Vienas iš šiųmetinės mano knygų mugės pirkinių buvo „pagal viršelį” – Claude Lévi-Strauss „Visi mes kanibalai„.
Nu šakės. Argi tikrai? Kaip taip gali būti. Bullshit, pardon my french.
Ar jūs kanibalas? Ar kada graužėte žmogaus kulšelę. Ai, pala, čia gal kažkaip perkeltine-dvasine-kūrybine-ekonomine-istorine-darkokianologine prasme. AI PALA, NE?
Pone, Klaudijau, Jūs mane trikdote. Trikdote tuo rašinėliu apie tai, kaip mes, žmonės, savo jauniklius apdėliojame kitų gyvūnų jauniklių simuliakrais, t.y. pliušiniais gyvūnėliais, mokydami, kad juos ne valgyti, o mylėti reikia, žaisti, miegoti kartu, na, o po to suvalgyti, kai jau didelis esi ir ne mamos pieną geri.
Knygelė ne stora, visokių esė apie dalykus rinkinys. Pvz.: pats pirmas yra 1952 metų apie tai, kaip buvo sudegintas Kalėdų senelis. Nu toks geras rašinėlis. Praktiškai 1:1 kaip dabar lietuvaičiai (kai kurie) pyksta ant Helovyno, sako, kodėl čia negerai ir žudo vertybes. Autorius, tai nesako, kad negerai, ar, kad žudo kažką, daugiau toks hohoho (tiek Nelsono iš Simpsonų filmuko, tiek CocaColos Santa Claus balsu).
Man labai patiko rašinys, kuriame kartu aptariamas moterų apipjaustymas ir pagalbinis apvaisinimas. Iš 1989 metų. Tokios tada buvo fantazijos pas žmones, kas čia dabar bus, ir ko nebus. Ir tuo pačiu tokios įdomios fantazijos apie tai, kaip kažkada kažaip gal buvo, gal nebuvo. Nu ir suderinti du tokie dalykai. Žinot, būna kartais sako, kad geba atskirti kur rašė vyras, o kur moteris tekstą. Aš paprastai labai skeptiškai žiūriu į tokius smarkius pareiškimus, bet tą tekstą, tai tikrai galėjo parašyti tik vyras.
Na, viena aišku – vakarietiška kultūra iškelia sau iššūkį kurdama biologinės ir socialinės tėvystės sąvokas, per tai atsiranda kelių tėvų (ar mamų) būties sąlygos, ką jau kalbėti apie tai, kad technologinė pažanga leidžia dar ir kelias biologines mamas. Turbūt ir tėčius tuoj leis, ar jau ir leidžia, jeigu traktuosime, kad mitochondrijų donorystės atveju vyras netampa biologine motina vien todėl, kad mitochondrijos paveldimos tik iš kiaušialąstės.
Ir į visą tai tūlas Homo Europaeus žiūri klapsinčiom akytėm kaip į kažką naujo ir nepažįstamo, nors iki tol tūkstančius metų vaikai gyveno su n tėvų ir net buvo gero tono ženklas turėti bent VIENĄ antrą tėvų porą, pvz.: krikšto tėvus. Vat kažkaip niekas neapčiupė ką reiktų sudeginti norint paklausti savęs kodėl krikšto tėvystė iš akto vaiko naudai tapo simboliu vienų suaugusiųjų draugiškui prielankumui parodyti kitiems suaugusiems, vaiku pasinaudojant kaip to įrankiu, o ne tikslu. Nors ne visada, kai studijavau turėjau pažįstamą už kurios med. mokslus sumokėjo krikšto mama ir jai jos ta tirkesnė „ne krikšto” mama liepė eiti mokytis, kad neįžeistų savo krikšto mamos, nes tėvus reikia gerbti. Dabar labai nebloga gydytoja, beje.
Knygelėje yra įdomi Nicolas Poussin „Enochės ir Narcizo” paveikslo analizė. Tokia truputį man… matematiška pasirodė, nes labai jau apie tai, kaip kokia linija, kur eina. Po to ir gimsta visokie abstrakcinio meno judėjimai, kai į paveikslus žiūrima pirmiausiai kompoziciškai!
Pabaigai ištrauka iš 2000 esė apie italų filosofą Giambattista Vico (1668-1744). Nu taip smarkiai kvepia, kuom ten visas naujasis tūkstantmetis edgy tuo metu buvo, negalėjau nenusikopijuoti, tai ir su Jumis pasidalinsiu:
Kvartero periodo pradžioje, pasak jo, Afrikoje, iš kamieninių lastelių, kilusių iš žemės stuburinių, o tiksliau – primatų užgimė humanoidiniai organizmai. Jie buvo sveiki, kol liko toje pačioje vietoje, tačiau Artimuosiuose Rytuose įgavo piktybinių savybių per dermos kontaktą su turtingesnėmis ir įvairesnėmis maistinėmis substancijomis, o vėliau dėl įsisavinamų augalų audinių ir prijaukintų gyvūnų mėsos išsivystė į auglį.
Šios piktybinės ląstelės žemdirbystės mikropalydovų pavidalu Europos ir Azijos regionuose migravo į pogleivininius audinius. Artimuosiuose Rytuose net išsivystė metastazės, įgaudamos storų „urbanoidinių” plokštelių pavidalus, kuriems būdingi gausūs ličio, o po jų – vario ir geležies elementai.
Per ilga laiką rytų pusrutulyje apsijungusios šios supiktybėjusios ląstelės iššaukė vakarų pusrutulio analogiškų ląstelių, turbūt egzistavusių latentinėje būsenoje, piktybiškumą. Šis reiškinys, dar žinomas „kolumbo progresijos” pavadinimu, ląstelių persigrupavimo dėka lėmė ispaniškujų ir anglosaksiškųjų klonų atsiradimą. Situacijai blogėjant, liga pasireiškė bendru karščiavimu ir stipriu kvėpavimo nepakankamumu, kurį išprovokavo kultūriniai faktoriai: naftos distiliato įkvėpimas, bendras deguonies kiekio sumažėjimas, ertmių susidarymas miškų plaučiuose. Priešbaigiamoji stadija pasireiškė aukšta toksiškųjų metabolitų koncentracija kraujyje, cheminių svetimkūnių, kurių šaltinis buvo organiniai insekticidai ir naftos dėmės vandenynų paviršiuje, leistiną normą viršijančiu kiekiu, embolija, išprovokuota metalo substancijų ir plastiko. Mažėjantis naujų kraujagyslių susidarymas iššaukė piktybinių navikų nekrozę, ypač tų, kurie jau buvo susidarę prieš keletą amžių, ir kurių ląstelių skaičius viršijo šešis milijardus. Jų urbanistiniai branduoliai sukiužo iš vidaus ir sugriuvo, po savęs palikdami tik endotoksiškas ir tuščiavidures cistas.
5/5 Smagus skaitinys. Neduočiau niekam, kas galvoja, kad kažkuom mėgautis reiškia su tuom ir sutikti, t.y. nesutinku su mintimi, kad mes visi kanibalai.
