Miesto Grožis begalinis, jo Gerumas beribis. Saldainis buvo su tuo „advokato” skoniu, labai nustebino.
Bet, pala, juk mintis ne apie miestą, o apie Namą. Iš Susanna Clarke romano „Piranezis“. Perskaičiau ir susimąsčiau apie tuos labirintus.
Romane tikrojo Piranezio nėra, tik vardas panaudotas pagridiniam personažui. Skaitydama kažkaip vis pagalvodau apie kitą britų autorių Clive Barker. Anas gimęs 1952 metais, o S. Clarrke 1959, ir man kažkaip atrodo abu reikia skaityti su Pink Floyd muzika fone. Tik va, Barkerio labirintas turi centrą, o centre – labirinto valdytoją, Leviataną.
Kas yra Leviatanas? Tas pirmykščio chaoso padarėlis, toks didelis, kad negali akim aprėpti, jūroje plaukioja, laivus sugraužia, bet šiaip nuo Dievo akies pasislėpęs ir jam nepatrauklus? Ach, bet gi toks britas Thomas Hobbes XVII amžiuje parašė tokią knygą „Leviathan or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth Ecclesiasticall and Civil „, iš esmės apie socialinius susitarimus. Jos viršelyje yra nupieštas toks nurautas pavaiksliukas – valstybė, kaip vienas kūnas, vienas valdovas, sudarytas iš daug mažesnių kūnelių. Apie ką ta knyga? Apie tai, kad jei valdžia būtų protinga ir stipri, tai ir karo nebūtų. Bet kas yra valdžia? Toks įdomiai neįdomus labai skaitinys, siaubo literatūros klasika, kurioje atmetama summum bonum idėja, bet priimama summum malum, t.y. pavienė ląstelė negyena vertybiškai, negyvena dėl didžiojo gėrio, ji gyvena dėl savęs ir pirmiausiai yra suinteresuota nenumirti. Visiškai subdropinė knyga.
Clarke knygos labirinto centre viską matančio Leviatano nėra, bet labirintas irgi žmones perkuria, irgi yra galvosūkio dalis, irgi į jį patekti reikia valios pastangų. Tiesiog neįkrisi, nors jis ir sudarytas iš visko, kas nubyra nuo žmogiškosios būties. Abejuose kūriniuose patekę į labirintą asmenys tampa to labirinto kaliniais, net, jei galvoja, kad labirintą galima pažinti ir jame rasti kažkokių prarastų galių ir malonumų. Bet var Barkerio visatoje yra toks dalykas, kaip psichiatrai ir architektai, o Clarrke – yra žurnalistai ir čia kažkaip išsiskiria kaip nudega į labirintą patekę žmonės. Ar jiems išsivysto lėtinio regioninio kompleksinio skausmo liga ar lėtinis mialginis encefalitas. Vis tiek skaudės, bet skirsis kiek odos ant tavęs liks. Aš vis dar nemačiau naujausiau Hellriser (2022) filmo, tik girdėjau, kad ten būtent tą odos elementą labai išnaudojo, filmas ištikimesnis originaliajai knygai, nei 1987 adaptacija, kur odą suprato per odinius rūbus… Tai, pst, pst, jei kas kada organizuos kokį žiūrėjimo vakarėlį, nes aš pati esu tingi ir kaupiu mentalines jėgas laipioti sienomis (long story).
Anyway. Grįžtant prie saldainio. Keistas įdaro skonio pasirinkimas buvo. Galvojau bus kokia matcha ar ale braškės. Valgydma pagalvojau apie dar vieną kūrinį su labirintais ir biologiniais reikalais į jį patekus – „Backrooms” filmą. Jame yra psichoterapeutė ir gal visą filmą, būtų galima matyti ir kaip pasilazdavojimą, kad bb KET veikia, nesvaik, mergaite, prieš žmogaus proto galias ir gylį, neįkrisk. Būtų galima matyti tą protą, kaip kalėjimą. Štai tikrasis Piranezis išgarsėjo savo „kalėjimų” piešinių serija, Barkerio „Hellriser” visata gi irgi yra traktuojanti pragarą, na, visgi, kaip bausmę, kaip kalėjimo struktūrą. Kas yra lėtinė liga, jei ne kalėjimas? „Backrooms”uose mus įkalina tokie dalykai, kaip alkoholizmas ar vaikystės traumos.
Ir čia pagalvojau, o kaip su kalėjimo prižiūrėtoju? Prisiminiau Panopticono idėjas. jau XVIII amžius, tai čia praktiškai vakar diena. Kad stebimas subjektas elgiasi kitaip vien dėl stebėjimo ir, kad ar mokyklą, ar ligoninę, ar kalėjimą, pirmiausiai galima užtikrinti budria priežiūra. Na, labiausiai tai su kalėjimais šitą bandė vystyti, nes buvo lūkestis, kad koks mokinys ar ligonis turės pakankamai moralinės tvirtybės stebėti pats save, juk viena iš nusikaltimo esmių yra nusigręžimas nuo visuomenės akių. Nebe katalikiškas dalykas tas panaptikonas, nors irgi labai krikčionių sugalvotas.
Vilniuje yra televizijos bokštas. Ir, štai, jei turi namie šmirinėjančių atžalėlių, kurios auga jau be televizijos, kaip auklėjančio reiškinio, jeigu jų mokytojai jau vargsta, kad šitie dženalfos atėjo į mokyklą neišmokyti, kad sisioti einame per reklamą, o ne tada, kai užsimanėme, ir žiūrime, tai ką rodo, o ne tai, ko norime, tai kaip jiems atsakyti, kodėl nuolat matomas didžiulis objektas, į kurį dar gali ir pasikelti, ir į kitus pažiūrėti (dar ir skaniuką ten gauti) nėra taip vadinamas todėl, kad iš toli matomas, t.y. jo pavadinimas nėra pažodinis skirtas jo išskirtinumui, o pradinei paskirčiai, t.y. čia yra reliktas. Architektūriniai obektai ir nekilnojamas turtas turi pretenziją į išliekamąją vertę.
Prieš „Piranezį” skaičiau Ayn Rand „Šaltinį”, kuri irgi apie tuos pačius architektus. Šitą skaitant, tai daug draugų juokėsi, kad dieve, mano, Juste, čia 12-mečių berniukų knyga, ar tu neturi ką veikti. Ir… žinot? Perskaičius turiu pasakyti, kad jo. Ir šitai knygai, jeigu ją skaitysite ir ji sukels rėmenį, galima perskaityti po to ką nors iš C. S. Lewis, tai bus atkurta vidinė pusiausvyra. O jei skaitysite „Piranezį”, tai man atrodo, kad ant jo viršelio nupieštas faunas yra tas pats, kuris Lewiso Narnijoje šmirinėja.