Autorius: Justė

Dar apie plaukų slinkimą

Labai geras paveiksliukas iš straipsnio, kuris aprašo plaukų slinkimą po streso, kaip ligą, ir tyrinėja galimus to gydymo kelius.


Žinduoliams streso metu slenka kailiukas – tai paded keisti kailį pasikeitus aplinkos temperatūrai ir gali garantuoti liguistą liūdną išvaizdą – plėšrūnas greičiau puola ir apvalo grupę nuo sergančio individo, arba kaip tik ant tiek jau blogai atrodai, kad sako viaukt. Grupėse gyvenančių žinduolių „matosi”, kad tau negerai ir arba reikia pagalbos ar reikia nuo tavęs kiek atstoti. Gyvūnai savo kailius laižo ne tam, kad juos „valytų”, o todėl, kad nulaižo nuo jo vitaminą D, kuris susidaro UV poveikyje. Mums nereikia savęs laižyti, be kailio patogu, kad saulutė pasiekia pačią odą. Bet itin socialūs gyvūnėliai, kaip pvz.: kokie peliukai labai labai daug laižo save ir vienas kitą kaip bendravimo formą, esi priimtinas ir mylimas, jeigu tave galima laižyti, glostyti, tvarkyti tavo kailiuką. Kas turite šunis, tikriausiai pritarsite, kad jie Jus laižo ne tam, kad kažką nulaižytų, bet gi bučinukai čia!

Žmogus ypatingai socialus gyvūnus, nors plaukų nebeturime, išskyrus kelias vieteles, kur tai labai naudinga mikrobiologiškai, bet turime inti ryškius būtent socialinės paskirties plaukus.
NU IR LABAI SLENKA JIE DAŽNAI MUMS.

Daugumai žmonių plaukai nuo streso išslenka, ir, savijautai pagerėjus, vėl atauga. Bet kodėl kai kuriems po streso plaukai pradeda slinkti non stop’u, arba pradeda slinkti nuo menkiausio streso? Socialiai priimtina, kad tėvai netekę vaiko pameta plaukus ir pražyla, bet kodėl plaukai krenta ir žyla žmogui, kuris parduotuvėje nerado savo norimų ledų? Nejau jam čia TOKS stresas? Pats jis žiūri į mus ir sako, kad jam dar didesnis stresas, kad mes galvojame apie jį, kad jam čia buvo stresas, nes nebuvo, bet nuo mūsų klausimų dar labiau slenka plaukai.

(Paveiksliukas iš straipsnio, kuriame schematiškai rodoma, kaip simpatinis nervas turi TRIS vietas, kur gali kilti plaukų iškritimas nuo streso. Teoriškai vieno kurio ganglijo pažeidimas galėtų lemti tam tikros kūno srities ploto (lopo) plaukų slinkimo ir augimo sutrikimus)


Šis straipsnis aprašo, kaip kartais nervinė ir imuninės sistemos persistengia. Nors plaukas gali iškristi tik nervo signalo dėka, bet pakviesstos imuninės sistemos ląstelės itin gerai garantuoja kailio pametimą. O bet tačiau, imuninės sistemos dažniau būna per stiprios, nei per silpnos, vietoj to, kad darbą padariusios ir nurimtų, nusineša mažyčių plauko folikulo gabaliukų sau linksmai į limfmazgius, tyrinėja ląstelės su kuom čia kovoti reikia ir tada, kai bet kas suaktyvina imunitetą, mažutės jau tokios „žinau, žinau ką man reikia daryti!” ir išlindusios į audinius jau puola plauką nebe todėl, kad smegenys pasakė „ne, nu čia ne gyvenimas”, o tik todėl, kad vėjas papūtė, saulė pašvietė, plauką kas timpletėjo etc.

Paveiksliuke tos ląstelės labai gražiai nupieštos su šalmiukais – bando vykdyti karą taikos metu.

Straipsnyje aprašo eksperimentus kaip pelėms ataugina plaukus – ir nupjauna simpatinius nervus, ir pašalina antinksčius, ko tik nedaro, viskas veikia. Tik, žinoma, klausimas ką galima padaryti žmogui analogiško. Panašu, kad pirmiausia, jei nori gražių plaukų, reikia jaustis gražiam ir laimingam, atpažinti stresines reakcijas, kai jos jau vyksta, ir ieškoti pagalbos sąmoningai, kol kūnas nesąmoningai neėmė jos šauktis. Jeigu jau tai nutiko, tai žinoti, kad dabar tau reikės daug dėmesio ir meilės, šilumos ir rūpesčio, nes yra patirta imunologinė trauma. Mes čia jau einame ir didesnės onkologinės ligos rizikos kelio puse, kai imuninė sistema investuoja jėgas ne ten, kur reikia.

(Paveiksliukas iš straipsnio, kaip sukėlė stresą pelėms – neleisdavo judėti ir sukeldavo skausmą)

Prie progos apie plaukų slinkimą ne iš straipsnio:


Vyrams dažniausiai plaukai slenka dėl testosterono.

Šis slinkimas yra antrinis lytinis požymis. Idealios lytinės raiškos atveju visiems vyrams nuslinktų galvos plaukai ir užaugtų ilgos barzdos, o moterys turėtų ilgus plaukus ir neturėtų barzdų. Bet gamtoje idealai yra reti kraštutinumai, o mes esame, kaip savo antropologai, savidomestifikuojanti žinduolių rūšys, t.y. patelės yra linkusios rinktis patinėlius su feminizuotais bruožais ir atstumti kitas patelės su virilizuotais bruožais. T.y vyras be barzdos labiau ok, nei moteris su barzda. Jeigu vyrui (ar moteriai) slenka plaukai tik dėl tostestorono, tuomet galima naudoti vietinio ar sisteminio poveikio vaistus – jau iškritę plaukai nebeatauga, bet sustoja slinkimas, tik vaistus tuomet tenka vartoti tol, kol tai yra aktualu, nutraukus procesas tęsiasi toliau.

Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusių pranešimų, kad šie vaistai yra susiję su didesne savižudybės rizika, kas labai gerai, kad informuojama, bet tik pusė tiesos – yra ir į tą grupę patekusių žmonių, kuriems slenka plaukai dėl streso, ir žmonių, kurie turi neatlieptus lyties tapatumo klausimus, ir žmonių susiduriančių su lytiniu smurtu (pvz.: antra pusė sako, kad paliks, jei plaukai nuslinks). Taip pat, sistemiškai veikiančius vaistus pasirinkę vartoti žmonės, turėtų būti įspėti, kad testosteronas ne tik yra vienas iš „feel-good” hormonų, bet ir mažina skausmo jutimą, taigi, mažinant testosteroną mažėja ir „vyrai neverkia” gebėjimas.

Yra grybelių, kurie gali sukelti plaukų slinkimą. Juos labai nesunkiai identifikuoja dermatologai. Paprastai tada būna daugiau simptomų, nei tik plaukų slinkimas. Vienos tų ligų šeimos medicinoje, kur, kai pacientas sako, „daktare, manau man grybas”, dažniausiai jis ir būna. Šiaip retesnis dalykas, nei galvotum.

Plaukų slinkimas „nes kažko trūksta” yra iš esmės tas pats streso plaukų slinkimas. Kai jau trūksta plaukui, kaip odos organui, tai dažniausiai turime ir kraujuojančias dantenas, pakitusias kvėpavimo ir lytinių takų išskyras ir t.t. Būna kartais plaukai pradeda slinkti pirmiausiai nuo tolimiausių kūno vietų – pvz. nuslinko tik blauzdose, po to dilbiuose, o ant galvos viskas čiki-piki. Tai čia irgi iš esmės tas pats streso slinkimas BET klausimas kodėl stresuoja tik ilgiausių nervinių skaidulų neuronai – ar autoimuninė liga juos puola, kraujotakos sutrikimas, cukrinis diabetas etc.

Plaukų slinkimas dėl skydliaukės, dėl kurio žmonės labai dažnai klausia, irgi egzistuoja – jis būna labai panašus į sifilio, apsinuodijimo švinu ar vilkligės sukeltą plaukų slinkimą. Pacientai dažnai mielai sutinka ar jau būna sužinoję, kad čia gali būti ir „metalų kaltė”, bet, žinokite, nu tikrai tikrai TIKRAI verta atlikti tą lytiniu keliu plintančių infekcijų testą, kurį, laimė, dažnai pasiūlo reumatologas, kai žiūri dėl savo ligų. O, kai visgi skydliakė čia kalta, tai būan „oj, bitute” ir visi ploja katučių, kad pacientas atėjo, kol nenumirė, tada po to šimtas pacientų ateina su bet kokiu plaukų slinkimu išsitirti skydliaukės, nes mato medicinos galimybių apaštalą savo aplinkoje, iš jų kokiam vienam irgi būna tas pats,, o likusiems aiškini, vos ne „mažiau nervuokitės, gerkit daugiau vandenuko” ir jautiesi durnas, nes žmonės atėjo savo gyvybės gelbėti, o tu čia kažką blevyzgoji visiems suprantamo🥴Va. Pasiguodžiau apie profesinius rūpesčius.

Grįžtant prie skydliaukės, tai jai jos hormonų trūkumui vienas iš labai būdingų plaukų slinkimo fenomenų yra „nubyrėję antakiai”. Visaip jie vadinami, man labiausiai patinka „karalienės Anos antakiai”.

Plaukai nuslenka pirmiausiai iš kraštinių antakių vietų. Šiaip toks plaukų slinkimas yra galimas natūraliai ir sveikai senstančiai moteriai, o vyrams, priešingai – šiose vietose ima augti „krūmeliai”. Bet, sveikai senstantis žmogus pas gydytojus nesilanko, nebent kokio skiepo ar pažymos ateina, nes jaučiasi gerai, t.y. fiziologiniai pokyčiai yra harmoningi su psichiniais ir socialiniais (vat tik kartais pas mus, gydytojus, ateina pacientai norėdami per fiziologiją išpręsti socialinių ligų simptomus 🙁 ). 

Jeigu žmogus žiūri į veidrodį ir sako WTF kas nutiko mano antakiams, tai čia jau simptomas. Ir turėti omenyje, kad ryškią hipotirozę turintis pacientas gali nesiskųsti ne todėl, kad jaučiasi gerai, o todėl, kad neturi jėgų skųstis ar konceptualizuoti skundo.

Nuotrauka iš šio straipsnio, kuriame džiaugiamasi permanentiniu makiažu – koreguojami būtent natūralus amžiniai išvaizdos pakitimai, žmogus laimingas, jo išvaizda dabar labiau atitinka tą amžių, kuriuo jis jaučiasi. Bet, jei to neužtektų savijautai pagerinti ar būtų ir kitų simptomų, tikrai norėtųsi padaryti bent TTH tyrimą :))) (pats straipsnis įdomus tuom, kad minima, jog tai, kad būtent šiuos antakius ištatuiravusi meistrė turi aukštąjį meno mokslo diplomą yra įrodymas, kad tikrai supranta ką daro, t.y. antakių „korekcija” čia matoma ne kaip techninis, o kūrybinis klausimas. Na, iš tiesų – gydymo mene gydantis menas!)

Dar kartą nuorodos į straipsnius:

Nuoroda į straipsį apie streso sukeltą plaukų slinkimą – https://www.cell.com/cell/fulltext/S0092-8674(25)01247-4

Straipsnis su antakiais – https://www.express.co.uk/life-style/life/1598120/woman-real-life-transformation-permanent-makeup-eyebrows

Klinikis atvejis – kulka smegenyse

Kai atvejį radau aprašytą. Veiksmas vyksta Šveicarijoje.


Į priėmimo skyrių kreipiasi 52 metų vyras – haliucinacijos, sumišimas, persekiojimo kliedesiai, sutrikęs laiko suvokimas. Apžiūri neurologas, kažko ypatingo neranda, daro galvos KT.

Galvos KT parodo kulką smegenyse. Ale matai kaip čia! Aš visada žaviuosi šveicariškais atvejų aprašymais – spėliok ar jie pacientų neapžiūri (skylės galvoje paprastai matosi) ar tiesiog neaprašo to, na, kam nepasitaiko, gi gali žmogus turėti šautinę skylę galvoje, bet tai nereiškia, kad dėl to reikia priėmimo skyriaus pagalbos, gal jam koks žaibinis meningokokas ar glioblastoma, dėl kurių pagalbos priėmime reikia labiau! Juodas humoras čia, jei ką.

Ok. Operuoja.

Operacijos metu kulkos neranda ten, kur tikėjosi. Pasirodo kulka galvos viduje atšoko nuo kaukolės skliauto kaulų ir dabar slankioja po rikošeto paliktą kanalą. Eeeeee… ok, sako chirurgai, žinokit, nežvejosime mes čia jos po tą košę ir naujos nedarysime, užlopo smegenų dangalus, kad pačios smegenys nevarvėtų ir nedžiūtų, duoda kelioms dienoms plataus spektro veikimo antibiotikų.

Du mėnesiai po tokios nesėkmingos operacijos pacientas vis dar gyvas, straipsnis rašo, kad naujų simptomų jam neišryškėjo. Bet VĖLGI, nerašo ar jam nors kiek pagerėjo.

Gale yra padėka, kad pacientas sutiko pasidalinti savo atveju, tai gal pagerėjo?

Straipsnis https://jamanetwork.com/journals/jamaneurology/fullarticle/2841766

Knyga – Gintarė Aukselė „LRezidentė” – įspūdžiai

Perskaičiau Gintarės Aukselės knygą „LRezidentė„.

„Nuostabu. Nepakartojama. Kokia intriga. Meninė raiška 10/10. Va, kuo nerealus stacionaras. VAU. Škėma palyginus yra tik mirtingasis. Pridėsiu tą daktarą į feisbuko drugus. Nusiųsiu jam širdutę.”

Čia taip pradedu ištrauka iš knygos apie tai, kaip šeimos gydytojai reaguoja radę epikrizėse terapeutų rekomendacijas. Kadangi skaičiau knygą dar ir tokį darbą dirbdama, tai galėjau identifikuotis!

Knyga parašyta iš išgalvotos vidaus ligų terapeutės Ievos perspektyvos ir apie kelis pirmuosius jos rezidentūros metus, kurių iššūkiai buvo ne tiek profesiniai, kiek socialiniai ir tarpasmeniniai ir, netgi, tiesiog saviasmeniniai. Štai, pvz., aprašomos trumpos 7 situacijos, kai pacientai klausia Ievos jos pavardės, bet to klausia kaip grąsinimą jai. Labai keista, kad gydytoja Ieva neturi pavardės. Pavardė yra kaip diplomas ar baltas chalatas. O juk Ieva galėtų turėti pavardę. Duokit kas nors jai pavardę! Leiskit jai iš karto prisistatyti pavarde ir konsultacijos pabaigoje atsisveikinti ją dar paminint. Viduryje konsultacijos priminti.

Duokit Ievai tokią kietų kiaušinių pavardę, kad po to jaunesni rezidentai sakytų, o aš koks Tomas Rezidentėlis, o Ievos rezidentas. Slaugytoja sakytų aš ne Slaugytojaitė dirbanti su Ieva, o Ievos slaugytoja. Pacientai sakytų „o tu žinai KAS mane gydo?”. 

Nu reikia turėti pavardę. Žmonija ją sugalvojo, kad gyventi būtų lengviau. Adomas pradėjo galvoti pavadinimus viskam Rojaus sode, neabejoju, kad Ieva sukūrė tolimesnę nomenklatūra, tik apsimetė, kad ne ji pati.

O Knygos, ne Sodo, Ieva dirba labai griežtai pagal taisykles, bet jų pati nekuria, dirba pagal sistemas, bet jų neanalizuoja. Štai susiduria Ieva su rūkančiais pacientais ir viskas, vargas jai, kad jie ir rūkyti nori, ir neklauso to norėdami. Nekalbant apie tai, kad galima būtų susimąstyti ar ligoninė skirta pacientams gydyti ar nubausti už rūkymą, tai būtų galima pakalbėti apie tai, kad, kaip gydytoja galėtų skirti pacientui pakaitinę nikotino terapiją, pvz.: pleistrą ir netgi būtų konkreti instrukcija ko nupirkti paciento artimajam, kuris vis neša mišrainę.

Ievos šeiminiai santykiai man sukėlė įtarimų. Jos antra pusė ne Adomas, o Robertas, kažkaip labai jau lengvai toleruoja tokius dalykus, kaip pvz.: grįžimą po budėjimo susigadinus nuotaiką visai savaitei. Galvoju labai daug antrų pusių paklausų o jiems už ką tai? Kaip ir pacientui mes nepernešame prieš tai buvusio paciento mums palikto nuovargio ar skriaudos, taip netempiame jos namo namiškiams, kad jie užpenėtų mus rūpesčiu skirtu net ne mums patiems, o savo profesiniams vaidmenims. Gal Robertui patinka tokia Ieva? ar bus tęsinys kitoje knygoje?

Vietos apie rezidentų tarpusavio bendravimą, varžymąsi, kažkokius tai rezidentūros vadovų maivymusis apie rezidentus prie pacientų – visa tai labai surrealistiškai atrodė. Žinokite ten labai gerai parašyta, tikrai būna tokių vietų. Man labai pasisekė, nes šeimos medicinos rezidentūroje tam tiesiog nėra laiko ir jėgų. Tie magiški telefonu numeriai, kuriais reikia skambinti į reanimaciją, pas mus eina visiems iš karto, dar ir su pačiu telefonu, nes gal savo neturėsi, gi susimesim po kelis eurus ant dumbphone, kurį dar perduodantis turės pažiūrėti ar pakrautas.

Ta va, taip apibendrinant tą Ievą, gal ji koks Gintarės šešėlis? AAAAAA, dabar jau įklimpo ponia Aukselė, visi įtarinės ją čia save aprašius. O pacientai, kuo labiau bus aprašyti išgalvoti, tuo labiau atrodys „čia apie mane”, kuo labiau situacija bus aprašyta kaip juoda ir siurrelistinė, tuo labiau atrodys tiesa ir konkreti. Nu čia gal aš perkelinėju, man tai taip pastoviai būna. Nepasimoka nieko išgalvoti LT, ir taip jau pasakų šalis, užtenka kasdienybę aprašyti.

Kas labai patiko, kad knyga parašyta tokiais besimėtančiais skyreliais. Nieko negaliu padaryti, aš kabelinės TV sugadintas milenialsas. Man vis dar realybė turi būti pateikta kaip „Friends” serialas ar „Cow and chicken” filmukas. Kaip pacientas tai skaitydama tokia „meh”. Klimato kaita baisiau, nei daktaras, kurį patį tuoj ištiks insultas, kad tu po insulto rūkai JO apmąstymų tūlike supratęs, kad slaptasis raktas nuo tualeto durų iš visų kitų raktų išsiskira tuom, kad vienintelis turi šniūrelį.

121 puslapyje skyrelis apie įstaigų tualetus yra labai geras ir tikra tiesa. Skyrelis apie ponią Eugeniją labai sujaudino :'( Skyrelis apie tai, kad rezidentams ieškant melenos būtų gerai nusiimti žiedus – prajuokino. 

Tai, taip bendrai paėmus, knygą vertinčiau kaip gerą ir pasidėsiu prie savo „parašyta lietuvių gydytojų” lentynėlės, tai prašau prisidėti prie šio literatūros žanro augimo ir klestėjimo knygą nusiperkant, atnešant autorei taip milijonus pinigų, o leidykloms idėjas, kad čia reikia ir toliau panašias knygas leisti, o ne visokius norvegų trilerius versti. Kažkaip ten skaičiuojasi knygų gerumas ir jas imant iš bibliotekos, tik paskui reikia grąžinti ir jie netikrina ar tikrai perskaitėt!

Poliomavirusai

Yra tokie poliomavirusai (Polyomaviridae). Puola šiltakraujus gyvūnėlius.

Neturi jie kokių liaudiškų pavadinimų, o medicininiai nelabai įdomūs – pvz.: Žmogaus BKPyV poliomavirusu užsikrėtę žmonės gali patirtį specifinę su juo asocijuotą nefropatiją (inkstų pažeidimą). Žmogaus JCPyV virusu užsikrėtusių daliai jis sukelia progresuojančią daugiažidininę leukoencefalopatiją. Tokią itin bjaurą ligą. Pradžioje tiesiog iškrenta puodelis ar telefonas iš rankų. Pasivelia koks žodis. O tada blogėja – vystosi demencija, apakimas ir…

Ok. Grįžkim prie šitų virusų. Viso jų yra išskirta 16. Karolinskos institutas atrado vieną konkretų sveikų vaikų išmatų ir kvėpavimo takų mėginiuose. Pavadino jį savo vardu – Karolinskos instituto poliomavirusas (KIPyV). Viskonsino Universietas rado vieną ten kažkaip kone visur, kur ieškojo – pavadino jį WUPyV. Kai kurie turi tik numerius, pvz.: naujausias, 16-as poliamivirusas (HPyV16) randamas sveikų žmonių odos ir išmatų mėginiuose, bet rodosi nieko nedaro. Tie universitetų pavadinimai tokie kiek makabriški, tarsi iš tų vietų virusai ir būtų paplitę!

Aukščiau rašiau, kad daliai žmonių tie keli minėti pavyzdžiai ką sukelia, nes tikrai tik daliai ir labai mažai.  Sakysite, Juste, nu vėl tu su savo supe duper retais virusais čia ką pasakoji ir niekam tai neįdomu ir neaktualu, kas iš tų niekaip nesuprantamų junginių ir pavadinimų. A! Bet va, matot, visas įdomumas ir yra tame, kad rečiausi dalykai būna ir patys dažniausi, čia kaip kokio aukso jūroje daugiau, nei aukso kasyklose. Priklausomai nuo konkretaus viruso ir žmonių populiacijos kiekvieno viruso užsikrėtimas, t.y. paplitimas varijuoja tarp 30-90%. Gal kai kurių virusų siekia net ir visą 100%. Baisiai maži jie, vieni mažiausių virusų, neturi apvalkalėlių, bet turi dvigrandes DNR. Šiaip pavadinimas yra toks kiek nesąmoningas, nelabai ką sako nei apie viruso struktūrą, nei apie elgesį, nes pirmasis virusas išskirtas buvo pelėse – pelių MPyV, sukeldavo pelėms seilių liaukų ir gretutinius kitų organų navikus, tai atradėjai norėjo kaip nors pavadinti ale „daugiavėžiaaugys”, bet sudėtinga ta lotynų kalba net ir mokslininkams, o kai paaiškėjo, kad tik kai kurie šeimos virusai ir tik kai kuriose aplinkybėse taip elgiasi, tai jau buvo per vėlu. Pelytės viena nuo kitos juo užsikrečia uostydamos ir laižydamos sergančių pelių šlapimą.

Kalbant apie žmones, niekas nežino kaip jie plinta ir kuom išsiskiria tie, kurie jais NEužsikrečia. Ar neužsikrėte neserga dauguma ar tik kai kuriais? Žinot, gali norėti po mirties tapti organų donoru, bet štai, mirei sveikas, turi tokių ir panašių virusų paletę, ir tavo persodinti organai dėl imunosupresijos kitam žmogui ne tik patys susirgs, bet ir likusį kūną susargdins…

Niekas nežino ir tai, kokiais simptomais pasireiškia pradinis užsikrėtimas (nes po to virusas lieka visam laikui kūne). Gal niekaip. Gal tiesiog „virusiuko” požymiais. Štai minėtoji daugiažidininė leukoencefalopatija paprastai vystosi tik asmenims, kurie turi ir šį virusą ir AIDS sukeltą negydomo ŽIV viruso, bet gali ištikti ir asmenis susirgusius hematologinėm onkologinėm ligom ar gaunantiem limfocitus veikiančius vaistus, pvz.: yra išsėtinės sklerozės ir Krono ligos gydymo vaistų, kurie gali sukelti tokį šalutinį poveikį.

Žmogaus TSPyV virusas sukelia dygliuotąją trichodisplaziją, dažniau ne ŽIV turintiems, bet žmonės gaunantiems stiprų imunosupresinį gydymą, pvz.: po organų transplantacijos. Buvo net laikai, kai buvo galvota, kad čia vaistų šalutinis poveikis, ir, iš tiesų, filosofinis klausimas kas kada yra ko priežastis, iki kokio gilumo klausiame kas ką sukėlė. Kodėl vienam žmogui vaistai turi vienokius šalutinius poveikius, o kitam kitokius, kodėl vienam jo paties genai, o kitam kiti, viruso atnešti genai, tą lemia, vaistų ar ligų sąveikos ir panš.

Tikrasis būklės paplitimas nėra žinomas, nes oficialiai diagnozuojami tik patys sunkiausi atvejai. Mūsų plaukai auga iš folikulų, kuriuose yra tokie kaip ir plauką auginantys ląstelių maišeliai turintys vidinį ir išorinį sluoksnius. Tai šitas virusas padaro taip, kad to vidinio sluoksnelio odos ląstelės imtų labai augti, ragėti, lįsti į viršų ir vietoj plauko „auga” toks… spygliukas?

Nuotraukoje šios būklės pavyzdys matosi palei nosies lūpų raukšlę, nors atrodo kaip balti kieti plaukeliai, bet čiupinėjant būtų kieti. Juos galima dažnai su pincetu tiesiog išlupti. Galima tepti vaistais, kurie slopina odos ląstelių dauginimąsi. Gerai, kai situacija tokia, o jeigu tie dygliukai labai jau auga, jeigu neišlenda pro plauko maišelio skylutę, užkemša ją, tempia pačią odą aplinkui? Jei netingit galite pagūglinti „Trichodysplasia spinulosa” . Nosis ir veidas ypač nukenčia.

Liga reta, nes tam, kad diagnozuotum taip jau normaliai reikia  biopsijos ir pačio viruso nustatymo. Jei atvejis lengvesnis, tai ir taip sergantis asmuo turi medicinių rūpesčių.  Visgi populiacijai senstant ir būklės atpažinimo gerėjimui  liga priskiria  „emerging”  ligų grupei. Pvz.: Laimo ligą kaip priskyrė prieš 40 metų tokiai, tai vis dar  ir laikoma tokia, vis dar  arba „ai, ir  čia paplito!?” arba „pala, tai ji  ir šitą gali padaryti!”.

( Nuotrauka iš čia – aprašo klinikinį atvejį ir apie patį virusą https://medicaljournalssweden.se/actadv/article/view/44373/51668 )

Knyga – Timothy M. Gallagher „Dvasių skyrimas santuokoje. Šv. Ignaco išmintis sutuoktiniams”

Nutiko taip, kad teko užsukti į katalikiškų knygų knygyną, nes jame dalykas, kurio man reikėjo buvo pigiausiai. Tai kaip čia dabar prie progos ir ko nepaimti, ką galima rasti TIK tokiam knygyne. Paėmiau šitą, nes nesuvokiau pavadinimo – „Dvasių skyrimas santuokoje”. Skyrimas kam? Kaip? Ką? Ke? Wha? Parsinešus namo ir parodžius vyrui, tai jis iš karto suprato, kad čia gi bus apie gerą ir blogą dvasią, tipo kaip filmuokuose, kai angeliukas ir velniukas ant peties tau šnabžda ką daryti.

Tai va, perskaičiau. Knygutė nestora. Pagal Goodreads, tai autorius daug tokių prirašės ir visos baisiai ju geros, bet įtariu nišinės literatūros skaitytojų šališkumą. Aš irgi visą eldritch horror belteristiką vertinu five stars.


Šios knygelės personažai yra sutuoktinių pora – oftalmologijos rezidentas ir mokytoja. Jie turi vaikų, daug dirba, bet nesijaučia laimingi. Aprašoma, kaip jie įveikia savo sunkumus.

Jo problema, kad jis namie neranda tokios meilės ir priėmimo, kokio nori, šeimoje santykiai ne tokie gilūs, ne tokie jaudinantys. Ieško ryšio internete, tūsina su draugais, bet ir ten kažkas ne to… Užraukia santykius su sena chebra, meldžiasi, ufff vis dar neveikia, dalykai, kol neatranda, labai sunkiai sekasi pasakyti kaip jaučiasi, kas jam yra. Tipo vyras, kuris nesako ką galvoja nieko negalvoja, bet ką daryti tam vyrui, kuris visgi kažką moka galvoti. Pasiseka – atranda, kad gali bendrauti su vyresnius, labiau patyrusiu vyru, kurį atsimena ir pažįsta, kaip patikimą ir protingą asmenį. Šie santykiai padeda įsižeminti ir pasirinkti, kurie norai svarbesni. Pasirenkama šeima. Knygelėje labai gražiai aprašoma, kaip jo žmona nustemba, kad jis pradeda rytais anksti keltis, kad tiesiog pabūtų pats su savimi, kad prieš ieškodamas dėmesio kituose pirmiausiai pats sau jo duotų. Jam patinka, kad žmona pasirenka poziciją neknisti jam proto ir konkrečiai sako, jei prigeri su tuo draugu, tai tiesiog neeik su tuo draugu gerti.

Jos problema, kad visi aplink iš jos ko nors nori. Sužiūrėk vaikus darbe, sužiūrėk namie, sužiūrėk vyrą su depresija, visus susižiūrėk, susižiūrėk save. Stogas ima visai čiuožti, kai darbe dar pradeda darytis sunku su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, o darbovietė sako, žiūrėk, tai čia prie progos dar ir dirbsi trumpiau, uždirbsi mažiau, bet turėsi padaryti visko daugiau. AARRRGGGHHHH, nors daužyk galvą į sieną. Bet čia jai padeda supratimas, kad joje veikia vaikystėje išugdytos gyvenimo taisyklės – pati negavusi gero tėvų dėmesio ir daug priežiūros, išmokusi viską pasidaryti pati, dabar moko kitus, kad jie irgi viską pasidarytų patys ir labai nustemba, kad iš jos jie išmoksta kitus dalykus, iš jos rūpesčio, nei ji išmoko iš savo tėvų nerūpesčio. Na, dar ir vyras padeda taip tarp eilučių pasakydamas, kad gal tu čia per gerai apie tuos mokytojus galvoji ir iš jų tikiesi. Nu ji tikisi, kad jie bus kaip oftalmologai!

Aprašomas mechanizmas, 14 taisyklių, kaip jie konkrečiai padaro savo gyvenimus geresnius, kaip pajusti, atpažinti ir veikti siekiant, kad būtis būtų gyvesnė klausant gerųjų dvasių ir neeitų į negyvenimą klausant blogųjų, nes to jos ir nori – arba, kad negyventum iš viso, arba, kad tavo gyvenimas būtų nebežmogiškas.

Tos taisyklės, vienaip ar kitaip, rodosi ir taip žinomas, pvz.: taisyklė nepriimti jokių sprendimų ir nedaryti planų esant depresijoje. Kai neturi depresijos, tai gali valgyti ką nori, mesti mokslus kada nori, labai daug ką daryti pagal norą, nes noras ateina iš to, kad protas viską apsvarsto ir tada panori, bet, kai yra depresija, tai, bėda, kad ne visos smegenys veikia ir norai kyla tik iš dalies jų ar tam, kad dar ir veikiančios primigtų. Šioje knygoje tai įvardijama kaip buvimas nepaguodoje. Labai fainas būvių skirstymą – į buvimą paguodoje ir nepaguodoje. Arba, taisyklė žiemai ruoštis vasarą, t.y. kai lakai yra geri ir savijauta gera, tai reikia pasikaupti dalykų blogam laikui, ir žinoti, kad jis praeis, tu gali tam pasiruošti. Knygoje kiek kitaip tai įvardijama, kitokie dėsniai gyvenimo muzikos pianino klavišus juodą po balto deda. Bet principas tas pats – niekas netrunka amžinai, nei kas bloga, nei kas gera. Aišku, knyga parašyta iš paradigmos, kur gėris vis tiek triumfuos, tai optimistinė tokia, smagu buvo skaityti. Asmeniškai man patiko, kad nerimo sutrikimas, nuo tiesiog nerimo įvardijamas, kad velnias šnabžda nerimauti dėl nesąmonių VAT SPECIALIAI, kad tu šūdais užsiimtum ir gaištum savo gerą gyvenimą negeriems dalykams. Aišku, knygoje elegantiškiau parašyta.

Kol knygelę skaičiau ir pasakojau draugams, tai tikintys man ėmė pasakoti apie angelus sargus ir demonus, na, tas gerąsias ir blogąsias dvasias.

Kaip įstabu būtų tikėti, kad kiekvienam žmogui Dievas sukūrė angelą sargą. Be veido, be vardo, be balso, negalinčio tiesiogiai su mumis bendrauti, nebent ten kaip nors jis mus pastumtų, kad po mašinos ratais nepapultum, nes dabar ne tavo laikas, ar kad kažkokiu ypatingu žinojimu tau pasakytų, kad nevalgyk šito grybuko klube, tokios paralelinės būtybės, kurios visuomet yra šalia. Kaip suprantu angelai sukurti prieš žmogų, tai ar tas reikštų, kad dar nesukūręs žmogaus Dievas jau būtų sukūręs visus angelus visiems kada nors būsimiems žmonėms? Ir kokios tai stiprios būtybės būtų, demonai tai puola ne po vietą, šimtais lenda, bet angelo užtenka vieno. Ir nė vieno žmogaus nėra, kuris savo angelo neturėtų. Juk yra pasakų, kaip žmogus sielą parduoda, bet, kad angelą sargą parduotų ar išmainytų – nėra. Ir nėra, kad demonas kaip nors jį nugalėtų, stiprūs jie. 

Dar galvoju, kad Dievas tada gal ir angelus ne vienodus sukūrė. Žiūrėk vienas žmogus geras, doras – tai jo angelui vienoks darbo etatas. O kitam tekęs žmogus dar iš namų ryte neišėjęs jau padegė virtuvę, sugalvojo lažybose paskolos pinigus pastatyti, nesiskiepyja ir neplauna vaisių iš maksimos. Daug darbo čia su juo, kiekvieną dalykėlį sužiūrėk, tą mikrobą nuspriktuok, kai kris ant penkis kartus patemptos čiurnos pasuk ją šeštą kartą taip, kad traumatologas sakytų „nesuprantu, kaip tokie niekad nesusilaužo kojos!”.

Apie kavą, širdį ir Frankenšteiną

Kad žmonės, kurie geria kavą rečiau patiria širdies ritmo sutrikimus, dalykas žinomas „buitiškai” jau seniai. Bet kodėl taip yra? Ar todėl, kad žmonės jau turintys sveikas širdis lengviau perneša kofeiną, ar todėl, kad kofeinas teigiamai veikia širdies darbą?

Prieš kelias dienas į mano akiratį pateko randomizuotas 200 asmenų apimties tyrimas, su pacientais, kurie jau buvo patyrę prieširdžių virpėjimo epizodą – pusei tiriamųjų neleido vartoti kofeino, o kita pusė turėjo išgerti bent po puodelį kavos per dieną.

Po pusės metų suskaičiavo kaip čia joms sekėsi. Tai grupėje, kuri kavos negėrė visai PV pasikartojo 64%, o, kuri gėrė – 47%. Skirtumas gana reikšmingas!

Tyrimas gana smagus, norinčiųjų jame dalyvauti buvo virš 1700, bet atmetė tuos, kuriems pvz.: ritmas apsikritai sutrikęs pirmą kartą gyvenime, ar, kuriem nepavyksta ritmo atstatyti (tuomet gi negali skaičiuoti pasikartoja ar nepasikartoja sutrikimas). Norisi apsaugoti pacientą nuo kartotinų kardioversijų. Vidutinis į tyrimą įtrauktųjų amžius buvo 69 metai.

Toks mažas tyrimukas, daug čia jame prie ko galima kabintis (ir sugalvoti kitokių tyrimų), bet, nu, tikrai labai smagus! Jame pačiame diskutuojama kaip čia taip kava galėtų veikti. Šiaip tarp jau sergančių širdies ligomis rasite daugiau kavos nemėgstančių asmenų, nei tarp pamėgusių dėl gėrimo jie vėliau susirgs. Senas anekdotas yra apie tai, kad tą lemia, tai, jog pirmieji, ypač su PV, mėgsta „tauresnius gėrimus”. Šiame tyrime minčių irgi yra apie tai, kad, kadangi visko neišgersi, tai gal geriant daugiau kavos, mažiau ko blogesnio išgersi…

Bet, visgi, greičiausiai kava blokuoja A1 and A2a adenozino receptorius. Buitiškai kalbant – trumpina laisvą laiką tarp širdies susitraukimų, per kuriuos ektopiniai ritmo židiniai gali suspėti pakelti galvą. Hm. Nelabai aiškiau… Vnž – sveikai plakanti širdis yra budri širdis! Galbūt kava veikia ir kaip diuretikas, o juk „šlapimą varantys vaistai”, kuriuos gydytojai taip mėgsta kišti, būna vieni pirmųjų numetamų vartoti. Taip pat kava pasižymi antiuždegiminiu poveikiu, o kalbėti apie širdies ir kraujagyslių sveikatą ir nekalbėti apie uždegimą yra panašu, kaip kalbėti apie ledą nekalbant apie šaltį. Negalima atmesti ir to, kad „prigėrus kavos” atsiranda jėgų dar kažką veikti – pvz.: daugiau vaikščioti, tai gal vaikščiojimas padeda labiau, nei kava.

Nuoroda į tyrimą – https://jamanetwork.com/journals/jama/fullarticle/2841253

Jaučiu būtinybę priminti, kad tokie tyrimai yra pirmiausiai apie koreliaciją, ne kauzaciją, t.y. randami sutapimai, o ne įrodomi priežastingumai. Tai neužtenka tik to pasakyti „kavytę gerti sveika” (jeigu dar nekilo minčių taip nesakyti iš diskusijos dalies, kaip ta galėtų ar negalėtų veikti).

Dabar mano socialinių tinklų burbule labai plačiai aptarinėjamas straipsnis apie melatoniną ir širdies nepakankamumą – jo išvados gana grėsmingos – kad ilgalaikins melatonino maisto papildų vartojimas yra susijęs su 89% didesne širdies nepakankumumo rizika, trigubai dažnesne hospitalizacija dėl širdies nepakankamumo, ir dvigubai dažnesniu mirtingumu dėl bet kokių priežasčių per 5 metus. Dieve, Dieve. Uždraust melatoniną?

Straipnis, apie kurį kalbu, čia – https://www.ahajournals.org/doi/10.1161/circ.152.suppl_3.4371606

Širdis, kaip organas, yra labai įdomiai sustorėjusi, susisukusi ir suaugusi kraujagyslė. Jos plakimas evoliuciškai yra atsiradęs iš tos pulsacijos, kurią turi visos kraujagyslės, bet jose jis yra ramus ir švelnus, tokia elegantiška banga bėganti vamzdeliu. Pačioje širdyje yra nuosava nervinė posistemė, „laidžioji sistema”, kuri garantuoja nuožmiai tikslaus ir galingo sutraukimo ritmą, greitį, jėgą, ir, kas įstabiausią, pauzę tarp atskirų širdies ertmių susitraukimų klampiam kraujui sutekėti. Kraujas yra audinys, čia tik mūsų kultūrinė idėja laikyti jį skysčiu.


Širdies nervinė sistema turi ryšį su centrine nervine sistema. Va, ta proga radau paveiksliuką, bet jis labai paprastas, nes ten iš tiesų yra labai skrodimams efemeriškas nervinis narvelis aplink širdį, o galvos smegenys, nors čia nupiešta pažymėjus tik pagumburį (hipotalamą), širdžiai svarbios visos, kaip ir širdis smegenim.

(paveiksliukas iš čia – https://emedicine.medscape.com/article/1923077-overview?form=fpf)

Kažkaip medicinos studijos gana gerai įkala, kad cirkadinio ritmo sutrikdymai kenkia širdies sveikatai, bet ne tiek daug akcentuojama, kad širdies ligos gali lygiai taip pat sutrikdyti cirkadinį ritmą. 

Melatoninas, pats iš savęs, yra kardioprotektorius. Gerai miegoti yra gerai širdutei. Išgertas malatoninas neveikia smegenų ir širdies taip pat, kaip natūraliai pasigaminęs miego metu, jis daugiausia veikia žarnyne. Jį gamina ne tik smegenys. Tokiais maisto papildais mes gydome pirmiausiai nervą klajoklį.

Toks įdomus jo pavadinimas, iš to, kad jį atradę anatomai pastebėjo, kad eina jis „visur”.

 
Galvinis nervas, t.y. eina iš pačių galvos smegenų, ne iš nugaros smegenų. Bet, kad juo daugiau infomacija ateina į galvą, nei iš jos išeina. Mirties knygose, kuriose mūsų genų istorijos siekia pirmuosius stuburinius padarėlius, turėjusius tik burnytę ryti ir kūną-uodegą, tą burnai prie maisto priplaukti, šitas nervas glamonėjo kiekvieną žiaunų lankelį ir patogiai gulėjo primityvios ir paprastos širdelės linkio guolyje. Akytės, kurios gebėjo skirti tik šviesą nuo tamsos. Žiaunytės, kuriose kraujagyslės susitraukia ar išsiplečia priklausomai nuo vandens temperatūros ir deguonies koncentracijos. Širdutė, kuri dar yra panašesnė į vamzdelį, dar tik atsiranda būsimos viršūnės kūgis, bet jau turi prisitaikyti prie to, kad kartais turi plakti smarkiau, kartais silpniau. Skrandukas, kuriame atsidūręs maistelis juk lemia ne tik virškinimo poreikį, bet ir tempia žemyn, yra papildomas svoris plaukimui, o plaukimas būtinas kvėpavimui. UFFF. Kiek visko daug tai mažai galvytei suprasti, kaip gerai, kad toks nervas yra, kuris viską siekia, kur viskas kol kas dar taip arti vienas kito, čia pat, yra tik galva, čia pat pilvelis ir uodega. 

Kas galėjo pagalvoti, kad norėsime kažko daugiau, nei tik pavalgyti, auginsimės pelekus, kojas ten po to visokias. Nors, kai evoliucija sugalvojo gimdą ir placentas, rodosi šitas nervas pasakė „nu jau ne, ŠITIE, tai tegul patys kalbasi su galva”.

Fainas nervas. Sako jis labiausiai ilgisi „trečiosios akies”, kurie padėdavo su to melatonino gamyba, bet, kurios garbintojai dvasiniame lygmenyje, rodosi, labai ugdo savo šį nervą per visokias meditacijas ir įdomesnių dalykų valgymą, garsų klausymą ir panašiai.

Tai va. Jei širdis serga – ji gali sukelti nemigą per nervo klajoklio ir smegenų ryšio sutrikdymą. Nervo klajokio darbo palengvinimas čia gali palengvinti nemigą. Bet to darbo palengvinimo siejimas su priežastimi, kodėl to apskirai reikia, yra ryšys, ne priežastis. Daug žmonių dėl to paties geria „chanachus” trupininėm dozėm, o kartais spauda apie juos rašo taip pat, kurie juos geria saujomis (ir net nebe jomis). 

Ir, kai kardiologai savo rekomendacijos vaistus rašo tik prie trečio-ketvirto punkto, prieš tai rašydami sportą, maistą, nerūkymą, miegą ir panašiai, tai jie taip rašo ne todėl, kad norėtų Jus apsaugoti nuo „chemijos”, o todėl, kad joks namas nepasistato tik suvertus cementą ir plytas į krūvą. Širdis yra funkcinis organas, ji egzistuoja judesyje, ji egzistuoja nervinės, endokrininės, imuninės ir kitų sistemų ryšyje, ji kūno dalis.  Kai kardiologas šypsosi, tai jis tą daro ne todėl, kad labai laimingas, nes gerai uždirba, o todėl, kad, jei nėra priežasčių verkti, tai nėra prasmės ir neišnaudoti progos savo kūnui priminti, kad viskas pakankamai gerai neplanuoti mirties.

Kalbant apie širdį ir mirtį, tai naujam Guillermo del Toro fime „Frankenstein” yra nuostabi scena būtent apie širdies nervus ir jų ryšį su smegenimis.

Žiūrėdama filmą prisiminiau kitą „senovinį” neurologinį dalyką –  Jean Nageotte kūnelius. Aprašyti prieš daugiau nei 100 metų. Techninėms galimybėms gerėjant ir atsiradus įrankiams viską apžiūrinėti, lyginti normą ir patologiją, J. Nagoette pastebėjo, kad hiperglikemiją patyrusių triušiukų sensoriniai, t.y. jaučiantys, neuronai sunyksta, o jų paliktose tuščiose vietose suveši glija – neuronus supančios ir juos palaikančios specializuotos ląstelės. Pats neuronas negali daugintis – nors gali augti ir ataugti iš likusio savo gyvo centro, gali atsirasti iš specializuotų atsarginių ląstelių. Neuronai yra karališkiausios ląstelės. O glija… glija yra tikriausiai religingiausios kūno ląstelės. Jei sugalvos užsiimti inkvizicija, tai bus amen. Bet, jei dirbs gerai ir stropiai, tai gulsis kryžiumi apsaugoti neuroną, glostys jį iš užpakalį nuplaus tiek, kiek reikės, kad tik jis galėtų užsiimti galvojimu ir čiatinimu su kitais neuronais.

Tai va, tuose Nagotte kūneliuose, tuščioje buvusių neuronų užimtoje vietoje, auganti glija susipina į savotiškus burbuliukus, kurie optinių mikroskopų preparatuose kitaip nusidažydavo ir matydavosi.

Viena cukrinio diabeto komplikacijų yra diabetinė neuropatija –  vieni jutimai nyksta, kiti stiprėja ir, kas blogiausia, kad dažnai ima skaudėti lygioje vietoje, pvz.: degina padus.

Dabar buvo nulūžus E-sveikata, ir jos atnaujinimas daliai pacientų pridarė problemų per tai, kad vartojantys vaistus šiai neuropatijai kontroliuoti vaistų negavo, nes gydytojai juos išrašydavo tik bendriniu pavadinimu, mažomis dozėmis, o tie patys vaistai naudojami epilepsijos gydyme dažniausiai būtinai, turi būti to paties gamintojo – kito gamintojo ta pati dozė, vat netikėtinai veiks stipriau ar silpniau ir bus blogai.

Bet, pala. Ką turi bendro vaistai epilepsijai gydyti ir diabetinė neuropatija. Juk pirmu atveju turime nekontroliuojamus elektrinius išlydžius nervų sistemoje, o kitu atveju turime sunykusius neuronus, tai kaip galima gydyti, tai ko nėra?

Ach.

Bet yra. YRA. JIS GYVAS, kaip šaukė senuose filmuose apie Frankenšteiną, nes tie kūneliai yra mažai frankeišteniukai. Jau pats Nageotte kėlė mintį, kad gal pažeisti nervai bando sugyti augindami „drąsius pumpurėlius”. Prieš pusmetį skaičiau strapsnį, kuris mane tiesiog sužavėjo ( https://www.nature.com/articles/s41467-025-59538-z , nors, jei nepatinka Guillermo filmai, tai straipsnis tikriausiai irgi nepatiks, sakysite, pffff, klišių rinkinys) apie naujausius radinius šiuose kūneliuose, pasirodo ilgą laiką niekas jų per daug nenagrinėjo, o nenagrinėjo todėl, kad žmonės ne triušiukai, gyvų taip legvai nepjaustysi, tai teko „prikaupti” medžiagos iš amputuotų galūnių, ir sergančių įvairiomis ligomis ir sveikų asmenų, o tada džiaugtis, kad dabar mikroskopinė technika dar gerersnė ir spalvotesnė! 

Tas glomeruliukas-suveliukas nėra TIK glija užimta tuščia vieta, jis nėra ir TIK kažkaip bandantis ataugti juntamasis nervas. Tai augantis dalykėlis, kuris ieško ryšio ir kviečiasi pas save ateiti jį iš aplinkinių nervų. Ten yra nauji ryšiai. Tokie, kokių gamta neplanavo. Kaip akys atsimerktų nugaroje, ar visi pirštai skiltų į po du. Techniškai, kaip ir tai, kas kūne vienaip ar kitaip buvo, bet ne tiek, ne taip ir iš viso, kitos kūno dalys tam nepasiruošusios, o nepasiruošusę pirmiausiai tai smegenų analizių centrai.

Tai, kas anksčiau jautėsti tik, pvz.: kaip spaudimas, dabar ima jaustis, kaip skausmas dėl šito „trumpo sujungimo”. Panašių pakitimų galima rasti sergantiems fibromialgija. Tai gali paaiškinti kodėl generalizuoto nerimo sutrikimo atvejais pacientai taip „pražiūri” ir nesiskundžia neuropatija, nors jau būtų galėję gauti gydymą. Ir šitam dalykui net nereikia kažko labai baisaus – Nageotte „pasigamindavo” savo triušiukų su vienkartiniu jų apnuodijimu cukrumi. Galite patirti, pvz.: miokardo infarką, kurio pasekoje gali trumpam, bet labai smarkiai šoktelti „cukrus” ir po to niekas iki galo nepaaiškins, bet tai o kodėl po stentavimo toliau VISKĄ skauda?…

O dabar pagalvokite, kokiais gražiais pūkeliniais nervukais yra apsigaubusios visos kūno kraujagyslės, prisiminkite tą nervinį širdies tinklelį… Būna pacientai pasipiktina kaip čia gydytojai sugalvoja, kad jeigu žmogus serga cukriniu diabetu, tai jis automatiškai priskiriamas didžiausiai širdies ir kraujagyslių ligų rizikai. O kaip mes patikrinsime kurie nervai pažeisti, o kurie ne, kiek smegenų aukštesni centrai supranta kas vyksta, o kiek haliucionuoja apie tai, kas vyksta? Kol kas dar medicina to nemoka. Kas ten žino, kad dar po 100 metų jau žinosime ir visai kitaip galvosime, gydysime tas pačias ligas kitais būdais, o gal dabar esamais būdais daugiau būklių.

(Straipnis čia – https://www.nature.com/articles/s41467-025-59538-z )

– PS – Omega-3 maisto papildų šaltunis poveikis – kaip tik dažnesni prieširdžių virpėjimo epizodai (dargi ir rizikai priklausant nuo dozės) yra siejami būtent su jų poveikiu į nervą klajoklį.  Gamtiniai  šaltiniai tokio šalutinio poveikio neturi, nes ateina ne kaip tabletė ir nervas klajoklis turi daugiau ką veikti, nei būti tiesiog tuščiai sunervintas. – https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/39617283/

Knyga – Bruce D. Perry „Berniukas, kurį augino kaip šunį”

Perskaičiau knygą, kuri priskiriama nekompetencijos pavyzdžiams. Joje aprašomos istorijos, kuriose vaikus augino to gerai nemokantys žmonės, vaikai patekdavo pas jiems padėti negalintiems gydytojus, policininkus, socialinius darbuotojus, tada ateidavo psichiatras, kuris turėdavo paprasto žmogiškumo ir vaikams tai labiausiai padėdavo. Knyga labai amerikietiška, parašyta lengvu stiliumi, yra tik sėkmės istorijos, 10 kartų tiek pat būtų galima prirašyti, kiek dar daugiau ko reikia tokiais atvejais ir kas būna, kai to neužtenka. Čia ne vadovėlis ir ne tiesų įrodinėjimas, kaip pavadinimas teisingai sako, čia istorijos „iš užrašų”. Pasidalinimas mintimis ir įspūdžiais, su nuorodomis į kelias neurofiziologines teorijas ir kiek socialinės kritikos JAV pagalbos vaikams sistemai.

Bet šita knyga LABAI GERA duoti skaityti tiems, kurie galvoja, kad tam, jog padėtum kenčiančiam vaikui reikia kažkokių tai ten kursų, mokslų, seminarų ir panašiai, ir labai gerai, kad pats autorius pasidalina keliomis istorijomis, kur žmonės remdamiesi neva jo idėjomis ir autoritetu tik dar labiau pakenkdavo vaikams. Su didele galia ateina ir atsakomybė. Knygoje stipriai akcentuoti keli sutikti žmonės, kaip pvz.: Motušė, kuri tiesiog pati iš savęs žinojo kaip ir aktyviai ėmėsi globotinių gydymo, kad pirmiausiai žmogus turi būti išmylėtas tiek, kiek jam reikia ir saugus tiek, kiek jam reikia.

Taip pat labai gerai tai, kad knygos gale yra grupiniams knygos skaitymams skirti klausimai ir klausimų komentarai, o tai gali būti labai naudinga žmonėms, kurie nėra įpratę daug ir dažnai skaityti, kad knyga netaptų tiesiog trauma pr0n veikalu, kur paskatai, ai, ai, kaip gaila vaikučių, ale matai, kaip pasirodo būna. Viena tų knygų, kurias galima drąsiai rekomenduoti žmonėms, kurie susiduria su dalykais, po kurių suabejoji savo paties sveiku protu, ar tikrai gerai gyvenime kažką darai, tikiesi, ar ten matai tikslus ir jų priemones. Nerekomenduočiau knygoms tiems, kurie galvoja, kad įtraukusis ugdymas nesąmonė ar tiems, kurie galvoja, kad vaiką galima „sugadinti”, o gal net ir gimti blogam iš karto.

Skaitydama prisiminiau, kaip pradėjus studijuoti dalis dėstytojų pasakodavo apie tokį reiškinį, kaip sutrikusios raidos kūdikių namus, jog po Nepriklausomybės atkūrimo čia buvo vienas pirmųjų medicininės pagalbos pertvarkos taikinių, su pasipriešinimu, baime, kas gi bus be jų. Šioje knygoje irgi yra berniukas iš Rusijos „vaiknamio” ir… ir čia visa jo trauma. Tokia pati baisi, kaip berniuko, kurį augino kaip šunį ar vaikų augintų sektoje su mintimi, kad tuoj ateis ir mus visus nužudys VA JAU ATEINA. Visi mes ir visur turime galimybę atstumti ir nuskriausti, ir turime galimybę atjausti ir priimti.

5/5

Truputis apie varį

EDIT – įrašo komentavimas blokuotas, dėl keistų spamerių iš Lenkijos postinančių apie vulkaninį varį :DDD (WTF??)

Šis įrašas bus apie VARĮ.

🧱 Varį žmogus gauna iš maisto. Didžiąją dalį iš augalinių produktų. Jei valgytumėte tik mėsą, tai būtinai reikėtų valgyti visokių kepenėlių.

Skrandžio rūgštys paveikia milžiniškas mūsų suvalgytas organines molekules su variu ir išlaisvina jau tirpius vario jonus. Toliau maistui slenkant plonojo žarnyno pradžioje varis keliauja jau į kraują. Jeigu vario suvalgėte daug – tai tiesiog pasyviai, o jeigu mažai, tai sveiko žarnyno ląstelės, aktyviai, t.y. sudegindamos pačios kalorijų, varį gaudo :). Iš žarnyno pirma kraujo stotelė kepenyse, kurios sako „ooooo, turtas” ir varį sandėliuoja į tokį baltymą ceruloplazminą. Jei kūnui reikia vario, tai per kraują jis keliauja taip tas ceruplazminas. Yra ir daugiau vario sandėliavimo baltymų, bet žmogui svarbiausias šitas, nes dalyvauja dar ir geležies apyktaitoje – pagelbsti geležies atomams susipakuoti į feritino dėžutes. Kartais, jei feritinas niekaip nekyla dėl to šeimos gydytojai ir sako „pagerk vario”. Tai vario dažniausiai netrūksta. Bet, įsivaizduokite, kad eitumėte į parduotuvę pieno, tai prie progos ir duonos paimtumėte, bet šiaip tik dėl duonos tingite eiti. Nu ir kepenim taip būna!

Jei kepenims vario per akis, ir jos pačios sveikos, tai jos jo perteklių išskiria su tulžimi. Variu apsinuodyti įmanoma, bet sunku.

🤔 O bet tačiau, kam mum to vario reikia kūne? Kam mums jo tik nereikia! Nuo dopamino monooksigenazės iki V krešėjimo faktoriaus. T.y. nuo to, kiek džiugina dalykai iki to, kiek kreša dalykai. Tiesiog viskam. Iš to vario apykaitos, trūkumo ar pertekliaus sutrikimai ir labai matosi ir labai nesimato medicinoje. Kai ryškūs – visiems aiškūs. Kai neryškūs – ….. eeeee…. nu…. hmmmm.

➖ Vario trūkumas dažniausiai tiesiog matosi. Žmogus tampa blyškus, jo plaukai – trapūs, reti ir pakitusios formos. Gali pasikeisti judesiai ar atsirasti kognityviai simptomai (jei panašūs į kliedesius, tai būna, kad psichiatras pirmas įtaria, jog čia „ne jo pacientas”). Nervinės sistemos pažeidimas gali pasireikšti viso kūno skausmais. Jeigu vario trūkumas pasireiškia kaip mažakraujystė ar trombocitopenija, ir dažnai būna sunku iš pradžių atskirti, kad tai ne geležies trūkumas, tai skyrus papildomai geležies kraujo vaizdas kaip tik pablogėja (priešingai, nei skyrus vario geležies trūkumo vaizdas sumažėja).

Nors vario trūkumas retas dalykas, bet beveik visada gydosi labai nesunkiai, o ir priežastys lengvai surandamos – dažniausiai skrandžio ir 12-irštės žarnos ligos, iš praktikos dažniausia yra celiakija. Po skrandžio apylankos operacijos vario, kaip kai kurių kitų medžiagų, papildus jau greičiausiai teks gerti visą gyvenimą. Yra vaistų, kurie trikdo vario pasisavinimą ir visuomet būna įspėjimai apie tai,, iš maisto papildų tai galėtų būti, bet didesnės vitamino C ar cinko dozės.

Vario trūkomo gydymas – maisto papildai ir pagrindinės ligos, jei išeina, gydymas.

Genetinė Menkes liga, kurios metu būna sutrikęs vario pasisavinimas, reta ir beveik visais atvejais diagnozuojama kūdikystėje dėl labai išreikštų simptomų. Gydymui dažnai reikia leidžiamo į veną vari.

➕ Kadangi kūnas šalina vario perteklių su tulžimi, tai, jei kepenys veikia, lėtiniai apsinuodyjimai variu reti. Dažnesni ūminiai, pvz.: esant geriamojo vandens užterštumui. Vario pertekliaus poveikyje žūna žarnyno ląstelės, lupasi, virškinimo procesai sustoja, viskas žarnyne pūva ir rūgsta, kraujuoja, viduriavimas ir vėmimas būna epinis. Varis keliauja toliau į kepenis, kur sukelia hepatitą, o jei ir jų bastionas neatlaiko, tai toliau smegenys ir ate ate.

Klausimas iš salės – o kodėl šeimos gydytojai nenaudoja taip dažnai ceruplazmino tyrimo, juk pagal jį būtų galima diagnozuoti vario trūkumą? Vario trūkumas gali būti ir esant gražiems vario skaičiukams. Panašiai, kaip su pinigais – ant popieriaus užtenka viskam, o vat ėmė ir pritrūko, nes perteklių su tulžimi išskyrė. Pala, kažką jau pripainiojau :V
Nu trūksta ir tiek ir tik tiek, kad plaukai „slenka”. Sugėrei dėžutę papildų parduodamų be recepto ir neslenka. Kodėl slenka, nes gal šiais metais mažiau pupelių valgei. Mistika. O pertekliui diagnozuoti ceruplazminas netinka, nes jis veikia ir kaip uždegiminis baltymas. BET KAS pakūsino kepenis ir jau kraujyje pilna ceruloplazmino. Panašiai kaip su kokiu prostatos antigenu. Aukštas kraujyje – ar tai vėžys? Ar tai geras draugas? O gal tiesiog nepatogi dviračiu sėdynė? Kas gi maigo tą prostatą???

Yra genetinė Wilsono liga, kurios metu kūnas kaupia varį, neišskiria jo taip, kaip sveikų žmonių. Jei trūkumas išlenda vaikystėje, tai šitas dažniau antroje gyvenimo pusėje. Ar bent suvedami anksčiau buvusių simptomų pirmi ir antri galai. Dažniausiai atranda neurologai irgi dėl nervų sistemos pažeidimo, bet būna daugiau išreikštas emocijų valdymo sunkumas ir drebulys. Arba oftalmologai tiesiog pamatę oranžines vario sankaupas rainelėje. Tokios gražios akys būna pas žmones – su rudai oranžiniu apvadėliu (nepainioti su heterochromija, nes akims dvispalvystę daug kas gali duoti…).

Kai reikia TIKRAI žinoti vario kiekį kūne, tai… daroma kepenų biopsija ir tiesiog pasižiūrima tiesiogiai yra ten ar nėra to vario ir kiek. Kaip suprantat klausimas ne rutininis.