9 iš 10 odontologų rekomenduoja šitą dantų pastą, sako reklama. Ką rekomenduoja tas dešimtas? nevalyti dantų? Kitą dantų pastą?
O ką rekomenduoja pvz.: gydytojai esant apatinės nugaros dalies skausmui, kai nereikia chirurginio ar kito intervencinio gydymo?
Šiandien įrodymais pagrįstos medicinos žurnale radau įdomų straipsnį – metaanalizę apimančią 301 straipsnius apie 218 naujų ir 83 senų medicininių tyrimų apimančius šią kasdienę klinikinę patologiją.
Didžiausi tyrimų iššūkiai buvo, kad gydytojai dažnai žinojo, kuriems pacientams iš tiesų skauda (dvigubai akluose placebu kontroliuojamuose tyrimuose jie, kaip ir pacientai, to nežino, žino tik tyrėjas) ir neįtraukdavo visokių pacientų. Pvz.: nėščiosios apatinės nugaros dalies skausmas jau kažkoks magiškai negydytinas?
Nė vienas tyrimas neturėjo tvirtų įrodymų, kad gydymas veikia
Tik 16% pasiekė vidutinius, o net 48% – turėjo labai mažus įrodymus. Čia, jei ką, apima ir tokius gydymo būdus, kaip slalvotų švieselių ar taurių terapijos, metaanalizių tikslas yra kuo didesnis objektyvumas, įtraukia viską, kas bent kiek patikima, t.y. ne akivaizdus melas ir apgaulės.
Taigi. Iš to, kas turi vidutinius (t.y. iš prieinamų duomenų geriausius) įrodymus, kad veikia:
Su ūminiu skausmu:
NVNU – tie klasikiniai vaistai nuo skausmo.
FSIO. Neįdomu, suntinku.
Su lėtiniu –
MANKŠTA, o iš iš vaistų – antidepresantai ir TRPV1 agonistai (žmonių kalba – kanapėlės, kurios pas mus nelegalios, bet ir kokį paprastą CBD aliejų galima bandyti). Taigi, kai neurologas rėkia, kad manšktos, tau o ne vaistų reikia, jis gal tiesiog remiasi įrodymais pagrįsta medicina, bet galėtų ir kai ką pridurti.
Iš to, kas neveikia:
prie ūminio – mankšta ir paracetamolis. Paracetamolis yra galvos smegenyse veikiantis vaistais, mums reikia, kurie veiktų arčiau užpakalio. O mankšta nelabai protingas dalykas, kai ir taip gal skauda, nes pertemptas raumuo ar kas.
prie lėtinio – antibiotikai. Mes LT neturime tokios praktikos to bandyti, bet, patikėkite, neracionalus antibiotikų naudojimas Pasaulyje yra kiek įdomesnis, negu LT kai 3 mėn kosinčiai močiutei kažkas parašo azitromiciną.
Visa kita – nuo ozono injekcijų iki B grupės vitaminų…. duomenys įvairūs ir išvadas daryti sunku, bet tikrai matosi, kad čia gydytojai kūrybingi ir išmoningi :DDD
Taigi, bendrai paėmus metaanalizę –
9 iš 10 dažniausių apatinės nugaros dalies skausmų yra visiškai neefektyvūs ir negeresni, nei placebo? BOŽA.
Moralas? Na, tikriausiai, kad dar laukia proveržis šioje srityje, kai kažkas realiai suras ar įrodys kažką, kas turėtų didelius įrodymus, jog veikia. O gal tiesiog nugaros skausmas tokia baisiai skėtinė diagnozė, kad po jo pavadinimu slepiasi kas tik nori, tai ir gydosi jis – viskuom, o kartais ir niekuom.
Kas čia? O gi pelės plonžarnės gaureliai. Viršuje – pelytės, kuri patinėlio nepažinusi, per vidurį, kuri peliukų laukiasi, apačioje – kuri žindo.
Pelėms, kaip ir kitiems žinduoliams, nėštumo metu suveši plonžarnės gaureliai, padidėja kasos svoris. Pakitimai išlieka ir žindymo metu, po žindymo viskas grįžta į senas vėžes. Taip kūnas geriau reguliuoja medžiagų apykaitą (nepatiria streso valgomas) ir pagerėja pats virškinimas. Ne tik žmogų nėštumo pradžioje pykina ar norisi kažkokių keistų dalykėlių.
O bet tačiau, po pirmo nėštumo pelės dvylikapirštė žarna taip ir lieka pailgėjusi maždaug 18%. Po antro – dar truputį pailgėja. Pelės virškinimas po pirmo nėštumo realiai pagerėja – ji gauna daugiau kcal iš to paties maisto ir sekantis nėštumas jai būna lengvesnis energetiškai.
Kodėl mokslininkai tas peles taip čia pjausto? O todėl, kad jeigu nekaltoms pelytėms duodama ėsti sūrų maistą, tai joms šitas dalykas žarnyne pasidaro be nėštumo. Dar daugiau – jeigu pelė apturi lytinius santykius su nevaisingu peliuku, tai irgi tas pasidaro. Reiškiasi šiuos žarnyno pokyčius lemia ne pats nėštumas, o motinos kūnas.
Vienas iš šiųmetinės mano knygų mugės pirkinių buvo „pagal viršelį” – Claude Lévi-Strauss „Visi mes kanibalai„.
Nu šakės. Argi tikrai? Kaip taip gali būti. Bullshit, pardon my french.
Ar jūs kanibalas? Ar kada graužėte žmogaus kulšelę. Ai, pala, čia gal kažkaip perkeltine-dvasine-kūrybine-ekonomine-istorine-darkokianologine prasme. AI PALA, NE?
Pone, Klaudijau, Jūs mane trikdote. Trikdote tuo rašinėliu apie tai, kaip mes, žmonės, savo jauniklius apdėliojame kitų gyvūnų jauniklių simuliakrais, t.y. pliušiniais gyvūnėliais, mokydami, kad juos ne valgyti, o mylėti reikia, žaisti, miegoti kartu, na, o po to suvalgyti, kai jau didelis esi ir ne mamos pieną geri.
Knygelė ne stora, visokių esė apie dalykus rinkinys. Pvz.: pats pirmas yra 1952 metų apie tai, kaip buvo sudegintas Kalėdų senelis. Nu toks geras rašinėlis. Praktiškai 1:1 kaip dabar lietuvaičiai (kai kurie) pyksta ant Helovyno, sako, kodėl čia negerai ir žudo vertybes. Autorius, tai nesako, kad negerai, ar, kad žudo kažką, daugiau toks hohoho (tiek Nelsono iš Simpsonų filmuko, tiek CocaColos Santa Claus balsu).
1951 metai Gruodžio 24 , Dionas, Prancūzija. Netikėtą Morę, tik varančią ne žiemą, o kapitalistinį-materialistinį Kalėdų šventimą, kur eglutė didesnė už prakartėlę, o vaikai dovanėlių gauna „jei buvo geri”. Degina Bažnyčia, ~250 vaikų stebi įvykį)
Man labai patiko rašinys, kuriame kartu aptariamas moterų apipjaustymas ir pagalbinis apvaisinimas. Iš 1989 metų. Tokios tada buvo fantazijos pas žmones, kas čia dabar bus, ir ko nebus. Ir tuo pačiu tokios įdomios fantazijos apie tai, kaip kažkada kažaip gal buvo, gal nebuvo. Nu ir suderinti du tokie dalykai. Žinot, būna kartais sako, kad geba atskirti kur rašė vyras, o kur moteris tekstą. Aš paprastai labai skeptiškai žiūriu į tokius smarkius pareiškimus, bet tą tekstą, tai tikrai galėjo parašyti tik vyras.
Na, viena aišku – vakarietiška kultūra iškelia sau iššūkį kurdama biologinės ir socialinės tėvystės sąvokas, per tai atsiranda kelių tėvų (ar mamų) būties sąlygos, ką jau kalbėti apie tai, kad technologinė pažanga leidžia dar ir kelias biologines mamas. Turbūt ir tėčius tuoj leis, ar jau ir leidžia, jeigu traktuosime, kad mitochondrijų donorystės atveju vyras netampa biologine motina vien todėl, kad mitochondrijos paveldimos tik iš kiaušialąstės.
Ir į visą tai tūlas Homo Europaeus žiūri klapsinčiom akytėm kaip į kažką naujo ir nepažįstamo, nors iki tol tūkstančius metų vaikai gyveno su n tėvų ir net buvo gero tono ženklas turėti bent VIENĄ antrą tėvų porą, pvz.: krikšto tėvus. Vat kažkaip niekas neapčiupė ką reiktų sudeginti norint paklausti savęs kodėl krikšto tėvystė iš akto vaiko naudai tapo simboliu vienų suaugusiųjų draugiškui prielankumui parodyti kitiems suaugusiems, vaiku pasinaudojant kaip to įrankiu, o ne tikslu. Nors ne visada, kai studijavau turėjau pažįstamą už kurios med. mokslus sumokėjo krikšto mama ir jai jos ta tirkesnė „ne krikšto” mama liepė eiti mokytis, kad neįžeistų savo krikšto mamos, nes tėvus reikia gerbti. Dabar labai nebloga gydytoja, beje.
(Bebrai vieni iš nedaugelio žinduolių, kur jauniklius augina mama ir tėtis. Būna, kad pas daug kitų žindulių patinėlis lieka su patele, bet tai dar nereiškia, kad augina vaikus, ar, kad netekus jaunikliui mamos jis kažkaip vis tiek ieškos būdų vienas jį auginti. Dar daugiau – bebrai susilaukė naujų jauniklių vien todėl neišvaro jau ūgtelėjusį ir gali rasti pvz.: bebriuką tūsinantį su vyresniu broliu. Čia šiaip, knygoje apie bebrus nieko nebuvo, bet visuomet atsimenu, kai koks tradicinių vertybių gynėjas paaiškėja beesantis dar ir bebras socialine prasme ir dar nežiūrintis pats savo biologinių vaikų, tai gaunasi kaip ir biologinės bebrystės įžeidimas, ne?)
Knygelėje yra įdomi Nicolas Poussin „Enochės ir Narcizo” paveikslo analizė. Tokia truputį man… matematiška pasirodė, nes labai jau apie tai, kaip kokia linija, kur eina. Po to ir gimsta visokie abstrakcinio meno judėjimai, kai į paveikslus žiūrima pirmiausiai kompoziciškai!
(1627 metai. Gražiai narcizai auga ir Narcizo galvos)
Pabaigai ištrauka iš 2000 esė apie italų filosofą Giambattista Vico (1668-1744). Nu taip smarkiai kvepia, kuom ten visas naujasis tūkstantmetis edgy tuo metu buvo, negalėjau nenusikopijuoti, tai ir su Jumis pasidalinsiu:
Kvartero periodo pradžioje, pasak jo, Afrikoje, iš kamieninių lastelių, kilusių iš žemės stuburinių, o tiksliau – primatų užgimė humanoidiniai organizmai. Jie buvo sveiki, kol liko toje pačioje vietoje, tačiau Artimuosiuose Rytuose įgavo piktybinių savybių per dermos kontaktą su turtingesnėmis ir įvairesnėmis maistinėmis substancijomis, o vėliau dėl įsisavinamų augalų audinių ir prijaukintų gyvūnų mėsos išsivystė į auglį. Šios piktybinės ląstelės žemdirbystės mikropalydovų pavidalu Europos ir Azijos regionuose migravo į pogleivininius audinius. Artimuosiuose Rytuose net išsivystė metastazės, įgaudamos storų „urbanoidinių” plokštelių pavidalus, kuriems būdingi gausūs ličio, o po jų – vario ir geležies elementai. Per ilga laiką rytų pusrutulyje apsijungusios šios supiktybėjusios ląstelės iššaukė vakarų pusrutulio analogiškų ląstelių, turbūt egzistavusių latentinėje būsenoje, piktybiškumą. Šis reiškinys, dar žinomas „kolumbo progresijos” pavadinimu, ląstelių persigrupavimo dėka lėmė ispaniškujų ir anglosaksiškųjų klonų atsiradimą. Situacijai blogėjant, liga pasireiškė bendru karščiavimu ir stipriu kvėpavimo nepakankamumu, kurį išprovokavo kultūriniai faktoriai: naftos distiliato įkvėpimas, bendras deguonies kiekio sumažėjimas, ertmių susidarymas miškų plaučiuose. Priešbaigiamoji stadija pasireiškė aukšta toksiškųjų metabolitų koncentracija kraujyje, cheminių svetimkūnių, kurių šaltinis buvo organiniai insekticidai ir naftos dėmės vandenynų paviršiuje, leistiną normą viršijančiu kiekiu, embolija, išprovokuota metalo substancijų ir plastiko. Mažėjantis naujų kraujagyslių susidarymas iššaukė piktybinių navikų nekrozę, ypač tų, kurie jau buvo susidarę prieš keletą amžių, ir kurių ląstelių skaičius viršijo šešis milijardus. Jų urbanistiniai branduoliai sukiužo iš vidaus ir sugriuvo, po savęs palikdami tik endotoksiškas ir tuščiavidures cistas.
5/5 Smagus skaitinys. Neduočiau niekam, kas galvoja, kad kažkuom mėgautis reiškia su tuom ir sutikti, t.y. nesutinku su mintimi, kad mes visi kanibalai.
Kaip man patiko tos kelios Kitų knygų išleistos fantastinės knygos savo parinkimu ir ledimu, tai net lentynėlę namie išsiskyriau ir sugalvojau, kad reikia toliau jas skaityti ir kolekcionuoti, kaip mažam gobliniukui.
(arba žiurkėniukui)
Šį kartą perskaičiau cyperpunk’o klasiką ir dabar jaučiuosi apsišvietusi kultūriškai. Nes, broč, jei ne šita hobio veikla, tikrai nebūčiau skaičiusi.
Kodėl? Nes vis užmigdavau pradėjusi skaityti!
Paskaitai skyrelį vieną, kitą ir jau miegelis lipa. Maži jie ten, tai greitai užlipa. Oj, atsiprašau. Pagal knygą mano smegenų rūmus jau skalauja adenozino monofosfato jūros bangos, o vienišas pagumburis (kuris dar yra ir trans) žvelgia į anapusybės ramybę ir jaučia, kaip jo strėnomis nuvirpa kvantiniai branduolių posūkiai. Nu kas nors tokio.
(tiek fantastikos, bet mirtini dalykai žmogui išlieka tokie patys…)
Oj, ten biologija kūrinyje tokia pati nurautai trenktai neoniškai žalia, kaip ir technika. Štai, pvz.: pagrindiniam herojui, kad jį „prisirištų” darbui, AI taip per aplinkui, ne tik sutvarko sveikatą įdėdamas naują kasą (ir taip pagadindamas gyvenimo malonumus), bet dar ir kūno arterijose pritvirtina kokias tai kapsules su mikotoksinu (taip bendrai vadinami grybų gaminami nuodai). Kapsulės per laiką tirps ir ištirps, nebent mūsų herojus laiku viską padarys, tada gaus priešnuodį, kuris tas kapsules atlipins jam nuo arterijų sienelių, jam perpils ar tai perfiltruos kraują ir jis bus saugus nuo smegenų mirties.
Apie narkotikus, visokį jų poveikį, žalą ir panašiai ten gal daugiau, nei apie kompus ir seksą. Štai ištrauka iš 186 pls:
Narkotikas smogė kaip greitasis traukinys, iki baltumo įkaitusios šviesos stulpas nuo prostatos zonos šovė stuburu aukštyn, nutvieskė kaukolės siūles trumpą jungimą patyrusios seksualinės energijos rentgeno spinduliais. Kiekvienas dantis lyg kamertonas užtraukė atskirą melodiją individualiame lizde, kiekvienas garsas tobulas, skaidrus lyg gryniausias etilo spiritas. Kaulai, apgaubti pusskaidriu mėsos sluoksniu, nusvidinti iki blizgesio, sąnariai sutepti plonyte silikono plėvele. Išgrandytu kaukolės vidiniu paviršiumi ritosi pašėlusios smėlio audros, generuodamos aukšto, laibo cypimo bangas, šios dužo anapus akių – gryniausio krištolo, vis didėjančių rutulių…
Tai apie ką šita knyga???
Toks šaudom-gaudom-bėgam-miegam-viešbučiuose kūrinys. Suburiama keistuolių, net savo laikui ir aplinkai, komanda, laikas spaudžia, reikia bastytis po visą pasaulį, ant galo paaiškėja, kad viskas daug svarbiau, nei jie galvojo, kažkas nutinka, kažkas nenutinka. Pabaiga?
Pakeliui be narkotikų dar labai daug sutikau temporolono. Labai daug. Pasijautau kaip slaugomas asmuo ant antipragulinio čiužinio. Dar sutikau labai daug šiandienai įprastų firmų, pvz.: Hilton viešbučių. Šalys subyrėjo. Tradicinė šeima subyrėjo. Medžiai visi nudžiuvo ir nupuvo. Bet kapitalizmas. KAPITALIZMAS LIKO, KAUBOJAU. Kaip manote, čia ta fantastika, kuri tokia tikroviška, kad net fantastiška, ar tokia fantastiška, kad net nebetikroviška, net ir labai norint? Laikas parodys, ar ne?
Kas man patiko ir tokį susimąstymą užvedė, tai paminėjamas apie dvesiančius kompiuterius. Na, jie gi ne žmonės. Tai reiškiasi, kad ne miršta. Stimpa? Gaišta? Būna sakom, kad užlūžo ar sulūžo, pakibo. Ir būna, kad pasakom, jog numirė technika. Lengva naudoti tokį žodį, kai daiktas nekelia gimtinos (analogiškai mirtinai) grėsmės, jog pats rasis egzistuoti pagal naujus dėsnius ar perkels tavo būtį į save dar ir pagal visai naujus energetinės ekologijos dėsnius. O jeigu jau keiti gamtos dėsnius, tai kas gi tu esi, kas tas vienas, kuriam nepaklūsta fizika?
(aš Matrix’ą dar ant VHS žiūrėjau! Vaikai nepatikės, čia praktiškai kaip dinozaurui nosį paglostyti :V )
Juk pradžioje buvo žodis. Ir tas žodis buvo slaptažodis į sistemą.
Pabaigai – Tai ką reiškė tas šurikenas kūrinyje!?!?!? Kas man atsakys. Matomai pramiegojau.
Knyga iš 1984 metų. Duodu 4/5. Turbūt ir tada būčiau tiek pat davusi.
Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?
Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:
Visai smagu, toliau ?:
Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).
Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.
Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.
AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)
33 metų vyras kreipiasi į gydytoją dėl suicidinių minčių. Beck’o depresijos klausimyne surenka 37 taškus (galima sunki depresija), nerimo – 42 taškus (galimas sunkus nerimas). Ok. Kur toliau? Psichiatrui?
Renkama anamnezė. Nerūko ir negeria. Lėtinėm ligom neserga. Neturėjęs jokių operacijų. Alergijas neigia. KMI 23. Antros pusės neturi.
Ligos istorijoje – dažnai trumpalaikiai nedarbingumai po kelias dienas ir daugybė urologo konsultacijų. Kas čia? Nedarbingumų metu simptomai gana stabiliai vienodi – deginantis-pjaustantis skausmas paduose ir delnuose, viso kūno raumenų silpnumas ir skausmas, negalėjimas susikaupti, vandeningos išskyros iš nosies, akių paraudimas ir perštėjimas. 10-balėje skalėje pacientas visus simptomus vertintų 10 balų. Akių paraudimas trukdavo kelias dienas, bet raumenų silpnumas – bent savaitę.
Bendrai paėmus per metus susidaro bent 2-3 mėnesiai nedarbingumuose. O urologas čia prie ko?
Pacientas viską sieja su masturbacija. M. Kodėl? Nuo 13 metų mastubuodavosi maždaug kasdien (nieko ypatingo), bet nuo 16 metų pastebėjo, kad po sėklos išsiliejimo pradėjo jaustis labai prastai. Iš pradžių nesureikšmino, bet su laiku viskas taip va pablogėjo. Nuo 30 metų visiškai nebesimasturbuoja, bet epizodai ištinka savaime arba po poliucijos.
Okey. Čia va SSRI – escitalopramo, prašom nesižudyti, gal padės, nors, aišku, kad nepadės, reikia išspręsti šitą siaubingą situaciją. Jau vien be sekso daug kas nusižudytų, o čia dar ir kai sekso negalima dėl to, kad per jį viską skauda???
BKT – WBC 10,45, Hgb 162 ir t.t. nieko ypatingo. Skydliaukės hormonai – čiki piki, ANA, ANCA, C3, C4 (kodėl gi ne) – normos. Triptazė 1,9 (norma), bendras IgE – 162 (ne norma, nes norma <100). Hoho. Akys, sakot, raudonos būna ir nosis bėga? Šienlige gi neserga.
Pas urologus pacientui daug vaikštant galima pamatyti atliktus lytinius hormonus – viskas norma, išskyrus progesteronas 0,45 (vyrams norma iki 0,15), estradiolis 59 (vyrams norma iki 43). Mikropointinis svyravimas daugiau adaptacinis, ne patogenezinis. Urologo pasiūlymas ką toliau – užraukti spermos gamybą visai. Nėra spermos, nėra alergijos spermai. Paprasta.
Pacientas pažada nesižudyti, jeigu bus sugalvota kaip jam toliau gyventi su sperma, nes keisti lyties, kastruotis ar dar ką panašaus jis visai nenoru. Taigi, – kelionė pas alergologą ir alergijos patvirtimas. Odos dūrio testas su autologine sperma ryškiai teigiamas. Kad būtų rimtesnis testas alergologai pridaro visokių spermos skiedinių. Ką čia jau, baksnoti, tai baksnoti.
Pirmas gydymo pasirinkimas – ibuprofenas ir desloratadinas su montelukastu. Po 3 mėn vertinamas gydymo efektas – nėra.
Pridedamas silodozinas. Ne alergijai, bet spermos tūriu pamažinti, bet nuo šito pacientas po 2 mėn ima vemti, tenka nutraukti.
Po 3 mėn vėl vertinamas gydymo efektas – nėra. Paciento jėgos senka. Pusmetį čia jau tęsiasi eksperimentai. Bet alergologai turi dar minčių. Gydys kaip sunkę alerginę slogą. Omalizumabas. Bent 300 mg omalizumabo mėnesiui.
Ir, po kelių mėnesių – valio! Veikia!
Tai kokia galutinė diagnozė? Alergija spermai?
POIS – postorgazminės negalios/negalimo sindromas – Diagnostiniai kriterijai 1) bent vienas simptomas: į gripą panašūs pojūčiai arba stiprus nuovargis/išsekimas arba raumenų silpnumas arba karščiavimas arba padidėjęs prakaitavimas arba staigi nuotaikos kaita arba staigus susierzinimas arba atminties sutrikimas arba susikaupimo sutrikimas arba sutrikusi kalba arba nosies užburkimas arba akių perštėjimas. 2) minėtas simptomas (ar simptomai) pasireiškia iš karto (per sekundes ar valandas) po ejakuliacijos. 3) minėtas simptomas (ar simptomai) pasireiškia bent 90% ejakuliacijų atvejų arba savaime. 4) Simptomai trunka 2-7 dienas 5) Simptomai praeina savaime.
1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:
Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.
Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.
Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀
Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.
Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…
Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).
Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.
Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):
Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.
Scala naturae iš R. Lull, Liber de ascensu et descensu intellectus , 1512 metai. Ugnis gudresnė už akmenį!
Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?
Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?
Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.
Čia akušerinės replės. Sugriebusios jau nebe kūdikio galvą. Toks… makabriškas dalykas. Kaip čia buvo sugalvota suderinti tokius du dalykus. Suprantu, kad reikėjo kokią galvytę ten pridėti, tai kodėl ne kokio Babyborn? Jau pačios replės yra labai siaubingas instrumentas. Šiuo metu jų prisireikia rečiau, nei 1% visų gimdymų (labiau 0,1%)
Na, tai progos:
XVI amžiuje toks William Chamberlen su dviem sūnum pabėgo iš Prancūzijos į Angliją vengdami religinio persekiojimo (buvo protestantai). Visi trys užsiėmė tokiu keistu tuo metu dalyku vyrams – akušerija. Bet ne bet kieno – o kilmingų ir turtingų ponių, kurios galėdavo girtis, kad kol su pribuvėja gimdė, tai aną dar ir tikras doctor, prižiūrėjo (net jei tik pastovėdavo kampe ar net atskirame kambaryje vaiko tėčiui leidus tik tiek).
Ir kažkaip šiai doctor šeimai kilo mintis padidinti žnyples, kurios buvo naudojamos traukti šlapimo pūslės akmenims traukti vaikams. Dar ir skylutės pačiam pasidaryti nereikia, jau yra! (dėl to iš pradžių žnyplės neturėjo išlinkimo atitinkančio dubens anatominę eigą)
Mintis, kad gydytojas gali pagelbėti išgyventi gimdymą tiek vaikui, tiek mamai, anglų karališką šeimą tuo metu ypač viliojo. Matot Anglijoje tamsu ir mažai vitamino D. Kai mažai vitamino D – žmones ištinka tokia liga, kaip rachitas. Viena baisiausių rachito pasekmių yra ydingai užaugęs dubuo, vaisius tiesiog neužgimdavo per jį. Pjauti? Traukti laukan jėga?
Chamberlen’ų šeima virš šimto metų savo žnyplių paslaptį išsaugojo instrumentus atsinešdami į gimdymus slaptose dėžutėse, reikalaudami, kad gimdyvei būtų užrištos akys, o dirbantis gydytojas būtų užklotas anklode (stebinčiųjų ten galėdavo būti DAUG).
1670 metais Hugh Chamberlen visgi bandė grįžti į Prancūziją ir ten parduoti savo „išradimą”, kad užsidirbtų gražaus pinigėlio. Prancūzai sakė, ok, parodyk ką moki ir liepė ištraukti vaiką iš aštuonias dienas gimdymo skausmuose besikankinančios 38 metų itin sunkiu rachitu sirgusios paryžietės. Jam vaiko nepavyko ištraukti ir buvo išvytas atgal į Angliją. BET, spėjo prisirankioti vietinės literatūros, išsivežti, išsiversti ten, visi ėmė jį laikyti baisiu profesoriumi, tik kai kurie gydytojai kelti klausimus, pala, o licenziją ponas turite? :DDDDD Kai laikai, ar ne?
Bėgo vėl šeima, šį kartą į Olandiją. Olandijai ne anglai, užrištų akių kraštelį pakelia, aha, žnyplės, ėmė visi kopijuoti ir plačiai naudoti. Olandai procesą patobulino. Pirmiausia, kadangi ėmė jį naudoti ne tik karališkoms šeimoms, o ir paprastiems mirtingiesiems, tai atsirado poreikis tokiam parpastam dalykui, kaip… lubrikacija. Na, kad mažiau skaudėtų. Queens don’t cry, but women do. Naudodavo kiaulių taukus. Taip pat atsirado mada ginekologui demonstruoti savo surūdijusias reples – suprask taip gerai dirba, taip retai jam kada jų apskritai reikia, kad va, net rūdim apėjusios.
XIAM amžiuje atsirado visokie Simpson’ai Barnes’ai ir Anderson’ai su savo žnyplėmis, kur žiūri, žiūri, ir, nu matyt reikia tų skirtumų, yra prasmės, ginekologai gal geriau pasakytų. Reiktų paminėti, kad labai daug gerų akušerinių išradimų padarė amerikiečiai nes… vergų savininkai spaudė. Jiems rūpėjo pinigai. Jiems nerūpėjo garbinga moralinė mirtis gimdyme ar moterybė, kaip silpnoji lytis. Ne. Jie norėjo, kad visi jų vergių nėštumai baigtųsi gerai, sveikais fiziškai ir protiškai pypliukais, ir pačios moterys galėtų grįžti į darbą, greitai, o ne gulėtų paslikos su prasiskyrusiais dubenimis ar nelaikydamos išmatų ir šlapimo būtų „melancholiškos”.
Dabar, kai yra galimybės saugiai daryti cezario pjūvį, tai akušerinės replės, čia tikrai toks dalykas… „iš praeities”. Galvoju, o kodėl tokiose parodose neparodo dar ko nors panašaus. Pvz.: peiliukų prapauji ausies būgneliui esant viduriniam otitui? Iki antibiotikų ir nuskausminamųjų išradimo čia buvo toks dažnas family doctor užsiėmimas. „Bakst ir viskas” daug labiau tam tinka, nei skiepams apibūdinti. Žmogui skauda taip, kad net sienom lipti neturi sveikatos. Būgnelis pats plyštų, bet vat, laikosi. Tai daktaras padeda. Tik, jei dažnai įvyksta savaime/padaroma chirurgiškai, po to būgnelis nebesuauga, lieka nuolatinis lėtinis vidurinis otitas, iš ausies kažkas vis varva. Kažkada gydytojai net gindyčdavosi ar čia nėra brandos požymis, čia gal taip net VISIEMS turi nutikti su viena kuria ausimi. Įsivaizduojate? 😀
Disertacijos apie plica polonica, t.y kaltūno ligą titulinis puslapis. Kaip tai traktuojama labai priklauso nuo jūsų politinių pažiūrų. Medicinoje yra visokių ir cheveux incoiffables ir pili trianguli et canaliculi. O pačioje parodoje lyg yra tikras kaltūnas. Susiūtas. Tai matyt buvo prapjautas pažiūrėti kas gi jo viduje. Dabar irgi būtų galima atlikti kaltūno plauko tyrimus, pažiūrėti ar nėra jame kokių mutavusių baltymų. O pasitaiko ir šiomis dienomis žmonių su kaltūnų, tik dažniausiai jis juos ištinka dėl psichiatrinės ar neurologinės ligos. Gal ir anksčiau taip būdavo? Gal mūsų kraštų gilesnės depresijos nėra tik XX amžiaus įvykių pasekmė? Prisiminiau prie progos, kad prieš kelis metus aprašiau kaip tik šaunią knygą apie XIX amžiaus neurologiją mūsų kraštuose, parašytą, beje šios parodos kuratorės :V oba!
Labai įdomiai persieina iš vienos muziejaus ekspozicijos dalies į kitą, jungiantys eksponatai yra kaip štai šis šaltinis apie Lietuvoje 1694 metais rastą meškų užaugintą berniuką, kuris tik urgzaliojo ir rūpinosi ką čia suvalgius.
Nu ką aš žinau. Manau nereikia tikėti viskuom, ką perskaitai knygose (ar bloguose). Gal tiesiog kas buvo išmetę vaiką į mišką ir tiek.
Kažkaip jau ne vienoje paskutinėje parodoje, kurioje lankausi, būna bent vienas eksponatas už užuolaidėlės, kur pasižiūri, o ten… Pavyzdys iš šitos parodos, hihi:
Ir tokių eskponatų ne vienas, gal tik ne visi tokie tiesmukiški. Pvz.: štai Jacob Gole 5 juslių personifikacijos (~1724 metai) – rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas:
Keturios merginos visai chill, vat tik paskutinę kažkodėl kažkas graibo:
Eeee… ok? Grįžusi namo gūglinau ir radau, kad autorius daugiau sukūręs tokių personifikacijų rinkinių. Štai lytėjimas iš kito rinkinio, rastas ne parodoje,o internete:
Grįžtant prie parodos, tai ir joje yra liečiamųjų šlepečių. Pvz.: štai puikus XIX amžiaus lenkiškas piešinys:
Na tai ir tiek. Dar galerijoje šiuo metu yra nuolatinės ekopizicijos dalis ir jaunojo tapytojo prizo parodo (galima joje balsuoti!)
.jpg){kind=link}