Drakonas su žibintu
Kategorija: Rankdarbiai
Hama – drugelis
Sudėjau drugelį iš hama karoliukų. Vadinu juos pypsiukais 🙂 Užsiėmimas panašus į siuvinėjimą ar diamond-painting. Mozaikos! Sudėlioji atskirus karoliukus nat specialaus pagrindo plokštelės (ar plokštelių) ir po to per kepimo popierių su lygintuvu suzulini, kad išsilydytų ir sukibtų tarpusavyje.
Čia kol kas didžiausias mano hama paveikslėlis – apolonas ant usnies žiedelio. Apolonai paplitę visoje Eurazijoje, bet labiau mėgsta kalnus ir jų papėdes. Lietuvoje yra tik juodasis apolonas ir tai retas. Labai įdomu, kad jų vikšreliai būna juodi ir per tai saugosi, kad nebūtų suėsti, o užaugę jau iki riebaus dydžio apturi daug raudonų taškų šonuose ir tokiu būdu apsimeta visokiais šimtakojais. Pačių apolonų sparnų „akytės” neva įspėja kitus gyvūnus, kad jie yra labai… neskanūs. Ne nuodingi, bet tiesiog labai neskanūs. Kažkurie ten paukšteliai moka juos pasigavę nusirankioti neskaniausias dalis (sparnus), bet šiaip menkas maistelis šitie.
Va taip atrodė surinktas, bet dar nesulydytas į vientisą „kilimuką”:
Koks nuostabus paveiksliukas. Nu tik pažiūrėkite į tą drugelį. Į jo mielas kojytes, kuriomis jis tupi ant usnies žiedlapėlių, gers naktarą. Nuotraukoje ne taip matosi, bet usnies žiedo žaluma labai gražiai susidėjusi iš žalių ir rudų karoliukų, kas toks visiškai senovinis 90ies pixel art’as.
Aš neturiu karoliukų dėžučių pagal spalvas, jie visi pas mane keliauja į vieną krūvą. Tai po to gražu, kai koks vienas išskirtinai atrodo. Vat tik galiu pasakyti, kad skirtingų spalvų karoliukai skirtingais greičiais suminkštėja po lygintuvu. O skirtingų firmų DAR skirtingiau. Tai, nors spalvas sumaišyti nieko baisaus, bet sykį buvau sumaišiusi dukros Hama firmos su Tiger parduotuvėje esančiais tokiais karoliukais. UPS. Vieni jau būtų košė nuo karščio, o kiti dar tik pradeda sulipti.
Buvo ir tokių dalykų, kaip pavyzdžiui, visiškai atsitiktinėje vietoje susidaręs plyšys tarp pypsiukų jau juos lydant. Ne pagrindo plokštelių vietoje, ne po apačia esant kokiam nelygumui. Va tiesiog taip va. Bet vėliau, kaip kokį blyną pavarčius ir lygintuvu glostant tai vienai, taip kitaip, užsičiaupė šita burnytė:
Va taip atrodo karoliukai po sviestiniu popieriumi, kuris apsaugo, kad jie nepriliptų prie lygintuvo (nors mielai limpa prie jo):
Ir tada, jeigu popierių neatsargiai keli, ir jie nebūna susilydę vienas su kitu, tai gaunasi dėlionė kiek iš naujo:
Jų sulydimas yra atskiras iššūkis. Nutinka, pvz.: kad kažkuri dalis sulimpa daugiau, nei kitos (raudona rodyklė) arba susidaro tektoniniai lūžiai (žalia), vis iš naujo dedi tą popierėlį ir jungi lygintuvėlį. Jei ką, tai lyginau ant dviejų taškučių karštumo. Tipo vilna.
Bet su kantrybe, truputis, po trupučio sulimpa į visai neblogą vientisą paveikslą. Dabar tik reikia sugalvoti ką toliau su juo nuveikti!
Knygos skirtukas su pelyte
Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.
Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.
Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?
Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.
Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂
Tiesiog drakoniukas
24x18cm, popierius, tušas, spalvoti pieštukai, baltas akrilas.
Vaikams renkantis kanceliariją užmačiau paprasčiausio tušo, su kokiu pati piešdavau vaikystėje! nostalgija :DDD
Nusipirkau kartu ir plunksnakotį su mažu plunksnų rinkiniu. Šiame darbe panaudojau tik ploniausią plunksną ir foną pasplavinau paprastu teptuku. Darbas toks apie nieką gavosi, tiesiog… Dukra sako sekantį dabar nupiešti mūsų katiną Bliuzą 🙂
Taip atrodė versija pieštuku.
O taip tik su tušu.
Ach, taip, prisiminiau KODĖL mečiau šitą tušo idėją kadaise…
O gal net ne aš spalvinau. Gal namie turiu dresuotų drakonų, kurie nuspalvina už mane!?
Lapė snapė
Pabaigiau dar vieną gobeleniuką 🙂 Šį kartą lapė nespėjusi pagauti gaigalo.
Pagal Adolf Heinrich Mackeprang (1833–1911) paveikslą, bet turiu tik mažą jo reprodukcijos paveiksliuką, didesnio rasti nepavyko.
Sekančiam siuvinėliui turiu didelę kanvą iš skuduryno 😀 Tai bus dvigubai senovinis užsiėmimas – ir dizainas ir kilmė, nes pagal etiketę dėvėtų rūbų parduotuvėje anas buvo dezinfekuotas 2013 metais. Ir kainavo net 60 centų! Pažiūrėjau palyginimui kiek tokie eina on-line, tai po 20-60 eurų. Ach, skuduryniuk, tu toks nunykęs reiškinys greitos mados pasaulyje.
Metilo bromidas! Bekvapis, beskonis, bet labai nuodingas bet kam, kas kvėpuoja – ar rūbų kandutei ar žiurkytei. Ardantis ozono sluoksnį. Skilimo pusperiodis rūbuose yra apie pusmetis, tai tikriausiai pavyks parodyti baigtą :V
Siuvinėlis – Šernė su šerniukais
Išsiuvinėjau šernę su šerniukais:
Viso užtraukau apie tris savaites. Dizainas yra Orchidea firmos, parašyta, kad pagaminta Lenkijoje, bet ir tiek. Made in EU. Kiek ieškau internete, tai dizainų daug ir visokių, bet kažkokios vienos konkrečios parduotuvės negaliu nurodyti, o kur randu, jog galima nusipirkti „iš garažiuko”, tai pagrindinis susisiekimo būdas skambučiai arba pavažiuok iki mūsų prie miškelio :DDDD aaaaa, kas čia vyksta. Matyt, jei norėsiu daugiau, teks žiūrėti kas kokioje rankdarbių parduotuvėje, fizinėje ar internetinėje, guli.
Kam parodžiau, tai visi sako, kad labai senoviškas dizainas. O man kaip tik per tai taip faina! Ir siuvinėjasi, ne kryželiu, bet paprastu dygsniuku. Kadangi piešinys jau ant audinio, tai nereikia daug galvoti, skaičiuoti. Tiesiog imi ir siuvinėji. Labai smagu. Na, išskyrus tomis akimirkomis, kai reikia spėlioti kokia čia spalva turėtų būti, kai jos skiriasi tik teoriniu atspalviu, arba labai jau kreitai atsispaudė ant audinio.
Ieškodama daugiau šios firmos kanvų siuvinėjimui prisiminiau prieš kelis metus matytą video, kaip nudistas gaudė šernę nusinešusią maišelį su visais jo rūbais ir laptopu Vokietijoje. Pasirodo ten šernai taip daro. Juk maišeliuose gali būti maisto! Įdomu ką šernai veikia Lietuvoje. Žinau tik tiek – mati šerniuką, tai geriau nelįsti, o tai ateis mama ir bus tau x_x
Kaip su dauguma siuvinėlių gale juk reikia jį išpauti. Ir lyg turėtų spaudinio dažai išsiplauti. O bet tačiau, šiuo atveju pilnai neišsiplovė. Ir taip, taip, ploviau drungnu vandeniu, ne karštu, nieko daugiau mandro nenaudojau. Bet piešinukas dar ir susitraukė! Va palyginimui su kita šios firmos kanva:
Kas turės būti darbelis pagal danų tapytojo Adolf Heinrich Mackeprang paveikslo motyvą:
Žiūrinėju menininko paveikslus internete ir jų iš vienos pusės tiek daug, nes kičas, iš kitos pusės, nu gi visai nėra nieko. Koks ekskliuzyvas. Blast from the past.
Be siuvinėjimo dabar dar daug važinėjuos dviračiu. Atradau, kad telefono fotoaparatas turi uždesto fotografavimo funkciją, todėl galima fotografuoti save patį ir ne kaip selfiukus. Pirmu bandymu mano telefonas nuslydo ir nufotografavo medį į kurį jį buvau atrėmusi:
O čia pati nuotrauka, kurią norėjau padaryti . Pastačiau dviratuką, kaip draugą:
Siuvinėlis – Velykiniai papuošimai
Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?
Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.
Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.
Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.
Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V
Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.
Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:
Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?
O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.
Siuvinėlis – maišelis
Viduje telpa trys pupos saldainiai 😀
Ką toliau siuvinėti?
Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?
Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:
Visai smagu, toliau ?:
.jpg){kind=link}
Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.
Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.
Kalėdiniai suvinėliai
Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:
Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.
Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.
Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.
Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.
Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:
Mopsiukai iš arčiau:
Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…
