Skaitydama prisiminiau sykį žiūrėtą įrašą, kaip apie savo senatvę, savo slaugą kalbėjo bevaikė japonė. Ji labai pyko, kad jai buvo pasiūlyta kita japonė slaugytoja. Ji norėjo filipinietės, bet Japonijoje labai keblu su imigracija. Filipinietės ji norėjo ne dėl to, kad ana būtų geresnė slaugytoja, bet ji nenorėjo, kad jos tautietė užsiimtų „užpakalio valymu”. Net purtėsi nuo tos minties, kad, jei būtų turėjusi dukrą, tai ji būtų gal tapusi tokios moter, kokia pati yra, slaugytoja. Taigi nebeturėtų vaikas savo gyvenimo! Jau taip neturi, nes jinai jo nepagimdė.
Ir dar gale pridėjo, būtinai, kad filipinietė neuždirbtų daug. Nes, jei daug uždirbs, tai privažiuos filipiniečių per daug. Dabar turi tik tiek, kad užtektų. Žinot. Žmones galima įspėti, kad ten cigaretės, alkoholis, lošimai be saiko gali turėsi pasekmių visam gyvenimui. Tai tokį juodo rėmelio įspėjimą uždėti ant medicinos, slaugos ir panašių studijų. Dėmesio – gali pakenkti Jūsų ir aplinkinių sveikatai.
Gyvenime pastebėjau, kad slaugytojos darbo vertinamas pirmiausia nėra susijęs su tuom, kaip žmonės vertina mediciną ar savo sveiaktą. O pvz.: kaip vertina moteris. Kaip vertina specialius emocinius poreikius turinčius žmones. Gydytojų vertinimas gana susijęs su poilitiniais vėjais.
Skaičiau šią knygą pakeliui paskolindama ir kitiems paskaityti. Ir visi, kas skolinosi, grąžino sakydami „ai, žinok, gal nenoriu”. Tada klausdavau, o tai kodėl nenori. Pasimuistydavo ir pasakydavo ką nors „tai kam čia dabar rašyti apie tai, kas ir taip visiems būna”. Tada aš „o, tai kas visiems būna?”. Tada pradėdavo grąsinti, kad baigčiau, o tai atskolins mane pačią iš čia ir panašiai.
Nu tikrai. Kaip čia dabar skaitysi knygą apie kažką, kas, žinai, nėra tau aktualu, ko niekaip nepritaikysi. Kad pasensi ir reikės tau užpakalį šluostyti ir taip žinai. Galima atidėlioti tą žinojimą fantazuojant, kad neišgyvensi iki tol, ar, kad nebus aktualu, kai jau bus aktualu. O kad, nedirbsi slaugytojumi, tikriausiai ir taip žinai, gilinti šito žinojimą apie nebuvimą papildomai nereikia.
Tegul eina dirba ten tie kiti, žinai, nu, kurie nori (ﾉ◕ヮ◕)ﾉ*:･ﾟ✧ nori.
Dar galima savo norų nesipildymą ar nežinojimą ko pats nori pritempti prie nelaimingumo gyvenimu priežasčių, nors kiek ten iš tiesų ta laimė su mūsų norais susijusi ir kas gali būti ir kas negali būti mūsų norais matyt reiktų susitarti, apie laisvą valią pafilosofuoti.
Tikriausiai mes visi norime būti geri. Kas kaip gėrį mato paduoti stiklinę vandens ištroškusiam, o kas, kaip pasakyti, žiūrėk, koks aš geras, aš tau leidau tą stiklinę paduoti.
Tai va. Įžangos čia tikriausiai gaunasi daugiau, nei pačios knygos aprašymo. Bet, kad ji taip gerai parašyta, kad neturiu ir ko daug apie ją rašyti. Imkite ir skaitykite. O jei išleidimo gražumas. Ir pačiupinėti viršelyje sparnelių iškilumus galima. Ir knygos šonai paspalvinti, ir iliustracijų yra. 10 balų. Gali važiuoti troleibuse, išsitraukti ir skaityti visiems kišdamas į veidą. Ir ką jie tau. Paskaitys viršelio pavadinimą ir bus tokie „a, nu jo, m, viešojo transporto išdaigos”.
Man labai patiko 185 psl tokia mažutė istorija, kuri prasidėjo per tai, kad Laima ieškojo durų rakto užeiti pas pacientę. Pacientė gi kitaip liks visą dieną nevalgiusi ir žmogaus balso neišgirdusi. Ar iš viso galime vadinti tokią situaciją medicinine, o žmogų, kuris jį lanko slaugytoja pagal tą įsivaizdavimą, kad čia balti chalatai, medicina? Man kažkaip čia arčiau vienuolės abatas ir jau šventi dalykai, ribos tarp šio ir atgamtinio pasaulio. Laima gi visas tais laumžirgiais zujančias laumes sužiūri. Surezonavo su Barboros Jarašūnės „Netikėtais medžiais”, kur irgi viskas kaip ir prasidėjo nuo rakto neradimo, bet ten herojus pasirinko sėdėti ir laukti. Paieškojo ir nustojo. Ir durų nelaužė. Ir atsarginio rakto neturėjo. Čiūju Laima tai būtų duris karate kirčiu iškirtus. HA-YA!!!
Iš knygos išmokau naują žodį – apkūnavoti.
5/5 ir dar +1 už super gražų leidimą, tai viso 6/5 ir jo, galima duoti daugiau, nei telpa, nes slaugytojos irgi dirba daugiau, nei uždirba. Pasaulis neteisingas. Ech.