiesiog parodyti, kad tau nei šilta, nei šalta, loja čia kažkokie šunys, tingi ir bijo įkąst, ar atkirsti atgal taip, kad žinotųsi, jog čia šiaip tu jį galėtum įžeidinėti, tiesiog pasirinkai to nedaryti, nes esi geresnis žmogus.
