Atvejis – diagnostikas rubikas

76 metų amžiaus vyras atvyksta į priėmimo skyrių skųsdamasis dviejų savaičių trukmės šlaunų ir krūtinės skausmu. Skausmas palengvėja prisėdus ar prigulus, tačiau pasunkėja vaikščiojant. Apskritai savijauta bloga, jaučiasi kažkuom susirgęs ir “sugriuvęs”. Į priėmimo skyrių pacientą atsiunčią kardiologas, siuntine pažymėdamas, jog pacientui yra naujai išsivysčiusi mažakraujystė. Kodėl jį siunčia kardiologas? Nes kelios dienos iki šio negalavimo pacientui buvo atlikta koronarų angioplastika, pacientas susirgimą sieja su operacija.

Gyvenimo anamnezė – išeminė širdies liga, diagnozuota prieš 10 metų. Ir tiek. Vaje.

Status presens:
Bendra būklė gera. Sąmoningas, kontaktiškas, pilnai orientuotas.
Temp 37,6 C,
Gleivinės švarios. Nugaros, sėdmenų odoje stebimas stebimas ryškus į livedo reticularis panašus bėrimas.
Auskultuojant širdies veikla ritmiška, išklausomas III laipsnio sistolinis ūžesys ties širdies viršūne. Plaučiuose alsavimas vezikulinis, be karkalų.
AKS 110/88 mmHg, ŠSD 94 kmin
Pilvas minkštas, neskausmingas. Šlaunų raumenų ar nugaros palpacija neskauminga. Liemens, klubų judesiai neapriboti. Pacientą paprašius atsistoti skausmo nenurodo, paprašius bėgti vienoje vietoje sustoja po ~1 min nurodydamas skausmo atsiradimą. Turputį pailsėjus skausmas susilpnėja.
Neurologinės simptomatikos nėra.

Ok, einam prie kraujo tyrimų:
WBC 11,5 (65% segmentuotų, 20% limfocitų, 4% monocitų, 12% eozinofilų)
PLT 325
Hematokritas 29% (Hgb labė neduoda, nu tai… ačiū?)
ENG 99 mm/h
Natris 145
Kalis 4
Chloras 104
AST 27
GGT 90
Šarminė fosfatazė 153
Kretininas 353 …

Šlapime: ++ proteinurija

Nu tai dabar sugalvokime šiam pacientui kelias diferencines diagnozes, kiekvieną ją pagrįskime ir paneikime iš turimų duomenų, nors tikriausiai AI čia jau tą padarytų geriau už mus, bet laimė taip paprastai, kaip šiam pacientui, retai kada gyvenime būna, tai kol kas iš darbo dar neišmes.*

Pirma teorija – embolizacija cholesteroliu. Kodėl taip? Net neturint anamnestinės lipidogramos (dabar atlikta gali būti netiksli) pavojingai aukštą cholesterolio koncentraciją išduoda koronoplastikos faktas anamnezėje, tipiškas bėrimas. Kodėl ne? Nu galvotum, kad kojos skaudėtų ir ramybėje, iš kur tada karščiavimas ir mažakraujystė. Hmmm

Antra teorija – ūminis intersticinis nefritas. Kodėl taip? Inkstų nepakankamumas, bėrimas, mažakraujystė, proteinurija ir viskas greičiausiai pervalgius vaistų po chirurginės intervencijos. Kodėl ne? Nepaaiškintų kojų skausmo, pacientas nemini, kad vaistus saujom rijo, o jei ir būtų taip daręs, tai ar tikrai būtų galėjęs gauti kažką tokio galinčio taip jam padaryti? Hmmm x2

Trečia teorija – periferinių arterijų liga. Kodėl taip? Būdingas protarpinio šlubavimo tipo kojų skausmas. Kodėl ne? Kažkaip netipiškai greitai viskas vystosi ir iš kur tad tiek nukrypimų kraujo tyrimuose… Nah.

Ketvirta teorija – vaskulitas. Kodėl taip? Bėrimas, ryškiai pakilęs ENG, proteinuriją galima paaiškinti inkstų kraujagyslių pažeidimu. Kodėl ne? Jau reumatologas iš kito aukšto radiatorių daužo, argi čia karščiavimas, o kur svorio kritimas, o kur sąnarių skausmai etc. etc Ai, bet pala, žiūrint KOKS vaskulitas, gi ta pati embolizacija cholesteroliu jį sukeltų kaip patį vulgariausią ir paprasčiausią įvykį. Trukt už vadžių, vėl nuo pradžių, reumatologo dar nekviesim.

Tai embolizacija cholesteroliu kaip ir gaunasi darbine diagnoze. Ok. Einam kniaukti dviejų specialistų – kas paechoskopuotų kojų aterijas, kartojam rimtesnius šlapimo tyrimus ir ieškom nefrologo.

Kojų erterijų echoskopijoje – oooo…. Kaip tos kojos ir lankstosi. Kad sąnariai traška tai aišku, bet kaip kraujagyslės netraška. Vienos aterosklerotinės plokštelės. Kur pažiūrėsi choleterolio sankaupos. Nu tikrai čia tas bus, linksi galva kraujagyslių chirurgas. Nefrologas sako bus, bus, bet nebus taip lengva įrašyti diagnozę, darysime dvi biopsijas – odos ir inkstų. Odos biopsijoje rasime cholesterolio KRISTALŲ smulkiose kraujagyslėse, inkstuose rasime mažyčių embolų.

Gydymas? Nu tai lašelka. Palaikomasis gydymas, taip sakant, o ryte – namo ir ambulatorinė lėtinių ligų, t.y. hiperlipidemijos, kontrolė.

Ar pacientas teisus, kad operacija kalta? Filosofinis klausimas. Po operacijos trumpai skirti mažos masės heparinai pasižymi cholesterolio plokštelių fibrino dangalus ardančiu poveikiu**.
Juk kardiologas sakė, kad vis tiek vartoti cholesterolį mažinančius vaistus, net jei ir laukia tokia operacija.

* Apie būtent šio atvejo diagnostinius smagumus čia – https://jamanetwork.com/journals/jamanetworkopen/fullarticle/2825395

** Praktikoje embolizacijos cholesteroliu dažniausiai sugydomos visiškai puikiai ambulatorinėje grandyje, tik sunkesni atvejai atsiduria priėmimo skyriuje. Čia viena iš tų būklių, kur kartais padaryti mažiau yra sugiau, o iš viso tokio įvykio išvengti visada yra geriausia. Daug dažniau eozinofilijos priežastimi bus cholesterolio kristalizacija, nei koks žarnyno parazitas…. :))))
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC6626893/

Kalėdiniai suvinėliai

Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:

Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.

Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.

Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.

Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.

Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:

Mopsiukai iš arčiau:

Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…

Antras velinys – drakondinozauris

Šis užtruko tiek pat, kiek grybas prieš tai laiko prasme, jau labiau įsivaizduoju kas ir kaip. Privėliau, taip PRIVĖLIAU plunksnyčių ant galvos ir ant uodegos, nes plunksnos pūkeliai lygiai taip pat gerai veliasi, kaip vilnos ar sintetikos pluoštas. Įstabu!

Šį kartą atradau, kad adatos iš tiesų yra skirtingo dydžio ir per labai skirtingai traukiančios pluoštą. Vizualiai jos gali atrodyti kone identiškos, bet pabaksnoji ir še tai tau – visiškai kitokios. Keista, kad jų nežymi skirtingom spalvom ar dar kaip nors, kad nesusipainiotų. Matyt turi susiprasti ir pasidėlioti pats.

Kitam kartui planuoju:

  • Panaudoti vielos karkasą/griaučius figūrėlei. Daug tvirčiau laikysis viskas ir bus lengviau planuoti kas ir kur.
  • Pagrindui naudoti šiurkščia baltą vilną suformuoti bendras formas, o spalvota tik išorinį sluoksnį padaryti. Viskas turėtų pavykti greičiau ir aiškesnėm formom.
  • Surasti akyčių, nosyčių ir nagiukų – arba pasigaminti jas iš kokio fimo. Suteiks tikroviškumo ir užbaigtumo įspūdį.

Va taip šio driežiaus pilvas atrodo:

Vėlinio pradžia. Pagalvojau, kad siuvinėju be lankelio-rėmelio, veliu be pagrindo pagalvėlės. Čia turi būti kažkur ryšys.

Pirmas vilnos vėlimas – grybas!

Vaikai namie tyrinėja visokius rankdarbius, tai ir man atliko šiek tiek vilnos ir viena vėlimo adata. Gyvenime niekada nieko nevėliau, pirmą kartą pabandžiau.

Kaip smagu! Per vakarą padariau grybą. Labai paprastas procesas – tiesiog baksnoji ir formuoji maždaug kokios formos nori. Gerai pasipraktikavus, paskyrus daugiau laiko pavyktų padaryti ir labai sudėtingas skulptūrėles. Kaip ir siuvinėjant kryželiu – procesas labai paprastas, kaip tekantis vanduo, reikia tik nukreipti kūrybinės vizijos link 🙂 Labiausiai man patiko, kad veliant keičiasi ne tik vilnos pasipriešinimas, bet ir garsas, kurį sukelia adata pluošto raizgalynėje. Labai… ASMR!

Prie kotelio prisiuvinėjau visokių spalvų smulkių karoliukų, nes man labai patinka sausaininiai grybukai – kur galva padengta šokoladu, kotelis cukraus glajumi ir dar įmerkas į aguonas, kad primintų iš žemės ištrauktų baravyką. Tai šitas ištrauktas iš vaivorykštės!

Jei kas turite kokių patarimų dėl vėlimo, pasidalintumėte triukais ar geromis vietelėmis įsigyti daugiau priemonių – būtinai pakomentuokite. Kas be ko sekantis etapas būtų padaryti drakoną, hehe.

Knyga – Laima Baršauskienė „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai”

Skaitydama prisiminiau sykį žiūrėtą įrašą, kaip apie savo senatvę, savo slaugą kalbėjo bevaikė japonė. Ji labai pyko, kad jai buvo pasiūlyta kita japonė slaugytoja. Ji norėjo filipinietės, bet Japonijoje labai keblu su imigracija. Filipinietės ji norėjo ne dėl to, kad ana būtų geresnė slaugytoja, bet ji nenorėjo, kad jos tautietė užsiimtų „užpakalio valymu”. Net purtėsi nuo tos minties, kad, jei būtų turėjusi dukrą, tai ji būtų gal tapusi tokios moter, kokia pati yra, slaugytoja. Taigi nebeturėtų vaikas savo gyvenimo! Jau taip neturi, nes jinai jo nepagimdė.

Ir dar gale pridėjo, būtinai, kad filipinietė neuždirbtų daug. Nes, jei daug uždirbs, tai privažiuos filipiniečių per daug. Dabar turi tik tiek, kad užtektų. Žinot. Žmones galima įspėti, kad ten cigaretės, alkoholis, lošimai be saiko gali turėsi pasekmių visam gyvenimui. Tai tokį juodo rėmelio įspėjimą uždėti ant medicinos, slaugos ir panašių studijų. Dėmesio – gali pakenkti Jūsų ir aplinkinių sveikatai.

Gyvenime pastebėjau, kad slaugytojos darbo vertinamas pirmiausia nėra susijęs su tuom, kaip žmonės vertina mediciną ar savo sveiaktą. O pvz.: kaip vertina moteris. Kaip vertina specialius emocinius poreikius turinčius žmones. Gydytojų vertinimas gana susijęs su poilitiniais vėjais.

Skaičiau šią knygą pakeliui paskolindama ir kitiems paskaityti. Ir visi, kas skolinosi, grąžino sakydami „ai, žinok, gal nenoriu”. Tada klausdavau, o tai kodėl nenori. Pasimuistydavo ir pasakydavo ką nors „tai kam čia dabar rašyti apie tai, kas ir taip visiems būna”. Tada aš „o, tai kas visiems būna?”. Tada pradėdavo grąsinti, kad baigčiau, o tai atskolins mane pačią iš čia ir panašiai.

Nu tikrai. Kaip čia dabar skaitysi knygą apie kažką, kas, žinai, nėra tau aktualu, ko niekaip nepritaikysi. Kad pasensi ir reikės tau užpakalį šluostyti ir taip žinai. Galima atidėlioti tą žinojimą fantazuojant, kad neišgyvensi iki tol, ar, kad nebus aktualu, kai jau bus aktualu. O kad, nedirbsi slaugytojumi, tikriausiai ir taip žinai, gilinti šito žinojimą apie nebuvimą papildomai nereikia.

Tegul eina dirba ten tie kiti, žinai, nu, kurie nori (ノ◕ヮ◕)ノ*:・゚✧ nori.

Dar galima savo norų nesipildymą ar nežinojimą ko pats nori pritempti prie nelaimingumo gyvenimu priežasčių, nors kiek ten iš tiesų ta laimė su mūsų norais susijusi ir kas gali būti ir kas negali būti mūsų norais matyt reiktų susitarti, apie laisvą valią pafilosofuoti.

Tikriausiai mes visi norime būti geri. Kas kaip gėrį mato paduoti stiklinę vandens ištroškusiam, o kas, kaip pasakyti, žiūrėk, koks aš geras, aš tau leidau tą stiklinę paduoti.

Tai va. Įžangos čia tikriausiai gaunasi daugiau, nei pačios knygos aprašymo. Bet, kad ji taip gerai parašyta, kad neturiu ir ko daug apie ją rašyti. Imkite ir skaitykite. O jei išleidimo gražumas. Ir pačiupinėti viršelyje sparnelių iškilumus galima. Ir knygos šonai paspalvinti, ir iliustracijų yra. 10 balų. Gali važiuoti troleibuse, išsitraukti ir skaityti visiems kišdamas į veidą. Ir ką jie tau. Paskaitys viršelio pavadinimą ir bus tokie „a, nu jo, m, viešojo transporto išdaigos”.

Man labai patiko 185 psl tokia mažutė istorija, kuri prasidėjo per tai, kad Laima ieškojo durų rakto užeiti pas pacientę. Pacientė gi kitaip liks visą dieną nevalgiusi ir žmogaus balso neišgirdusi. Ar iš viso galime vadinti tokią situaciją medicinine, o žmogų, kuris jį lanko slaugytoja pagal tą įsivaizdavimą, kad čia balti chalatai, medicina? Man kažkaip čia arčiau vienuolės abatas ir jau šventi dalykai, ribos tarp šio ir atgamtinio pasaulio. Laima gi visas tais laumžirgiais zujančias laumes sužiūri. Surezonavo su Barboros Jarašūnės „Netikėtais medžiais”, kur irgi viskas kaip ir prasidėjo nuo rakto neradimo, bet ten herojus pasirinko sėdėti ir laukti. Paieškojo ir nustojo. Ir durų nelaužė. Ir atsarginio rakto neturėjo. Čiūju Laima tai būtų duris karate kirčiu iškirtus. HA-YA!!!

Iš knygos išmokau naują žodį – apkūnavoti.

5/5 ir dar +1 už super gražų leidimą, tai viso 6/5 ir jo, galima duoti daugiau, nei telpa, nes slaugytojos irgi dirba daugiau, nei uždirba. Pasaulis neteisingas. Ech.

Knyga – Kotryna Zylė „Mylimi kaulai”

Šita knyga yra kažkoks šlapias lietuvių kalbos mokytojos sapnas. Čia jau antra mano šios autorės skaitoma knyga (daugiau yra, bet ten parašyta, kad vaikams, o aš gi jau baisiai didelė ir protinga), tai man atrodo, kad Kotryna Zylė yra perpratusi kažkokią mitinę lietuvių literatūros sistemą ir dabar bando ištraukti Eskaliburą iš akmens, sukurti turbo lietuvišką veikalą, kad visi skaitytų ir sakytų, jo, čia geras, reikia išversti kokiems čekams ir vokiečiams, kad pavydėtų, o lenkai, jei norės ir patys išsivers.

Mano fantazijų Pasaulyje taip atrodo kažkas, ką mokykloje mokytojos bando iškomunikuoti, kad bus baisiai protinga, išmonu, nauja, labai svarbu ir naudinga perskaityti, bet ne per daug įžūlu, ne per naujoviška ar dar kaip nors, kad netyčia, žinot, neprsidarytum sau vargo ne taip suprastas, arba sutapus kokiai dalelytei turėtum drebėti, kad dar įtars tave pagijuojant. Eik tu sau. Plagijatas.

Yra toks žaidimas – Stardew Valley, kuris yra vieno žmogaus obsesyviai perdarytas senas Harvest Moon žaidimas. Meilės ten jame buvo tiek, kad autoriaus žmona studijuodama dar ir per du darbus dirbo, kad jie už ką valgyti turėtų. Laimė jis žaidimą pabaigė greičiau, nei ana nusibaigė nuo išsekimo… Ar kas nors sako, kad dabar koks naujas tokio tipo žaidimas yra Harvest Moon’o klonas? Nah. Visi sako, kad Stardew Valley. Vaje.

Kas eisit į kūrybą, tai vokit, kaip vagia menininkai. Čia toks dalykas su tuo menu yra, kad nuo tam tikro talento lygio reikia turėti pagalbinių darbuotojų, kurie imtų už tave ant tų vagių loti (fanai nelabai tinka, jų dantys gali būti netikėtai per aštrūs ar dar kokia pasiutliges apsikrėtę), arba tampa lengviau kažką sukurti, nei pavogti. Nes vogimui dar reikia keltis, eiti, ieškoti…. tiesiog iš galvos prasiskėlus ją išsitraukti tampa lengviau.

Su šia knyga irgi lyg buvo kažkoks ten skandalas, kad jos viršelis neva labai panašus į Gerdos Jord „Daugiabutį”.

Kas, nu, aliooooo. Ar mes turime tas pačias rankas ir akis? Pirma, tai vienas viršelis yra feministinės fuksijos, o kitas komunistinio raudonio spalvos. Tai čia jau visiškai skirtingos spalvos. Antra – viename viršelyje yra skylučių, o kitame nėra, reikėtų pačiam prasikirpti! Trečia, atsivertus antrą knygą galime pastebėti, kad ji yra komiksas, o pirmoje paveiksliukų smarkiai per mažai. Tai? TAI???? Jei nusipirkote vieną, dabar turėsite pirkti kitą. Žinokite, viskas. Taip ir prasideda kolekcionavimo liga. Dabar dar turėsite ir zysti pažįstamiems knygų autoriams, kad jie irgi parašytų kokį lietuvišką veikalą, ant kurio viršelio galėtų būti šiltų spalvų daugiabutis. O, jei draugų neturite, tai net pačiam, deja, deja.

Ok, grįžtam prie kaulų knygos. Tarkime jau nusipirkote. Tarkime jau žinote, kad čia kažkas, ką sužinojusi, kad skaitote Jūsų lietuvių kalbos mokytoja nubrauktų ašarą (džiaugsmo ar liūdesio, čia jau kaip jai gyvenimas pasisekė). Tai dabar dar nepulkite jos skaityti! NAH. Mačiau internetuose, kad žilagalviai ponai skaitydamai ją ir muilo burbulų pypkėm pokšėdami padarė svarias išvadas, kad šitas romanas yra… moteriškas. Ar moteriškas pasirašė kursatyvu? Jei ne, tai prisimerkite, kad mistiškiau viskas būtų. Žinot. Būna knygos berniukiškos ir mergaitiškos. Jei sudėsi kartu, tai gausi daugiau knygų. Būkit atsargūs.

Taigi. Kai jau turėsite šitą knygą, duokite ją skaityti savo berniukui, vaikinui, ar kitam romantiniam savo gyvenimo vyrui. Stebėkite jo reakciją. Kol jis skaitys sakykit „labai gera knyga, tu man pasakyk, kas joje tau labiausiai patiko”, o kol tą darysite, šalia atsiverskite kokią „5 gydymosi šlapimu būdų” knygelę ir vis šelmiškai į jį žvilgčiokite. Jei norite extra sunkaus level’io – tai galima iš karto ir „taksidermija pradedantiesiems”.

Apie ką čia? Apie knygos siužetą!

Nes jame magiškasis realizmas persipina su buitiškąją kasdienybe. Veiksmas vyksta naujai pastatytame diaugiabučių kvartale, kuriame kažkaip sapniškai yra nykstantis kaimas ir santykių problemos. Nu kaip lietuviškas romanas be kaimonykio. Niekaip.

Santykių problemos kūrinyje man, kaip skaitytojui, pasirodė tokios pat gyvūliškos, kaip šalia gyvenantys gyvūnai, nes tiek žmonių tarpusavio ryšiai, tiek jų santykiai su savimi, jų gyvenimai, buvo apriboti biologijos. Nuo lyties turėjimo, iki buvimo išskirtiniu dėl plaukų spalvos ar kūno sudėjimo ir netgi iki gebėjimo produkuoti magišką sisaliuką.

Ir viskas.

Visi yra tiek personažai, kiek yra jų biologija.

Ir žinot, ką? Ar čia man vienai taip susiskaitė, kad ši knyga netikėtai apie lyties raidos sutrikimą? Mat pagrindinė knygos herojė peršoka n raidos etapų ir iš karto yra kokia tai močia, kokia tai boba, nu kažkas labai ten magiško, bet praktikoje, tai toks pasimetęs oksitocino fabrikėlis, kur pienas liejasi per kraštus, visi vaikučiai kaip savi, rūpinasi našlaitėliais, prie ko pridėsi, su tuom ir sulips. Bet toje meilėje tuo pet metu nėra nieko asmeniško, nieko, kame būtų atsakymas už ką yra mylimas vienas ar kitas asmuo. Tos kitos savasties reikia jai iki kaulų glūdumos ieškoti ir netgi ten, nieko neradus, pasidėti priminumui, kad tikrai žmogus buvo. Net menopauzė knygos herojės negali išgelbėti, nes tam, kad ją patirtum, reikia užbaigti savo vaisingą laikotarpį, o kas, jei tokio niekadae neturėjai, jeigu per gyvenimą buvai ne žiedu, ne vaisiu, ne sėkla, bet iš karto kažkokia tai trąša?

5/5 Net, jei neskaitysite, siūlau nusipirkti ir sukelti sumaišties lietuviškoje literatūros padangėje, ar tai balkone, kad po to daugiau autorių bandytų irgi būti popular, skrebendami ką panašaus savo worduose apsiverkę sakytų aaaaa, mokytoja, kodėl man nesigauna, kodėl aš neparašau kažkokio tokio kaimiško rūgpienio kvapo. Tada guostųsi, ai, nu čia kažkokie mergaičių reikalai ir romaniūkščiai, sniff.

Labai įdomu, ką Zylė parašys toliau.

Trumpai apie vaistus „nuo kraujospūdžio”

Geriausias pirmininės hipertenzijos gydymas – yra gyvensenos korekcija. O kas tai yra, daktare? 

Tai yra pats sunkiausias gydymo būdas. Keisti gyvenseną – sunkiau, nei pasikeisti lytį. Nes lytis – tik dalis gyvensenos. Bet tiems, kurie pasiryžę tą daryti – atsiperka visada. Iš esmės žmogus gauna naują gyvenimą dar gyvas būdamas, jei sutinka atsisveikinti su senuoju. Svarbu pirkinį išsirinkti tinkamai.

Dalis tą padaro gana staigiai. Paprastai paraginti gana ryškių išgyvenimų ar reikšmingų įvykių. Artimojo netekties ar sulaukę amžiaus, kokiu buvo netektas gimdytojas. Kai kurie tarsi laukia leidimo gyventi taip, kam yra gimę, kai kurie laukia pažadinančios motyvacijos.

Nėra kažkokių visuotinų VISIEMS tinkančių rekomendacijų kaip teisingai gyventi. Šiuo metu Lietuvoje atsiranda gyvensenos medicinos gydytojai, kurie, kaip specialistai, būtent šiuo klausimu konsultuoja – kaip sveikai gyventi. Ir jie yra nuostabūs! 

Labai dažnai pacientai bando, pvz.: riboti druską, nors net nepatenka į druskai jautrių hipertonikų imtį ir tada atsiduria ligoninės priėmime su simptominėm hiponatremijom (skausmingas dalykas). 

Kaip gydytojas negaliu nepalaikyti idėjos, kad vaistai yra geras dalykas. Juk atėję į restoraną nesitikite, kad ten Jums pradės aiškinti, kad galite tokį pat gerą maistą pasigaminti ir namuose arba, jeigu geriau planuotumėte savo mitybą, ar turėtumėte geresnius santykius su artimaisiais, tai pasitenkintumėte gyvenimu ir be restoranų. Būtų keista, tiesa?

Tai, naudodamasi proga, turiu blogą, į kurį galiu ką noriu ir kiek noriu rašyti, trumpai pristatysiu kraujospūdžio gydyme dažniausiai šeimos gydytojų naudojamus vaistus.

Angiotenzino konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKFI)

O šakės, ar nenusilaužėte savo smegenų liežuvio, kol perskaitėte tą pavadinimą? Aš tai sakydama pacientams šitą frazę visada jaučiuosi truputį, kaip pabėgusi iš cirko. Pavadinkime šiuos vaistus tiesiog priliais. Nes dažniausiai jų pavadinimas baigiasi tokia galūne. 

Mūsų kūnai turi tokią labai senovinę skysčių reguliavimo sistemą apimančia hormonus reniną, angiotenziną ir aldosteroną (RAAS). Jeigu norite būti tikrai kietas hormonų žinovas, tai vien tik su tiroksinu ir insulinu neapseisit. RAAS’as yra vienas pamatinių medicinos arkliukų, trečio kurso medicinos studentų siaubas, nors vis dažniau pasitaiko, kad pirmakursiai jau apie jį gerai pakalę, net tik Krebso ciklą žino. VISI gydytojai ją žino, nebent mediciną būtų baigę tarpukariu ir nuo to laiko nieko daugiau nesimokę. Arba iš principo užmiršę fiziologiją. Būna žmonės turi nuoskaudų fiziologijos kursui, pasitaiko.

Tai, gerai yra žinoti, kad kūne yra sistemų, kurios rūpinasi dalykais. Ne tik kokiu cukraus reikalu, bet va kažkas organizuoja ir prižiūri vandens apykaitą. Čia dirba kepenys, inkstai, plaučiai, kraujagyslės ir smegenys (hipofizė), o nėštumo metu dar ir placenta – visi kartu turi šių hormonų kaskadą ir nuolat derasi ar užteks vandens kūne nemirti, per tai ar užteks natrio nemirti. Ir, kai sakau nemirti – tai realiai apie tai čia viskas ir yra. Kai kuriems žmonėms skysčio ar druskos negavimas sukelia stresą, kad jie sienomis lipa. O kai kurie – stresuodami negali nustoti valgyti druską ar gerti vandenį. Kodėl gi ji tokia skanutė? Šiaip tai gi neskani. Bet skani.

Tai va, tie priliai, sutrikdo angiotenzino-II-ojo susidarymą. Nėra jo – kraujagyslės nebespazmuoja, šlapimas gaminamas ne toks koncentruotas – kraujospūdis mažėja. Dar jie gali skaidyti bradikininą (irgi tokią mandrą molekulę dalyvaujančią kraujospūdžio reguliavime). Daktare, jus dar daugiau keiskmažodžių čia sakote! Daug plepalų, o naudos tai jokios, už ką čia pinigus mokėjau, knygą iš bibliotekos nešiau. Nieko tokio. Kartais žodžiai įsirėžia į galvą ir vėliau sudygsta tinkamoje vietoje ar laike. Ne tik komplimentai ir įžeidimai, bet ir vaistų pavadinimai.

Žmonių kalba – vaistas sako kūnui BAIK TAUPYTI VANDENĮ, atsigersi, jei norėsi!!!!! Vaistai veikia prie visų kraujospūdžio padidėjimo dėl streso formų ir prie pirminės arterinės hipertenzijos, kai lemia genetinės mutacijos dėl kurių kūnas yra amžinoje paranojoje, kad vanduo ar druska baigsis. Jie taip pat naudojami ir be padidėjusio kraujospūdžio asmenims, kuriems norisi pasaugoti inkstus, pvz.: sergantiems cukriniu diabetu. Inkstukai, mažučiai, nesinervuokit.

Žinant, kaip vaistai veikia nesunku nuspėti šalutinius reiškinius. Jeigu inkstai nelabai sveiki (ar jau labai seni), ir sakai jiems ša, tai jie neišplauna kai kurių dalykų, pvz padidėja kalio kiekis. Jei skysčio kūnas nebetaupo, tai jis kažkur pasideda. Dažniausiai pasideda į kulkšneles. Tai nėra tinimas, koks ištinka esant organų nepakankamumui ar uždegimui. Bet dalis pacientų niekada nebeatlleidžia už tai, kad koja negražiai basutėse atrodė, o kai kuriais atvejais kulkšnelės patinsta ir taip, kar reikia pamąstyti ar tikrai čia tik vaistai. Taip pat, kadangi sumažina to bradikinino skilimą, kas čia Jums tikriausiai nieko nesako, nebent esate gerai susipažinęs su visokiomis alergijomis, bet to pasekoje dažnai atsiranda toks kosčiojima, kaip dulkėm pakylus. Kost kost.

Kost kost.

Kai kuriais atvejais. Kost kost kost kost. Kaip astma gali atrodyti netgi. Kosulys nepriklauso nuo vaisto dozės ir gali atsirasti ne iš karto – kam po savaitės, kam po kelių mėnesių vaisto vartojimo. 

Pacientams, kuriems nežinojom, kad jie serga ar turi būklę dėl kurios bradikinino jau yra labai daug (ar kūnas jam labai jautrus) davus šitų vaistų duodam ir VISKO pseudoalerginę reakciją. Pseudo nereiškia, kad reakcija kokia tai ne tikra, reakcija pati tikriausia, žmogus gali visas ištinti, net mirtinai. Laimė dažnai tokie pacientai vaistų neima, net sakant, kad primokėsi, kad paimtų, nes jiems ir šiaip į daug ką “alergijos” būna. O kartaiss nuo šito vaisto skauda galvą ar iš principo jis netinka. Žmonėms su placenta irgi jų negalima. Taip pat, jeigu bet kuris organas, kuriame šita sistema veikia, turi ligą, dėl kurios jis veikia kitaip, nei gamta jam būtų lėmusi veikti. 

Dar kartą – šitas vaistas tiesiog trukdo veikti tam, kas konkrečiam žmogui veikia per smarkiai. Tai, kad tai yra adaptacija gyventi be žudančio troškulio visai nereiškia, kad tai yra ilgo ir laimingo gyvenimo garantas. Gamtai svarbu pasidauginti. Mutacija gali duoti, kad nepaisant troškulio vis tiek turi motyvą užsiimti seksu, taip genas ir plinta, kol visiems aplinkui nėra tam sveikatos ar galvą skauda…

Kaptorilis

Čia leisiu sau papasakoti apie vieną labai dažnai Lietuvoje sutinkamą AKFI. Visi AKFI iš esmės yra labai panašūs. Taip, taip, jų gamintojai jums kiš visokias lenteles, kad vienas yra geresnis už kitą ir panašiai. Skirtumų, bent statistinių ant popieriaus, tikrai bus. Gamtoje yra medžiagų, kurios veikia panašiai kaip AKFI – pvz.: laktobakterijos prigamina jų sūryje, kai kuriuose augaluose yra. 

Kai mokslininkai ieškojo kokiais vaistais būtų galima gydyti kraujospūdį, jie atkreipė dėmesį tai, kad Brazilijoje yra viena gyvatė yarara, kurios įkandimai sudaro pusę visų vietinių gyvačių krimstelėjimų, ir, nors labai nuodinga, nuo jos miršta vos vienas procentas žmonių. Labai įdomu, kad žmonės nemiršta nuo nuodingos gyvatės. 

Pasirodo, kad jos nuodai veikia taip, kad sumažina gyvūnėliui kraujospūdį ir sukelia lengvą euforiją. Tai jie nei pabėga nuo jos, nei jai pasipriešina. Žmogus tiesiog didesnis, nei įprastas gyvatės grobis ir jo smegenis sunkiau apgauti, kad viskas gerai, tau nieko nebus, pagulėk čia truputį, kol tave švelniai burnyte pamasažuosiu…

Iš šios gyvatės nuodų buvo išgautas pirmas prilis – kaptoprilis. Laimė gyvačių jam neskriaudė, sugalvojo kaip chemiškai gaminti. Labai greitai prikūrė kitų prilių, nei šis – nes kaptoprlis ypatingai dirgino imuninę ir virškinimo sistemas. Taip pat jo veikimo laikas labai trumpas – jau po kelių valandų jis kūne skyla, juk negersi kas kelias valandas vaistų, norėtum išgerti sykį ar du dienoje. Bet kodėl šis vienas liko? Ir kai kurie žmonės, sako, kad jis pats geriausias, būtinai reikia turėti vaistinėlėje, jeigu negavai jo iš greituškės ar priomniko, tai čia jau visai nieko negydė, vaje.

Nes jis praeina smegenų barjerą. Kiti priliai nepatenka į smegenis. O šis – patenka. Ir ne tik “kažką” ten daro tuo metu, bet ir moduliuoja mikroglijos veiklą. Jums pakilo kraujospūdis? Na, gyvatės neturime, bet turime kažką panašaus, ne veltui mūsų simboliukas Asklepijaus lazda su kažkokiu šliužu ant jos. Duosime vaistuką ir nuo spaudimo ir nuo smegenų! 

Angiotenzino receptorių blokatoriai (ARB)

Visi -sartanai. Jeigu galima blokuoti angiotenzino gamybą, tai gal galima blokuoti ir jo paties veikimą? Svarbu neskirti abiejų grupių vaistų kartu, nebent tikrai jau ten pacientas labai įdomus iš genetinės pusės, kad ši sistema tokia aktyvi. Bet, mandagiai kalbant, prilis ir sartanas kartu nebūna gydymo planuose.

Iš esmės jie turi tokius pačius šalutinius poveikius, kaip AKFI, tik gerokai mažiau, kad susiję su bradikininu. Jei žmogus tinsta, kosti nuo prilio – gydytojas jį nuims, jei nuo sartano – pirmiau žiūrės kas čia kaltas. Gydytojai labai mėgsta sartanus, nes, jei priliams reikia sveikų inkstų, tai sartanams ne taip baisiai, gali būti ir inkstai “kaip lietuviškiems, neblogi”. 

Beta adrenoblokatoriai

Labai plačiai daug kam naudojami vaistai ir didelis jų pasirinkima.

Adrenoreceptoriai yra tie receptoriai, kurie išsibarstę visame kūne padeda reaguoti į tai, ką dauguma žmonių vadina “stresu”. Juos galima skirstyti į kelias dideles grupes – kokio tipo tuos receptorius labiau veikia ir pagal tai, ar pasiekia smegenis ar nepasiekia. Kai prie prilių minėjau, kad tik vienas jų preina iki smegenų, tai su betablokatoriais, jei riekia, kad prieitų ar neprieitų, tai reikia atsirankioti. Dalies betablokerių veikimas būna niekinis, jei žmogus rūko ar išgeria alkoholio, nes jo kepenys būna įjautrintos skaidyti toksinus ir tiesiog tie betablokeriai nespėja niekur iš kepenų daugiau ir išeit. 

Jie mažina kraujospūdį, mažina širdies susitraukimų dažnį. Dalis pacientų negali jais atsidžiaugti, nes jiems sumažėja nerimas, drebulys (kai kurie žmonės tiesiog dreba iš baimės ir to net nesupranta). Bet daliai šie vaistai, ypatingai gerai “išplėsdami” kraujagysles sukelia erekcijos sutrikimus, odos ligos (ypač psoriazę), atsiranda švokštimas, o kraujotakos pakeitimas smegenyse visada iškelia klausimą ką ten rasi. Kas randa ramybę, o kam atidaroma košmarų ir galvos svaigimo Pandoros skrynia. Ir dar svorį augina! Kaip nesąžininga, kad negali būti ir sveikas ir gražus, ir dar valgyti ką nori ir gulėti kiek nori. Medicina dar daug turi pasitempti.

Alfa adrenoblokatoriai

Irgi iš streso sistemos kūne operos vaistai, tik dėl šalutinių poveikių dažniausiai neskiriami kaip pirmo pasirinkimo kraujospūdį mažinantys. Bet, kai skiriami kokiam organui atpalaiduoti (pvz.: padidėjusiai prostatai), labai smagu, kad vienu vaistu žmogus gauna dviejų ligų kontrolę! 

Kalcio kanalų blokatoriai (KKB)

Šie vaistai veikia kraujagyslių (įskaitant širdies) raumenų sluoksnį. Trukdo kalciui judėti taip, kaip gamta jam lėmė, todėl kraujagyslei sunkiau susitraukti, širdutei sunkiau suplakti. Chemiškai ši grupė labai įvairi. Labai. Iš pavadinimo jie būna -dipinai, -zemai ir -amiliai – visi skirtingi, ir dar grupių viduje skiriasi.

Iš vienos pusės čia būna vaistai, kur kartais gavę pacientai sako PAGALIAU kraujospūdis normalizavosi. Iš kitos pusės, kadangi atpalaiduoja lygiuosius raumenis, tai turi gana įdomių šalutinių poveikių. Žinot kur labai daug lygiųjų raumenų? Žarnytėse. “Stoja skrandis” – kyla rūgštys, kietėja viduriai. Gali atsirasti viso kūno tinimas dėl to kraujagyslių atsipalaidavimo, kuris kaip ir praeina vėliau… dažniausiai… Ir dar dantenos labai reaguoja. Bet kokias problemas su širdimi turint investuoti į burnos higieną ir dantų sveikatą yra tiek pat naudinga, kiek į gerą kardiologą. Dantenų uždegimo metu į kraują patenkančios burnos bakterijos kraujyje vėliau tik stiprina endotelio pažeidimą. Nuo kalcio kanalo blokatorių dantenų audinys gali tiesiog… suvešėti. Paskui odontologai bara pacientus, kad jie blogai dantis valo, viskas kraujuoja, žmonės klapsi akimis, nebesupranta kas čia vyksta.

Šlapimą varantys

Taip šiuos vaistus vadina pacientai.

Dauguma jų šlapimo nevaro, tiesiog pacientai, kurie serga pirmine arterine hipertenzija dažnai būna įpratę vartoti tiek mažai skysčių ir taip retai šlapintis, kad po to įprastas šlapinimasis jiems atrodo nepriimtinas. Neviduriuojantis, gausiai nepraikaituojantis žmogus per parą šlapinasi plius minus 8 kartus. Naktį nesišlapina, arba pasišlapinimasis miego nesutrikdo – suvaikšto iki tualeto ir grįžta pusiau miegantis. Tuo tarpu hipertenzija sergantys gali sakyti, kad šlapinasi per dieną du ar tris sykius, arba, dienos metu nesišlapina, bet jau naktį… Naktį tenka keltis – arba sutrikęs cirkadinis ritmas arba nėra sveiko naktinio kraujospūdžio sumažėjimo. 

Tie šlapimą varantys vaistai irgi yra visokių rūšių, skonių ir efektų. Tik rinkis. 

Plečiantys

Tiesiogiai kraujagyslės atpalaiduojantys vaistai yra labai retai skiriami taip va, gerti namuose. Nes, jeigu visais aukščiau išvardytais vaistais apsinuodyti yra gana sunku, o aprašyti šalutiniai reiškiniai, kad ir kokie baisiai čia persiskaitė, nėra tokie baisūs, nes arba nenutinka, arba būna silpnti, ar net kartais ir patinka pacientams, tai su plečiančiais yra truputį kitaip. 

Dažniausiai pacientai labai nori iš šios grupės vieno – minoksidilio dėl jo šalutinio poveikio – labai gero plaukų augimo, Šiaip visi kraujospūdžio gydymo vaistai, per tai, kad pagerina kraujagyslių sveikatą, sumažina kraujotakos spazmus (įskaitant odoje), pagerina plaukų augimą, bet šis ypač. Niekas nėra suradęs aiškaus atsakymo kaip jis taip veikia. Laimė jo šalutinis poveikis toks stiprus, kad jam užtenka net mažų dozių ar iš viso – tepamos formos. Lietuva ne iš tų šalių, kur jo nebūtų įmanoma gauti ar gydytojai žiūrėtų į jus, kaip į keistuolį, kad norite turėti plaukus. Tik nelaukite, kol tų plaukų visai neliks. Dingusių jis neataugina. Nei plaukų, nei širdies.

Dar žmonės “plečiančiais” vadina visokius  silpnus antidepresantus, nootropikus, vitaminus, oj, ko tik nevadina. Svarbu fantazija, kaip po vaisto pavartojimo smegenys bus prisirpusios maistingo kraujo.

Centrinio poveikio vaistai

Šeimistai juos vadinai “penkta tablete”, dažniausiai juos paskiria kardiologas. Nors būna pacientai iš kažkur gauna, vartoja, ir tada atėję sako, kad niekas daugiau neveikia. Kardiologai sako, kad čia jų vaistai. Psichiatrai, kad jų. Neurologai, kad jų. Visų vaistas, visi prirašo receptų, o vargšui šeimos gydytojui tęsti ir žiūrėti, kad pacientas nevartotų penkių skirtintų penktų tablečių.

 Čia tos tabletės, kur močiutės geria prieš miegą tik “jei kraujospūdis bus aukštas”. Kaip ir ne raminamasis, bet turi raminantį šalutinį poveikį. Jie veikia smegenyse, jau jose sako idėją, kad “gal sumažinkime kraujospūdį”. Kai jau pacientas vartoja VISKĄ, ir kraujospūdis visai aukšas, belieka duoti jam per galvą vaistais. Reikšmingas šalutinis poveikis – burnos džiūvimas. Labai nemalonu.

Knyga – Barbora Jarašūnė „Netikėti medžiai”

Barboros Jarašūnės „Netikėti medžiai” labai gera knyga pirmiausiai todėl, kad nėra stora. Nes kūrinys apie perdegimą ir kažkaip gyvenime pastebėjau, kad labiausiai jis įdomus žmonėms, kurie yra arti jo. Čia kaip apie santechniką įdomiausia skaityti, kai namie kranas varva, ne tada, kai namų net neturi. Tai būtų knyga labai stora, taptų dar pakura protiniam nuovargiui.

Kaip žmogus, kurio profesinis gyvenimas sutampa su knygos pagrindinio personažo, šeimos gydytojo, profesija skaitydama buvau tame Karen expert mode. Ir… čia gal tik man taip atrodo, bet personažas perdegė tikrai ne dėl darbo. Taip, ieškojo tame darbe ko nepametęs, norėjo pjauti ko nepasėjęs, ėmė pastebėti, kad gamtoje dalykai geba vykti patys, medžiai net ant stogų augti, nereikia visko stumte stumti, bet kažkaip neįtikino, kad perdegimą sukėlė tik tiek sunkumų ir blogybių, kiek aprašyta, paminėta ar leista lakiai ir nelabai (kaip mano) vaizduote prikurti. Net priešingai – aprašytas šeimos gydytojo kasdienis darbas pasirodė visai mielas, o dar ir tokie draugiški pacientai, kad su jais gali net nemokamą grupinės psichoterapijos seansą apturėti koridoriuje. Reikia tik truputi išmokti naudotis kokiu laiko planavimo apps’u, užsisakinėti maistą per Barborą, kelių papildomų draugų, daugiau gero sekso ir kokio hobio, nu ir visai gerai čia viskas važiuotųsi.

(Manote gydytojai ir dabar negalvoja, kad kraują krešina mažyčiai drakoniukai? Dar daugiau visokių dalykų prisigalvoja, kad liūdna nebūtų)

Aš iš tų senoviškų pažiūrų žmonių, kurie sako, kad perdegti galima tada, kai niekur nesi įleidęs šaknų gyvybės syvams pasiimti. Dauguma mūsų visgi kažkur pasimaitiname gyvenimui. Kmygoje yra trys menami keliai, kurias personažas išeina iš perdegimo trajektorijos bet man kilo jausmas skaitant, kad tik iki sekančio perdegimo.

Yra toks mažas personažas knygoje – berniukas Samuelis. Jo vardas reiškia gi „Dievas išgirdo”. Pradžioje jis žaisdamas paslepia garsiai skambančius gydytojo raktus. Jų neradęs mūsų knygos herojus vėluoja į darbą, negali atsirakinti savo darbo kabineto, neatsirakinęs įstringa kokioje tai laukiamojo skaistykloje su pacientais ir ima klausydamasis jų apmąstyti savo nuovargį.

Ir čia taip keista, nes gydytojai turi atsarginius raktus nuo savo kabinetų, nes tu juos tiesiog pamesti gali. Ir įstaigų valytojos turi savo kopiją. Ir registratūrose būna. Sunkiai įtikinama darbo kliūtis. Ech, Samueli, tu esi išeitis iš perdegimo, nereikia gyvenime tapti kompozitoriumi, dirigentu ar solistu, jei kūryba traukia, jei nerandi pasitenkinimo pagalboje žmonėms kurti savo gyvenimus tokiais neįdomiais ir buitiniais klausimais, kaip medicina.

Galima buvo į darbą tą dieną ir neiti, su Samueliu, kurio nereikia nė jo paties tėvams, kad tau, herojau, jį užkrovė, nueiti į parką ir ten rasti tikėtus medžius, pamatyti, kad ne tik žaliuoja, bet ir žydi.

O šiaip tai 5/5, paskaitykit, apturėkit savo minčių!

Pagalvėlė su strazdeliu

Nusipirkau 40 x 40 cm akrilinių siūlų pagalvėlės rinkinį iš Aliexpress, bet tas puslapis daugiau manęs nebeprijungia, tai negaliu įkelti nuorodos iš kur būtent šitą ėmiau. Na, gal ir gerai. Bus mažiau mikroplastiko namuose.

Siuvinėti storais siūlais labai smagu. Rikinyje jie buvo sukarpyti pavieniais šniūrėlias ir sumesti į krūvą, tai reikėjo atsirinkti kaip iš makaronų:

Sutapo taip, kad dėliodama siūlus sužinojau, kad Vincent van Gogh turėjo siūlų dėžutę. Joje rišdavo skirtingų spalvų siūlus žiūrėdamas kas labiau su kuom dera, kokiu santykiu. Šis atradimas mane labai nudžiugino ir siūvinadama strazdelį vis dėjau žalią prie melsvos, vis atrodė, kad gerai jam gyventi šviesiame Pasaulyje.