Kai tik pamačiau knygyne, tai iš karto nusipirkau. Gi tokia įdomi tema! Išleista labai gražiai, labai daug paveiksliukų. Tik visai mažai su kuom pavyko knygą aptarti, nes arba niekam neįdomi tema arba griežtas atsisakymas skaityti ar klausytis kas būtų galima šita tema pasakyti/parašyti su tvirta pozicija, kad ir taip aišku, kad bus parašyta netiesa, o pats žmogus gerai ir tiksliai žino „kaip ten iš tikrųjų būdavo”, tai nenervuok, Juste.
Knygos pavadinimas yra pagal propagandinį filmuką:
Nors, kitą vertus, ką ten labai ir aptarinėti. Knygoje surinka gana nemažai technininės informacijos ir labai daug gražių paveikslėlių 🙂 Vietomis yra tokių burn komentarų apie tai, kaip nesutampa architektų memuarai su istoriniais šaltiniais. Mano darbe yra tokia veikla, kaip pacientų lankymas namuose. Iš jos galiu pasakyti, kad paštininkai tikrai egzistuoja – sutinku ir netgi kartais neša siuntas, kartais net tam pačiam žmogui, kurį aš lankau ir tuo pat metu abu ateiname. Ir galiu pasakyti, kad būna laaaabai keistų butų. Perdarytų, sujungtų, jau statytų keistai šiuose sovietiniuose statiniuose. Metaplazuoja jie kaip reikiant, ir vis tiek atrodo, kad kažkokia aukštesnė jėga turėtų sulaikyti juos, kad jie būtų tokie, kokie buvo statyti, kokiais planuoti, koks keistas man šis mano pačios miražas, negi būstas nėra žmogaus nuosavybė, negi šie pokyčiai ir iškraipymai nevyksta kaip įrodymas, kad juose gyvena tikri gyvi žmonės. Argi galėtų būti taip, kad tokių būstų kažkuri nuosavybės dali visada jau būtų mirusi, ar net neužgimusi. Žmogaus, kuris tokį gavo, ir kuriam nepatiko, kad koridorius ėjo vienaip, tai turėjo persigriauti. Bendruomenės, kurios visas namas, bet ji nekontroliuoja kas griauna kur nešančią sieną ar jungia butus horizontaliom ar vertikaliom anostomozėm. Miesto architekto, kuris suplanavo, bet jo planai buvo pakeisti techninių galimybių, dažniausiai nepastačius čia pėsčiųjų tilto, ten fontano, nes pritrūko lėšų, o po to iš to paties materalinio skurdumo kiekvienam narelio gyventojui keitus pvz.: savo langus į šiltesnius, pasirinkus ten kokius nebe juodo rėmo, o baltus plastikinius ne todėl, kad specialiai norėtų išsiskirti, net nematant to, kaip atskirties, priešingai, juk tai jungiantis, normalizuojantis, „kaip visi” veiksmas pasirūpinti savo higiena ir sveikata. Knygos dalis aprašo, kaip Kauniečiai nesutikdavo gyventi nusavintuose būstuose ir verčiau statėsi, kad ir iš vogtų, kad šlepu-tepu, namus, bet savo. Juk labiau tavo.
Bet va. Klausimas.
Kiek tiksliai žmonių gyvendavo viename tipiniame sovietiniame būste? Techniškai net mažyčiai dabartinės naujos statybos būstukai, kuriuose dažnai gyvena šeima be vaikų, savo kvadratūra būtų net didesnė, nei tada statyti, bet aš susiduriu su naratyvu, kad dabartiniai būstai gerokai mažesni ir mitologiniu pasakojimu, kad anksčiau ant vieno žmogaus būdavo kokių 20 kvadratinių metrų, kaip minimum. Tai kas čia vyksta? Ar tai vaikystės iškraipyti žmonių atsiminimai, žinoma gi, kad kai esi mažas, ta pati erdvė atrodo daug didesnė, o tai, kad, pvz.: tavo tėvai miega ant išskleidžiamos sofos-lovos, atrodo kaip prastesnis erdvės išnaudojimo sprendimas, nei svetainė sujungta su virtuve, ar tikrai čia veikė gudravimai, kai dabar nebestatant koridorių ir visokių kitokių patalpų vis tiek parduodamas tas „vienas kambarys”, kuris paaiškėja ir esančiu tik vienu kambariu?
Aš pati dabar gyvenu būste, kuris „mano”, bet iš tiesų tai banko, nes moku jam paskolą. Paskola per mėnesį atsieina trečdaliu pigiau, nei tokio pat būsto nuoma. Draugai sako, kad kvailai darau, nes, kai nuomoji, tai už kainą tau gi nereikia daug kuom rūpintis. Pvz.: langas pučia, skambini savo landlordui ir sakai „nepatinka man, sutaisyk”. Sugedo skalbiankė, rašai emailą, kad „kad man ant kito pirmadienio nau nauja stovėtų!!!!”. Į ką aš atsakau, bet, žinok, man patinka laisvė gręžti sienas ir kabinti ant jų ką noriu ir kada noriu, arba galėti nesiaiškinti kiek man papildomai eurų kainuotų per mėnesį leidimas auginti katę namie, galanda katinėlis nagučius į baldus ir sakau „patinka, ar ne?” jam.
Žiūrėk, gal net išeis išsimokėti tą paskolą ir tada dar ir liks tas butas ale „su visam”, kaip koks siurprizas!
O ne, dar viena knygos apžvalga! Ar man vienai postai ir įrašai apie tai „ką aš skaičiau ir ką apie tai maniau” yra 1:1 su postais „o čia valgiau salotas su kaparėliais už 13.99”, ne? Ką per gyvenimą kol kas patyriau, kad kiekvienos knygos apžvalgos 90% yra apie tą, kuris skaitė, 3% apie patį kūrinį ir likę kažko dar. Gal todėl taip smagu rašyti tas apžvalgas, gi pats sau visada esi įdomiausias ir fainiausias, nu kaip čia dabar kitiems irgi toks nebūsi? Outrageous!
Aš dabar susigalvojau sistemą (labai mėgstu sistemas), kad su kiekviena perskaityta knyga sudėsiu kokį lego modeliuką. Čia labiausiai dėl to, kad nesėdėčiau ir nedėliočiau visą laiką lego. Kažkas nutiko lego. Pvz.: šitas ruoniukas yra iš oficialaus rinkinio 31162, iš kurio dar galima sudėti lamą ir kiškutį pagal į dėžutę įdėtas konstrukcijas. Tai va, ruoniukas, nors iš išorės atrodo toks, kaip pagimdytas parduotuvės kartono atliekų konteinerio, viduje turi vidaus organus. Plaučiukai yra ruda detalė, širdutė rausva 1×1 dydžio ir realiai širdutės formos, kepenytės, atitinkamai didžiausia 2×2, gi ruoniukui reikia kažkur kaupti vitaminą D, ir dvi žalios detalytės inkstukams, d’awww. Lego tiek seniai jau yra, kad jie nebėra imitacija kažko, kas galėtų būti, jų mažos detalės nėra pvz.: silikatinių plytų imitacijos. Nebėra to „think outside the box” paradigmos, nebėra apdovanojimo už techninį sprendimą ar minitiūrizaciją. Dabar jie pasakoja apie tai, kad „the box might start thinking about you”.
Ok, eikim prie knygos. Nusipirkau ją pamačiusi kažkada reklamą FB, esu linkusi skaityti visą ratą lietuvišką fantastiką. Šita knyga nešantis namie iškrito man iš rankų ir sugebėjo įpjauti kojoj 1 cm dydžio žaizdą, taigi yra kol kas vienintelė mane fiziškai sužalojusi knyga. Nesuprantu kaip ji tai padarė, nes išleista ant popieriaus, kuris truputį švelnesnis už sovietinį šikpopierių, o tą taigi žmonės netgi ir naudodavo. Emociškai ar psichiškai to nepajėgė dar nė viena, net organinės chemijos uždavinynas.
Spoilinsiu ar nespoilinsiu, bet knyga yra apie tai, kaip į žemę atskrenda ateiviai ir kaip žmonija tam nevykėliškai ruošiasi ir nepasiruošia. Skaitant jaučiasi daug panašumų su senais fantastiniais technotrileriais, kur būtinai reikia aprašyti valdžios ir kariuomenės nekompetenciją ir absurdiškumus. Visą knygą skaitydama galvojau, kad čia bus autoriaus lėkštumas ir nepavykusi imitacija, prabėgusio laiko nepavejimas, bet knygos gale nutiko pats lietuviškiausias literatūrinis fokusas, kai knygą reikia skaityti iki galo, ir persigalvojau, nežinau ar netyčia gavosi, kaip kartais menininkams būna, kai juos valdo aukštesnės kūrybinės jėgos, ar labai apgalvotai ir gudriai, kad pasirodė, kad pati knyga yra labai meta, t.y. forma irgi yra turinio dalis.
Matot, gale paaiškėja, kad atskrendančių ateivių žinučių nepavyko iššifruoti todėl, kad tie ateiviai visi yra nupušę. Išskrido savo kosminiu laivu, nebesužinosime kodėl ir kur tiksliai, bet kosminės kelionės ilgos, ir vietoj reprodukcinės gyvenimo tąsos, jie pasirinko pavienių individų biologinio gyvenimo prailginimą, o kad tas gyvenimas nenusibostų pasiėmė su savimi pramogų, kurios jiems smegenis ir išdžiovino. Ką žmonija gavo, tai tik tai, kad niekas jų nei bars, nei skriaus, nei puls, bet ir nemokys, neugdys, neaugins, o tiesiog ką galės nusikniaukti iš jų technoologinio laužo. Patys ateviai, beje, irgi kniaukia. Tiesiogine prasme.
Ir ką žmonija pasiima? Taigi gyvenimo prasiilginimą. Ir katastrofa net ne tame, o per tai, kad iš viso tokį lūkestį turėjo, kad įmanoma gyventi amžinai dar šiame gyvenime, net jei tas ilgas gyvenimas irgi veda į neišvengiamą biologininį ir psichinį degradavimą. Knyga parašyta kaip pasakojimas/laiškas savo vaikui, kuris iš tiesų yra pagrindinis knygos personažas, laukiantis, kol mama pareis namo, o mama užsiėmusi ateiviais ir visą knygą aiškina, kaip ji iš tiesų neužsiėmusi, matot, čia ja visuomenė tampo ir iš jos lūkestį turi, jai labai sunku, nes tėtis vaikystėje gėrė ir ją mušė, o mama nieko nedarė. Matot, pati tai gera mama ir daro, tokia gera, kad net užmuša savo vyrą, apsaugoti visai žmonijai. Užaugusi dukra aplanko kitą mamos vyrą, kuriam mama skyrė savo dėmesį, savo darbą, kuris prisidėjo prie ateivių laukimo, bet atsakymų nesulaukia. Ji sena, o jis dar senesnis.
Knyga man priminė mitą apie Titoną.
Aušra (Eos) – buvo neapsakomo grožio padaras. Dažniausiai vaizduota kaip moteris su baltais sparnais ir virš jos kybančiu saulės disku (sakoma, kad vėliau jos vaizdai buvo perdirbti į angelus). Ji pati rinkdavosi savo meilužius ir vieną dieną pasiėmė Ganimedą ir Titoną (nieko naujo female gaze m/m žanre nėra jau 3000+ metų). Dzeusas irgi jų norėjo, ir, nors Ganimedą pavyko persivogti erelio pagalba ir pasiversti nemirtingu, bet Titoną Eos nusaugojo, tik pareiškė pretenzijas, kad čia dabar kas. Dzeusas pasakė, gerai, gerai, nezirsk čia, Titoną irgi paversiu nemirtingu. O bet tačiau, nedavė jam amžinos jaunystės, tipo neva Eos nepaprašė to atskirai. Taip Titonas seno, seno, suseno, tapo kažkuom, maldaujančiu mirties, bet mirtis jo neatėjo ir nebeateis. Yra mitas, kad Eos toliau jį laiko rankose, glosto, neapleidžia, verkia ir atsiprašinėja dėl savo klaidos. Yra mitas, kad jis tapo cikada ir dabar zirzia savo prašymą. Jei taip pažodžiui žiūrėti, tai jo vardas verčiasi, kaip diena+karalienė arba, kaip ištempta diena (pagal skambesį), tai jis yra tarsi personifikacija nesibaigiančiam dienos karščiui, kai net atėjusi naktis gyvenimo nepalengvina ir toks įdomus mito aspektas, kad gali egzistuoti kažkoks technologinis (argi kalba ir loginis mąstymas nėra technikos aušra), kaip galbūt būtų galimo to išvengti.
Man asmeniškai Titonas labiausiai panašus į mikroplastiką ir į oro užterštumą kietosiom dalelėm. Eos buvo vadinamas tas raibuliavimas horizonte, kuris matosi tik tik prieš patekant saulei, sakantis Helijui (savo broliui) keltis iš titano Okeano guolio, gi eik dirbt, jau atidariau dangaus vartelius tavo vežimui. Kai darbus pradedu anksti ir matau kylančią saulę, matau tą raibulį, nudažytą miesto dulkių, įsivaizduoju kaip Titonas degdradavo į mažiausias daleles ir į įsiliejo į Dievo memirtingą kūną, taip suteršdamas, sužeisdamas. Kaip ir mes, džiaugdamiesi kasdienio gyvenimo patogumais ir malonumais gi nepagalvojome apie mūsų sukurtų medžiagų yrimą apie jų įsiliejimą į mūsų kūnus, neapleidžiam, nepaliekam, net, kai tai mus žaloja, kai mažina vaisingumą, sukelia ligas ir skausmą. Ar mes dėl to kalti? Ar Dzeusas mus apgavo?
Prieš kelias savaites parduotuvėje užmačiau 3D puzliką – švyturį. Labai mėgstu dėliones bet tridimensinių dar niekada nebuvau dėliojusi, o švyturys pasirodė kaip visai nesunkiai sudedamas objektas. Ir šiaip švyturiai faini. Paprastai juk reikia keliauti LINK šviesos, bet švyturys yra išimtis, reikia keliauti tolyn nuo jo.
Ravensburger firmos, dar ir šviečiantis, su tikrom lemputėm. Įjuntus užgęsta tai vienoje, tai kitoje pusėje, kaip tikro švyturio! Bet ar puzlikas tikras? Va, va. Galvojau, kad reikės dėlioti pagal paveiksliuką, bet pasirodo, kad detalių blogojoje pusėje yra maži skaičiukai nuo 1 iki 216 ir netgi rodyklytės, kurios padeda susigaudyti į kurią pusę sukasi dėlionė. Taigi dėliojimas buvo ne tiek detalių atpažinimo, kiek skaičių dėliojimo ir perdėliojimo ant stalo užsiėmimas. Detalės iš tiesų labai gerai sukimbančios, plastikinės, malonios liesti.
Tik kas tai!? Koks čia dalykas, toks puzlikas ne puzlikas. Mistika.
Sudėjusi susiradau Vinted programėlę – iš esmės kaip sendaikčių turgus-loterija, ir paėmiau dar daugiau tokių dėlionių, radau burbulų su animaciniais personažais, kurie tikriausiai linksmiausiai dėliojasi pasitenkinimo prasme, nes, nors niekas nešviečia, bet detalės ypatingai gerai laikosi sukibusios ir TAIGI SFERA. Susidedi burbulą su pokemonais, su sonikais, vieną kitą ir sėdi apsidėjęs tokiais prokrastinacijos ikrais. Žavinga.
Pirkti kiekvieną pilna kaina būtų kiek bankrotas man, bet jau dėlioti jie eina po 3-5 eurus ir stebėtinai netrūksta detalių! Kas labai rodo jų tikrąją vertę, nes nauji po ~30 (bent jau didesni, kur 216 detalių).
Nuotraukoje švyturys su nameliu, kad neužplaukų koks laivas ant jo. Ojoj, Godzilla, kaip drugelis, jau lenda.
Perskaičiau young adult lietuvišką knygą! 500 psl. Siaubas. Penki šimtai puslapių.
Tai va, paspoilinsiu apie ką knyga, bent jau, kaip aš supratau.
Parakosminiame pasaulyje egzistuoja dvi saulės, dvigalviai gyvūnai, o žmonės gimsta visada dvyniais. Kodėl taip? Nu nes taip reikia. Suprask vėlesnėse knygose gal paaiškins, čia lyg taip specialiai kažkieno padaryta. Ir suprask, kad šitas pasaulys yra technologinio nuosmukio eroje, likę senesnės epochos artefaktai yra ✨magija✨.
Veiksmas vyksta mažulyčiame planetos kampelyje (bent jau pagal žemėlapį ir herojų gebėjimą jį įveikti arkliukais ir laiveliais). Viena šalis okupavo kitą, visi pikti, visi alkani. O dar, kad to maža nebūtų, plinta maras, ir ne koks biologinis, o memetinis, t.y. smegenys gavusios tam tikrą informacinę seką ima degeneruoti. Sixseven brainrot’as, tik blogiau. Kaip dera tokio tipo literatūrai Pasaulį išgelbės neurodivergencija.
Jis (Klaudijus) yra viengimis, suprask gimė be brolio dvynio, todėl nedastumtas iki pasibjaurėjimo likusiems tesingai gimusiems, skriaudžiamas šeimos, vagiliaujantis, bandantis nusižudyti. Toks ant ribos incelis. Reikia suprasti iš knygos, kad tokioje Visatoje net prostitutės su viengimiais nemiega, bet jis neva pats sugalvojo nenorėti moterų, nesidomėti mašinytėmis (arkliukais), kaip kiti berniukai, etc. etc. Jis smulkus ir paliegęs. Kai pagaunamas vagiantis ir nubaudžiamas vergauti, tai jį idarbina tarnaite tokioje Akademijoje ale „nešiok popierius” ir „pavalyk dulkes”. Šiaip tai tipo turėjo nužudyti, bet toks tos Akademijos teisėjas Faustas pamatęs Klaudijų sako mmmm tasty, ateik arčiau.
Ji (Helena) yra super important princesė, kuri net ne tikra princesė, o kažkoks tai pseudo masinio naikinimo ginklas tą marą ir užvedantis per savo vaikiškus piešinėlius ir daineles. Ji lyg irgi gimė viengimė, bet turi dvi širdis. Skirtingai nuo kitų personažų, tarp kurių 20 metų amžius jau branda, o 30 metų jau visko matęs, viską žinantis, Helenos amžius yra neaiškus, bet ji atrodo, jauna. Gal turi ir dvi hipofizes, dėl to kitaip sensta.
Akdemijoje veisasi tokie Teisėjai – technologiškai augmentuoti žmonės, kurie moka matyti kitų žmonių mintis ir emocijas. Mato per jiems suvokiamas vizualines išraiškas. Jei jautiesi kaip ant sparnų, tai ir matys tavo galvą plunksnuotą. Klaudijus ir Faustas aprašomi kaip ale priešingybės, suprask vienas tamsiaplaukis, kitas šviesiaplaukis, vienas eina per bobas, kitas celibate etc. Galvojau knygoje abu pasibučiuos, bet!
Knygos intymumas yra sadomazochistinis. Personažai suartėja ne per bendras vertybes ar tikslus, bet tiesiog sudėti fiziškai vienas šalia kito ir priversti patirti tuos pačius diskomfortus, skausmą, arba prispausti rinktis tarp kelių kelių, kurių vieno pasirinkimas kitus sugriaus. Knygoje kaip ir nėra tiesiai pasakoma kame yra blogumas tokio padalyto pasaulio, kur visi gimsta po du, tas maras toks daugiau irgi nepatogumas, nei Pasaulio pabaiga atrodo, ir KODĖL kažką reikia pataisyti. Pagrindiniai personažai lyg jaučia, kad čia negerai, čia reikia pataisyti, bet tuo pat negali pasakyti ką tiksliai reikia taisyti, jie nežino, daugiau viliasi ir genami traukos, kad tai bus atitaisymas. Čia vat gal įdomiausia knygos dalis.
Jei taip labai atsitraukti nuo paviršinių detalių ar porą kartų užmigti skaitant šią knygą ir ką pasapnuoti, tai galima būtų prisiminti Platono aprašytą Aristofano pasakojimą, kaip Dzeusas padalino žmones po du. Turėjom visi keturias kojas, keturias rankas, dvi smegenis, vieni buvome skirtingų lyčių, kiti vienos (tik vyrai ar tik moterys) bet vat ėmė ir padalino. Kodėl? Pas Graikų kaimynus tai bokštą griovė dėl to paties kitas dievas.
Nunerfino mus, patyrė žmonija hubrį, užtat atsirado meilė ir Didžiojo Kito paieška, kurį suradus tampi kažkuom daugiau, nei būtum atskirai po vieną. Man tas mitas labai gražus per tai, nes nors paišomi tie pirmykščiai žmonės šiuolaikinėse iliustracijose kaip tiesiog sulipę, bet originaliame pasakojime yra daugiau kokie tai blopsikai. Jeigu tikrai galėtų būti fantastinėje literatūroje egzistuojančio technologinio nuosmukio pasauliai, kur mokslas tiek išvystytas, kad nebeatskiriamas nuo magijos, tai tie tikrieji pirmieji žmonės būtų galėję kilti alternatyvioje evoliucijoje, kur plokčiagyvių tipas (Placozoa) tobulėjo toliau, vystė tik chemines sinapses ir štai trinktelėjo elektrinis impulsas. Tada labai logiška kodėl tai meilei reikia hormonų ir vis artumo negana.
Grįžtant prie knygos, kuri gal yra, gal nėra, labai subtili oksitocininių neuronų kritika, įdomu ar bus sekančių dalių. Jei bus tai kol kas statau, kad jose sutiksime arba Setą ar Lokį.
Šiaip parašyta knyga tai tikrai gerai. Prieš tai bandžiau skaityti Rebecca Yarros „Fourth Wing” (įveikiau ketvirtį, kol nuliūdau, kad neturiu židinio) ir „Mintregys” parašytas žymiai geriau, nei ana. O ta tai gi tipo pasaulinis bestseleris. Aš sugebėjau net Audra Winter „Age of Scorpius” įveikti, praktiškai veteranas iš apkasų, žiūriu į jus stikliniu žvilgsniu.
4/5 nes Klaudijus su Faustu nepasibučiavo.
PS leidyklos, baikit sakyti, kad autorius n metų dirba prie kažkokio kūrinio ar pasaulio. Knygos ne sūriai, jų brandinti nereikia. N šedevrų yra parašyta per tris dienas, autoriui apsikrėtus mūzomis. Palikite augimo trukmes intymioms kūrėjų paslaptims.
Pirmas 2026 metų siuvinėlis. Knygų skirtukai iš kažkokio visišikai neaiškaus temukiško rinkinio. Medžiagų kokybė atitinkama – spalvos visuomet būna kažkiek blankesnės, siūlai paprasta medvilnė, audinys neblogas. Na, bet labai jau smagūs paveiksliukai – naktimis miškas. Kryželių nedaug, užtat rezultatas įspūdingas.
Man dažnai siuvinio kita pusė būna tiek pat graži. Būna siuvinėtojų, kuriems pavyksta padaryti taip, kad abi pusės atrodytų vienodai. Arba, kad kita pusė būtų tiesiog kitokia, o ne „negražioji” ar „išvirkščioji”. Bet mano kita pusė būna labai buitiška, pasakojanti istoriją apie tai, kaip vyko siuvinėjimas, kaip keliavo siūlas, kas ką pridengė ir kas ką prilaikė, kur mazgelis nebuvo vertas dėmesio išnarplioti, o gal kažkurios spalvos siūlas buvo sukalbamesnis. Nebepamu kur, bet skaičiau tokią įdomią teoriją, kad mitologinis Pasaulio tvarkos suvokimas kultūrose labai priklausė nuo to, kokį technologinį išsivystymą tuo metu kultūra būdavo pasiekusi. Vienose kultūrose buvo Visatos medžiai, kitose Gyvenimo ratai, dar kitose Šventos knygos etc. Jūsų likimas gali būti nuverptas siūle, įspaustas akmenyje, įrašytas knygose, Jūs galite po savęs palikti sėklą, galite būti sveriama Jūsų siela, gali būti skaitomas gerų ir blogų darbų sąrašas.
Tai vat siuvinyje – viena ir kita pusė pasakoja dvi istorijas, bet visiškai kitom akim, kitos kilmės. Iš tų pačių medžiagų, susitinka tame pačiame matmenyje, bet į dvi skirtingas taisyklių ir prasmės puses. „Gera” gražioji pusė tokia, kuri atrodo gražiai ir įdomiai. „Gera” negražioji pusė tokia, kuri garantuoja, kad audinys nebus sutemptas, mazgai netrukdys rėminti/naudoti, o gal netgi galvosime apie taupų siūlų panaudojimą. O gal netgi susikurisme papildomas žaidimo taisykles, pvz.: kad kryželiams galima gulti tik viena kryptimi ir tuomet, jeigu tai matosi gražiojoje pusėje, tai ar blogojoje esantys dygneliai patvirtina tai, ar visgi parodo sugudravimą, jog kryželiai tik atrodo buvę tos pačios krypties?..
Rinkinys siūlė iš siuvinėlio padaryti vieną arba du skirtukus, tai padariau du išbandydama du skirtingus siusivimo būdus. Man pačiai jie atrodo labai kreivi. Kas labai gerai įrodo, kad siuvinėjimas kryželiu yra labai paprastas ir lengvas siuvinėjimo būdas, kitaip gi turėčiau kažkaip turėti gebėjimų siusiūti gražiau, ne? Bet vaikai pasiėmė sau po vieną skirtuką ir sakė, kad, mama, labai gražu, tai phew 🤭
Ir šį kartą beveik idealiai pataikiau nugarinį skirtuko audinį!
Ar Jum taip būna, kad skaitant knygą atrodo, kad knygos tikslas yra pasiginčyti su kažkuom? Man skaitant šią knygą jis buvo labai ryškus, nes joje aprašoma viena emocijų atsiradimo teorijų su labai daug argumentų kodėl būtent ta teorija yra geresnė/tikresnė. Ir, jei tos kitos nežinai ar nežinai tiek pat, kiek šioje knygoje pateikiama info apie tą kitą, tai gaunasi, kad tada gauni tik pusę knygos. O jei iš viso nieko nežinai, tai tada atrodo, kad čia viskas tiesa ir teisinga, nors ir pirma ir antra, ir dar trečia ar ketvirta teorijos visos jos būtų tiek pat (ne)teisingos, priklausomai nuo to, ar tau čia praktiniai, teoriniai ar „iš karto reikia disertaciją parašyti” klausimai. Jei ką, tai šita knyga parašyta lengvai, su daug humoristinių pavyzdžių, mačiau internete daug kritikos knygos formai, kad ant tiek nerimta, kad ner neverta dėmesio, bet negalėčiau taip sakyti, čia kaip lyginti blyną ir šakotį, kai žmonės ima lyginti pop psichologijos knygas su ta pačia tema parašytais akademiniais straipsniais. Tikriausiai tie, kurie skaito ir tuos, ir tuos, mielai skaito abu, o kurie skaito tik vienus, ta
Vat galime pradėti labai lietuviškai klausimą kaip gimsta emocijos. Ar emocijos ir jausmas yra tas pats? Kas yra nuotaika? Ūpas? Kuom skiriasi dvasia ir siela (ne krikščioniškos religijos prasme) ir ką abi turi bendro su sveikata? Galima eiti ir tiesiai prie knygos ir jos terminologijos. Pvz.: naudojamas terminas – degeneracija. Kaip manote ką jis reiškia knygoje? O tai, kad tą patį jausmą gali sukelti daug skirtingų neuronų kombinacijų, t.y. „daugelis vienam”. Skirtingi biologiniai keliai tam pačiam rezultatui. Idėja yra priešpriešinė „pirštų atspaudų” teorijai, t.y. kad konkretus neuronas ar jų grupė, sudirginta, lemia tą pačią emociją visada, kai yra paveikiama, dirgiklių, atsiminimo ar net kad ir kokio į smegenis įkišto elektrodo ar suvalgyto grybuko.
Hm. Tarkime ateinu į psichoterapiją, mano terapeutas duoda tokią knygą apsišvietimui, išmokstu aš šį terminą ir visus geriu jų smegenų degeneracija. Kas šiaip tokioje kasdienėje medicininėje ir psichologinėje kalboje daugiau reiškia kažko nykimą ne pačia pozityviausia prasme. Knygoje daug tokio smėlio tarpdančiuose, daug kur subtilesnio, nei vienas konkretus žodis.
Bet, neapsigaukite, knyga nėra neigianti smegenis, kaip dalykų kilmę. Net priešingai. Pvz.: yra visas skyrelis apie joje įvardijamą afektinį realizmą, t.y. kad mes ne pamatome ir tada patikime, bet pirmiau patikime, o vėliau pamatome, t.y. smegenų lūkesčiai ir tikslai realybės suvokimui yra svarbesni, nei jusliniai signalai. Tik kažkaip įtariu, kad galviniai nervai krizena kamputyje, ypač VIII’as.
Knygos dideli pliusai yra tai, kad joje emocijos yra pateikiamos ne kaip baigtinės visų turimos ir vienodos, bet, kaip kažkas, ką galima lavinti, ugdyti ir puoselėti – už tai esame atsakingi dalinai patys, dalinai mūsų aplinka, panašiai, kaip kepamos duonos kokybei atsakingas ir mikroklimatas, kuriame mielės auga. Vienoje kultūroje vienos emocijos priimtinos, kitoje – ne. Vienų tikimasi tam tikrose situacijoe, kitose nesuprastų kas Jums nutiko, jei sužinotų, kaip jaučiatės (ar, kad nejaučiate nieko). Autorę, atrodo, kiek glumina rusiškos kultūros emocijos… gražiai aprašo graikiškas (nes turėjo, kas su ja apie jas kalbėjosi), o labiau į Rytus visai tamsu.
Na, einu palavinti kokios savo emocijos ta proga, kokios džiugos ir jaudinančios.
Knygos įvertinimas bet kur nuo 1 iki 5/5 žvaigždučių, žiūrint ko ieškote.
PS – nuotraukoje paukštelis iš LEGO rinkinio nr 31145 .
Yra tokie lego Creator 3 in 1 serijos rinkiniai. Įsigijau šitą, su voriuku.
Pradžioje sudėjau tuos, kurių buvo instrukcijos pačioje dėžutėje:
Turiu pasakyti, kad gyvačiukas kažkoks liūdnas, palyginti su labai kietais voro ir skorpiono modeliais. Detalių spalvos neralios. Juoda, raudona ir neoniškai geltona. Atradau lego fanų puslapį https://rebrickable.com/ jame yra galimybę katalogizuoti savo turimus rinkinius, detales, lengvai peržiūrinėti info apie juos ar dominančius dalykus, įsivesti pastabų, komentarų, ir, kas svarbiausia, bendrauti su kitais lego mylėtojais ir dalintis idėjomis!
Iš šito rinkiniu, nenaudojant papildomų detalių, dar pavyko sudėti:
41 metų amžiaus moteriai planuojama didelės kiaušidės cistos operacija. Prieš ją ji turi namie atlikti nėštumo testą. Moteris su partneriu bando pastoti 17 metų, kažko labai nesitiki. Nėštumo testas paaiškėja esantis teigiamas! Ar iš to džiaugsmo ar iš ko, bet ima skaudėti pilvą, važiuoja į skubiąją pagalbą.
Negi bus plyšusi cista? Negi kažkas bus nutikę su taip lauktu vaikeliu? Jis turbūt dar visai mažiukas.
Cha! Vaikelis visai jau nemažas, tuoj gimti turėtų. Bet, pala, pala. Gimda tai tuščia. Tai kur vaikas? O gi vietelėje po kepenimis. Už gimdos, tik užpakaliuką pasidėjęs ant jos dugno, spardo sau laimingas 9 kg svorio kiaušidės cistą ir nesirūpina ateitimi, pro kur jam reikės išlįsti. Paprastai tokie ektopiniai nėštumai biagiasi vaisiaus žūtimi arba rimtu, galimai ir mirtinu, motinos sveikatos sutrikimu. Kaip taip nutiko? Toks netikėtas stebuklas. Kaip jis ten išgyveno? Kaip jis maitinosi? Ar motina jau pasižymėjo netikėta anatomija ir imunologija? Ar ta kiaušidės cista kažkaip pasitarnavo kaip papildoma pagalvė ir maistinė trauka vaisiui? MISTIKA.
Tik nėra kada spėlioti, gimdyti reikia. Operacijoje kiaušidės cistos pašalinimas + vaiko gimimas iš po kepenų kišenės dalyvauja per 30 specialistų. Operacinėje ankšta taip pat, kaip mamos pilve. Mamai operacija sunki, tenka perpilti 11 maišelių kraujo, bet jos sūnelis stebėtinai guvus is stiprus, neonatologai tokie net sutrikę, koks vaikelis gerai išsivystęs palyginti su tuom, ko būtų galima tikėtis. Jie laukė vaiko, kuriam bus organai pilnai neišsivystę, kvėpavimą reikės bandyti užvesti, o jis atsigavęs po nejautros (neišvengiamai ir jam tokia operuojant mamą) DAR IR MUŠA JUOS. Opa.
Internetuose mama dėkoja Dievui, kad jos maldos buvo išklausytos. Kaip gydytoja skaitau apie atvejį ir linksiu galva, taip…. čia tas variantas, kai galvodamas nu ir ko aš į tą mediciną apskritai ėjau, tai va tokį priėjęs savo darbe suprastum, kad štai kodėl!
Perskaičiau Arthur C. Clarke „Childhood’s End „. 1953 metų knyga. Tais metais mirė Stalinas, išėjo pirmas Playboy žurnalas JAV, Fritz Albert Lipmann ir Hans Adolf Krebs gavo Nobelio premiją už kofermento A atradimą.
Kadangi knygai 70+ metų, tai tikriausiai kas jau norėjo spėjo perskaityti ir labai neišspoilinsiu siužeto.
Žemę aplanko ateiviai, kurie žada, kad, jeigu tik jų klausysi – viskas bus gerai. Didžioji dalis žmonijos apsidžiauga, jog pagaliau kažkas jais atsakingas pasirūpins, mažoji sunerimsta, gi nemokamas sūris tik pelėkautuose, kažkas čia įtartino.
Bet ateiviai stiprūs, dauguma žmonijos nori ramybės ir išeina taip, kad ateiviai ima taip netiesiogiai valdyti žemę. Išnyksta karai. Visi turi ką valgyti. Visi kalba viena kalba. Viena tauta, viena ramybė. Vat tik ateiviai savo veidukų nerodo, ir įtaru, kad ten gal iš viso tik vienas ateivis yra, kaip bitutė dirba, ekselio lenteles skaičuoja ir sako ką ir kaip daryti. Žmonija labai nori pamatyti kaip jis atrodo, gink Dieve bus koks glitus šimtakojis. Ateiviai pasižada, kad po 50 metų gerovės planetos save parodys, nes bus pasikeitusios dvi kartos ir jau priims juos, kad ir kaip jie beatrodytų, žmonija jau bus pažengusi, paprotingėjusi, išlaisvėjusi pati nuo savęs.
Laikas eina, pažadas ištęsiamas. DUM DUM DUM. Ateiviai atrodo kaip demonai! Mažuma aikčioja, dauguma sako, ai, nu tai nieko tokio, nes dabar gali užsisakyt maisto į namus ir studijuoti visą gyvenimą ką tik nori, svarbu, kad ne šimtakojis. Mažumai vis tiek neramu, vis jie klausia ko gi tie ateiviai nori?
O vat niekam nerūpi, ko jie ten iš tiesų nori. Nes jie neturi laisvios valios, jie iš tiesų yra demonai, tie patys, kuriuos žmonija jau pažįsta, bet tiesiog praeityje žmonės buvo labiau ryšyje su savo ateitimi ir atsiminė iš ateities, kad čia negeros būtybės, nereikia jų klausyti. Šie ateiviai norėjo padaryti taip, kad per gerą gyvenimą ir tolimesni vaikų gimdymą (juk paprastai žmonės pradėję „gerai gyventi”, kaip tik meta vaikų gimdymo idėjas), prigimdytų visą kartą visiškai kitokių vaikučių. Laisvų nuo individualių intrigų ir norų, siekių, meninių ambicijų ir panašiai. Kad naujieji vaikučiai, jau nebe žmonės, būtų kosminio proto ląstelės. O gal kosminio vėžio. Pilnas kosmosas tokių „pažengusių” sąmonių, kur paskiri individai susilieję į vieną, o paskiros planetos toliau į vieną ir gale ten bus tik tas vienas protas, o gal jis buvo pačioje pradžioje, na, bet demonai to nesužinos, jie į vakarėlį nepakviesti. Nors vienas kitas su vienu kitu žmogumi suformuoja intymesnį ryšį, kad žmogui galėtų parodyti šio to daugiau apie Visatą, žmonijos lemtį, ir leistų tam žmogui mirti atsiskyrus nuo viso šito, o gal kaip tik, paliudijus tai, kaip ir demonams lieka tik liudyti su visais savo technologiniais skaičiavimais ir ekselio lentelėm.
Ar pabaiga laiminga? Nelaiminga? Knyga pamokanti? Įspėjanti? Analizuojanti? Įspėjanti?
Internetuose vaikšto citata neva Kurt Vonnegut pagyrė šią knygą, kaip vieną geriausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, o kitus teko jam pačiam parašyti. Jeigu patinka Vonnnegut, tai šita tikrai patiks irgi. Joje irgi daug humoro, tik subtilesnio. Šiaip, jeigu ne techninės detalės, kaip pvz.: nuotraukų talpos matavimas metrais arba galingo žibintuvėlio galimybė šviesti tik 10 sekundžių ir panašiai, tai net nepasakytum, jog tokia sena knyga. Realiai galėtų būti vakar parašyta kokioj Pietų Korėjoj. 5/5 labai rekomenduoju.
Labai geras paveiksliukas iš straipsnio, kuris aprašo plaukų slinkimą po streso, kaip ligą, ir tyrinėja galimus to gydymo kelius.
Žinduoliams streso metu slenka kailiukas – tai paded keisti kailį pasikeitus aplinkos temperatūrai ir gali garantuoti liguistą liūdną išvaizdą – plėšrūnas greičiau puola ir apvalo grupę nuo sergančio individo, arba kaip tik ant tiek jau blogai atrodai, kad sako viaukt. Grupėse gyvenančių žinduolių „matosi”, kad tau negerai ir arba reikia pagalbos ar reikia nuo tavęs kiek atstoti. Gyvūnai savo kailius laižo ne tam, kad juos „valytų”, o todėl, kad nulaižo nuo jo vitaminą D, kuris susidaro UV poveikyje. Mums nereikia savęs laižyti, be kailio patogu, kad saulutė pasiekia pačią odą. Bet itin socialūs gyvūnėliai, kaip pvz.: kokie peliukai labai labai daug laižo save ir vienas kitą kaip bendravimo formą, esi priimtinas ir mylimas, jeigu tave galima laižyti, glostyti, tvarkyti tavo kailiuką. Kas turite šunis, tikriausiai pritarsite, kad jie Jus laižo ne tam, kad kažką nulaižytų, bet gi bučinukai čia!
Žmogus ypatingai socialus gyvūnus, nors plaukų nebeturime, išskyrus kelias vieteles, kur tai labai naudinga mikrobiologiškai, bet turime inti ryškius būtent socialinės paskirties plaukus. NU IR LABAI SLENKA JIE DAŽNAI MUMS.
Daugumai žmonių plaukai nuo streso išslenka, ir, savijautai pagerėjus, vėl atauga. Bet kodėl kai kuriems po streso plaukai pradeda slinkti non stop’u, arba pradeda slinkti nuo menkiausio streso? Socialiai priimtina, kad tėvai netekę vaiko pameta plaukus ir pražyla, bet kodėl plaukai krenta ir žyla žmogui, kuris parduotuvėje nerado savo norimų ledų? Nejau jam čia TOKS stresas? Pats jis žiūri į mus ir sako, kad jam dar didesnis stresas, kad mes galvojame apie jį, kad jam čia buvo stresas, nes nebuvo, bet nuo mūsų klausimų dar labiau slenka plaukai.
(Paveiksliukas iš straipsnio, kuriame schematiškai rodoma, kaip simpatinis nervas turi TRIS vietas, kur gali kilti plaukų iškritimas nuo streso. Teoriškai vieno kurio ganglijo pažeidimas galėtų lemti tam tikros kūno srities ploto (lopo) plaukų slinkimo ir augimo sutrikimus)
Šis straipsnis aprašo, kaip kartais nervinė ir imuninės sistemos persistengia. Nors plaukas gali iškristi tik nervo signalo dėka, bet pakviesstos imuninės sistemos ląstelės itin gerai garantuoja kailio pametimą. O bet tačiau, imuninės sistemos dažniau būna per stiprios, nei per silpnos, vietoj to, kad darbą padariusios ir nurimtų, nusineša mažyčių plauko folikulo gabaliukų sau linksmai į limfmazgius, tyrinėja ląstelės su kuom čia kovoti reikia ir tada, kai bet kas suaktyvina imunitetą, mažutės jau tokios „žinau, žinau ką man reikia daryti!” ir išlindusios į audinius jau puola plauką nebe todėl, kad smegenys pasakė „ne, nu čia ne gyvenimas”, o tik todėl, kad vėjas papūtė, saulė pašvietė, plauką kas timpletėjo etc.
Paveiksliuke tos ląstelės labai gražiai nupieštos su šalmiukais – bando vykdyti karą taikos metu.
Straipsnyje aprašo eksperimentus kaip pelėms ataugina plaukus – ir nupjauna simpatinius nervus, ir pašalina antinksčius, ko tik nedaro, viskas veikia. Tik, žinoma, klausimas ką galima padaryti žmogui analogiško. Panašu, kad pirmiausia, jei nori gražių plaukų, reikia jaustis gražiam ir laimingam, atpažinti stresines reakcijas, kai jos jau vyksta, ir ieškoti pagalbos sąmoningai, kol kūnas nesąmoningai neėmė jos šauktis. Jeigu jau tai nutiko, tai žinoti, kad dabar tau reikės daug dėmesio ir meilės, šilumos ir rūpesčio, nes yra patirta imunologinė trauma. Mes čia jau einame ir didesnės onkologinės ligos rizikos kelio puse, kai imuninė sistema investuoja jėgas ne ten, kur reikia.
(Paveiksliukas iš straipsnio, kaip sukėlė stresą pelėms – neleisdavo judėti ir sukeldavo skausmą)
Prie progos apie plaukų slinkimą ne iš straipsnio:
Vyrams dažniausiai plaukai slenka dėl testosterono.
Šis slinkimas yra antrinis lytinis požymis. Idealios lytinės raiškos atveju visiems vyrams nuslinktų galvos plaukai ir užaugtų ilgos barzdos, o moterys turėtų ilgus plaukus ir neturėtų barzdų. Bet gamtoje idealai yra reti kraštutinumai, o mes esame, kaip savo antropologai, savidomestifikuojanti žinduolių rūšys, t.y. patelės yra linkusios rinktis patinėlius su feminizuotais bruožais ir atstumti kitas patelės su virilizuotais bruožais. T.y vyras be barzdos labiau ok, nei moteris su barzda. Jeigu vyrui (ar moteriai) slenka plaukai tik dėl tostestorono, tuomet galima naudoti vietinio ar sisteminio poveikio vaistus – jau iškritę plaukai nebeatauga, bet sustoja slinkimas, tik vaistus tuomet tenka vartoti tol, kol tai yra aktualu, nutraukus procesas tęsiasi toliau.
Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusių pranešimų, kad šie vaistai yra susiję su didesne savižudybės rizika, kas labai gerai, kad informuojama, bet tik pusė tiesos – yra ir į tą grupę patekusių žmonių, kuriems slenka plaukai dėl streso, ir žmonių, kurie turi neatlieptus lyties tapatumo klausimus, ir žmonių susiduriančių su lytiniu smurtu (pvz.: antra pusė sako, kad paliks, jei plaukai nuslinks). Taip pat, sistemiškai veikiančius vaistus pasirinkę vartoti žmonės, turėtų būti įspėti, kad testosteronas ne tik yra vienas iš „feel-good” hormonų, bet ir mažina skausmo jutimą, taigi, mažinant testosteroną mažėja ir „vyrai neverkia” gebėjimas.
Yra grybelių, kurie gali sukelti plaukų slinkimą. Juos labai nesunkiai identifikuoja dermatologai. Paprastai tada būna daugiau simptomų, nei tik plaukų slinkimas. Vienos tų ligų šeimos medicinoje, kur, kai pacientas sako, „daktare, manau man grybas”, dažniausiai jis ir būna. Šiaip retesnis dalykas, nei galvotum.
Plaukų slinkimas „nes kažko trūksta” yra iš esmės tas pats streso plaukų slinkimas. Kai jau trūksta plaukui, kaip odos organui, tai dažniausiai turime ir kraujuojančias dantenas, pakitusias kvėpavimo ir lytinių takų išskyras ir t.t. Būna kartais plaukai pradeda slinkti pirmiausiai nuo tolimiausių kūno vietų – pvz. nuslinko tik blauzdose, po to dilbiuose, o ant galvos viskas čiki-piki. Tai čia irgi iš esmės tas pats streso slinkimas BET klausimas kodėl stresuoja tik ilgiausių nervinių skaidulų neuronai – ar autoimuninė liga juos puola, kraujotakos sutrikimas, cukrinis diabetas etc.
Plaukų slinkimas dėl skydliaukės, dėl kurio žmonės labai dažnai klausia, irgi egzistuoja – jis būna labai panašus į sifilio, apsinuodijimo švinu ar vilkligės sukeltą plaukų slinkimą. Pacientai dažnai mielai sutinka ar jau būna sužinoję, kad čia gali būti ir „metalų kaltė”, bet, žinokite, nu tikrai tikrai TIKRAI verta atlikti tą lytiniu keliu plintančių infekcijų testą, kurį, laimė, dažnai pasiūlo reumatologas, kai žiūri dėl savo ligų. O, kai visgi skydliakė čia kalta, tai būan „oj, bitute” ir visi ploja katučių, kad pacientas atėjo, kol nenumirė, tada po to šimtas pacientų ateina su bet kokiu plaukų slinkimu išsitirti skydliaukės, nes mato medicinos galimybių apaštalą savo aplinkoje, iš jų kokiam vienam irgi būna tas pats,, o likusiems aiškini, vos ne „mažiau nervuokitės, gerkit daugiau vandenuko” ir jautiesi durnas, nes žmonės atėjo savo gyvybės gelbėti, o tu čia kažką blevyzgoji visiems suprantamo🥴Va. Pasiguodžiau apie profesinius rūpesčius.
Grįžtant prie skydliaukės, tai jai jos hormonų trūkumui vienas iš labai būdingų plaukų slinkimo fenomenų yra „nubyrėję antakiai”. Visaip jie vadinami, man labiausiai patinka „karalienės Anos antakiai”.
Plaukai nuslenka pirmiausiai iš kraštinių antakių vietų. Šiaip toks plaukų slinkimas yra galimas natūraliai ir sveikai senstančiai moteriai, o vyrams, priešingai – šiose vietose ima augti „krūmeliai”. Bet, sveikai senstantis žmogus pas gydytojus nesilanko, nebent kokio skiepo ar pažymos ateina, nes jaučiasi gerai, t.y. fiziologiniai pokyčiai yra harmoningi su psichiniais ir socialiniais (vat tik kartais pas mus, gydytojus, ateina pacientai norėdami per fiziologiją išpręsti socialinių ligų simptomus 🙁 ).
Jeigu žmogus žiūri į veidrodį ir sako WTF kas nutiko mano antakiams, tai čia jau simptomas. Ir turėti omenyje, kad ryškią hipotirozę turintis pacientas gali nesiskųsti ne todėl, kad jaučiasi gerai, o todėl, kad neturi jėgų skųstis ar konceptualizuoti skundo.
Nuotrauka iš šio straipsnio, kuriame džiaugiamasi permanentiniu makiažu – koreguojami būtent natūralus amžiniai išvaizdos pakitimai, žmogus laimingas, jo išvaizda dabar labiau atitinka tą amžių, kuriuo jis jaučiasi. Bet, jei to neužtektų savijautai pagerinti ar būtų ir kitų simptomų, tikrai norėtųsi padaryti bent TTH tyrimą :))) (pats straipsnis įdomus tuom, kad minima, jog tai, kad būtent šiuos antakius ištatuiravusi meistrė turi aukštąjį meno mokslo diplomą yra įrodymas, kad tikrai supranta ką daro, t.y. antakių „korekcija” čia matoma ne kaip techninis, o kūrybinis klausimas. Na, iš tiesų – gydymo mene gydantis menas!)
