Kodėl po persirgtos virusinės infekcijos kosulys ne tik išlieka, bet dar ir bjaurenis būna?

Aprašysiu toliau kelis galimus variantus, dažniausius savo gydytojo praktikoje, pradėdama nuo geriausio varianto ir baigdama blogiausiu, kartais būna ir keli iš karto, ir, žinoma, būna retesnių užsitęsusio kosulio priežsčių, apie kurias čia nerašysiu dėl elemtaraus laiko ir vietos ribotumo.

Tai – tiesiog povirusinis kosulys

Kvėpavimo takų infekcijos dažniausiai būna virusinės. Bakterinės irgi gana dažnos. Kitų kilmių, pvz.: grybelinės, labai retos. Absoliuti dauguma infekcijas sukeliančių bakterijų gyvena tarp ląstelių, aba ant jų formuojamų paviršių. O štai virusai gyvena ląstelių viduje. Čia yra visa esmė, kodėl povirusinis kosulys užsitęsia.

Bakterinių infekcijų atveju ligos simptomus lemia pačios bakterijos formuojamos kolonijos, pvz.: plėvės, sankaupos, tos bakterijos į lauką išmetamos šiukšlės (toksinai) arba didelio yrančių bakterijų ar su jomis kovojančių ląstelių lavonėlių kiekiai – visų ląstelių viduje yra fermentų, kurie patekę į išorę „pavirškina” kaimynes. Virusinių infekcijų atveju situacija kiek kitokia – simptomus daugiausia lemia citokinai ir kitos specialiai pagamintos molekulės, kuriomis kūnas stengiasi apsiginti ar koordinuoti gnybą nuo viruso, todėl viusinės infekcijos atveju simptomai dažnai „trenkia” vos susirgos, neiįsisergama palaipsniui kaip su bakterine infekcija, daugiau simptomų yra nespecifiniai. Bakterija, nors daugina greitai, bet vis tiek turi užimti laiko pasidauginti, kai mūsų kūnas, nors jo ląstelės dauginasi lėtai, greičiau tiesiog pagamina molekulę ir „išmeta” ją į cirkuliaciją. Pvz.: ir menkas virusas gali duoti norą „tik ilsėtis”, o štai bakterinė duodanti norą „tik ilsėtis” infekcija gali būti jau sepsio ženklas.

Taigi, kai sveikstame nuo bakterinės infekcijos – visos šiukšlės jau būna išneštos iš namų. Reikia tik po jos sugyti. BET, kai sveisktame po virusinės infekcijos nutinka kiek kitoks dalykas – šiukšlėmis tampa mūsų pačių užkrėstos ląstelės – arba imuninė sistema naikina jas, arba jos toliau gyvuodamos ne visai gali padaryti savo darbus.

Tokia visiškai „tradicinė” virusinė kvėpavimo takų infekcija atrodytų taip – žmogus neišsimiegojo, sušalo, patyrė stiprias emocijas ar dar kas nors. Tada susirgo „slogyte” – bėgo iš nosies skaidrios graužiančios išskyros, sausai skaudžiai kosėjo, perštėjo akis. Laužė galvą ir kaulus. Taip sirgo 3-7 dienas. Iš čia tas pokštas, kad sloga gydoma praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę. Tada nutiko toks dalykas, kad žmogus pabudo ryte ir iškosėjo „kažką” – tas kažkas tai buvo gleivės. Balkšvos, gelsvos, žalsvos, gali būti net su kraujo priemaišėle. Kai kuriems kvėpavmo takų gaminamos gleivės tapo tokios per kelias dienas, bet yra simptomų pokytis – dingo kaulų laužymas, galvos skausmas, akių perštėjimas ir panašiai, liko tik draskantis kosulys, kuris darbar drėgnesnis ir silpnumas. Tos gleivės yra negyvos kvėpavimo takų gleivinės ir imuninės sistemos ląstelės, susimaišusios su bakterijomis – spalvą suteikia tai, kad mūsų ląstelės šiaip turi spalvotų dalykų savyjė, esame rausvi tik todėl, kad labai dau raudonų kūno kūnelių visur pilna 🙂 Spalva nerodo, kad čia jau tikrai bakterija. Kūnas „sudorojo” virusą, dabar atmetė sirgusias ar juo užkrėstas ląsteles kaip vieną išmetamą komplektuką. Kam pasiseka vieną kartą labai gerai išsikosėti ir pasveiko, o kas kosti kosti kosti ir vis ką nors išskosti.

Arba, dar blogiau, neišskosti nieko – tada povirusinis kosulys gali būti lengvinamas kosulį palengvinančiais sirupais, visokiais, kurie skatina gleives gamintis.

Kosulys būna stipresnis, nei buvo infekcijos metu, todėl, kad kosulys yra apsauginė kūno reakcija. Baisiai pasakysiu, bet lavonai nekosti. Nekosti, žinokite, ir labai sunkiai plaučių ar kitomis ligomis sergantys asmenys. Ūmios infekcijos metu tiesiog nebuvo jėgų ir reakcijos kosėti. Pasveikus po virusinės infekcijos kūnas dar 2-3 savaites, kartais iki kelių mėnesių, paranoiškai kosėja, kad tik niekas nenuskriaustų šitų naujų švelnių gerų kvėpavimo takų gleivinės ląstelių. Povirusiniam kosuliui labai būdinga, kad jis sustiprėja tada, kai žmogus jaučia nesaugumą. Pvz.: šiaip nekosti visą dieną, bet nu tik nuėjo į koncertą, kur pagalvoja „kaip dabar būtų socialiniai nepriimtina kosėti” ir užsikosėja iki ašarų. Kodėl? Nes jo socialinės smegenys labai sveikos ir geros, ir jo plaučiai labai sveiki ir geri, ir jo kūnas bendrai sveikas, tik dar labai jauna viskas ir neįsiterpė smegenų žievės signalas „kaip gerai, kad visą dieną jau nebekosėjau, tai ir dabar nekosėsiu”.

Povirusinis kosulys yra rečiausiai gydytojų matomas kosulys, nors pats dažniausias užsitęsias. Kodėl? Nes dažniausiai daugiau be jo nieko nebūna. Kosti sau, ir kosti, ir nesupranti nu kodėl kosti. O po to, žiūrėk, jau ir nebekosti. Šeimos medicinos praktikoje dėl povirusinio kosulio dažniausiai ateina vieniši žmonės, kurių nerimas yra dvigubas – jeigu jie iš tiesų susirgtų kvėpavimo takų infekcija, tai jų nebūtų kam slaugyti. Paradoksaliai ateina ir labai socialiai pilni žmonės. Pvz.: šeimoje susirgo visi – ir maži vaikai, ir paaugliai, ir tėvai, ir seneliai. Visiems buvo tik „slogytė”. Paaugliai pasveiko pirmi. Tada pasveiko maži vaikai. Tada seneliai. O tada, galiausiai, tėvai, bet vienas atvedė kitą, nes vis dar kosti „nu ir pats tai jau tikrai neateis”. Kodėl kiti nekosti? Iš tiesų greičiausiai pasveiko vaikai – jų imuninės sistemos buvo naiviausios, todėl į šiuos virusus reagavo imliausiai. Seneliai tikriausiai irgi kosti, bet apsimeta, kad ne, jau biškį turi gyvenimo nuovokos kur kosulys rimtas, o kur ne. Tai kodėl paauglys pasveiko pats pirmas, o mama ar tėtė vis dar kosti?

Atsiminkite – kosulys yra apsauginė reakcija. Ar paaugliai labai jau ten saugosi? Nesisaugo nei jų protai, nei kūnai. Vos tik kūnas užskaitė „viskas, pasveikau”, įvykdė planą minimaliai, tai paspaudė „mute” ant visų kitų simptomų ir paauglys išėjo į gyvenimą. Mes esame orientuoti į išlikimą. Paauglystė toks laikotarpis, kai išlikimui labai svarbus socialinis statutas ir jo įgavimas. Kosėti „lieva”, tai paauglys ir nustojo kosėti, jo kūnui svarbiau dabar kitos problemos. O štai, kai jis sulauks kokių 25-35 metų (daktarai paauglystę skaičiuoja kiek kitaip, nei padagogai) ir vieną dieną pajus, kad mmmm… stabilus ramus gyvenimas, PYST išlįs visokie sopuliai, kosuliai ir kiokie -iai. Taip galima labai rimtai išsigąsti, bet realiai – čia yra kūno subrendimo požymis, kad jis nori atkreipti dėmesį ir dabar jau yra dėl ko jam „ilgiau laikyti”. Neturint specifinių psichikos akcentų, kurie neduodų šitiem išlįsti ir būti „amžinai jaunu”, ignoruojant kūno sveikatos šauksmus teks už juos pateiktas sąskaitas sumokėti psichine sveikata, pvz.: perdegimu. Paauglystėje ištikęs perdegimas dažniausiai nepastebimas, esame linkę jį palaikyti žmogaus savybe. Visada reikia atkreipti dėmesį, jei, pvz.: labai gabus vaikas staiga tapo nebe gabus. Viską spėjęs jaunuolis staiga nustojo viską suspėti. Pagalvokime, o kai reaguotume, jei taip nutikų 40 metų žmogui? Ir, jei kitaip, tai kodėl dabar skaitome, kad čia kažką „išaugo”, ten gi nesakome „paseno” (nors, žinoma, yra, kas sako…).

Taigi, povirusinis kosulys:
Prasideda po virusinės infekcijos.
Dažniausiai būdingas brandiems, fziškai ir psichiškai sveikiems asmenims.
Dažniausiai neturi kitų simptomų.
Sustiprinamas išorinių ir vidinių dirgiklių (temperatūros kaitos, emocijų etc), nesaugumo jausmo.
Tyrimai būna normalūs.
Praeina savaime per 2-3 savaites (rečiau 2-3 mėnesius).
Neturi jokio efektyvaus gydymo (apart placebo), nes jau yra gyjimo rezultatas, bet naudingas geras miegas ir šilta arbata.

Povirusinio kosulio gijimą galima pagreitinti tiek pat, kiek nėštumą – jokiais vaistais, procedūromis, psichoterapijomis ar operacijomis, jokiais pinigais ar grasinimais ar maldavimais nepadarysi, kad 9 mėnesių darbas įvyktų pvz.: per 4,5. Jei pacientas niekada neturi užistęsusio, kosulio po virusinės infekcijos – į tai taip pat derėtų atkreipti dėmesį.

Tai – rūšgštys

Gastroezofaginio refliukso liga yra tokia būklė, kai rūgštus skrandžio tūrinys patenka į stempę per ilgam laiko tarpui (jis ir šiaip ten patenka) arba būna per rūgštus. GERL yra savarankiška liga, tačiau „kyla rūgštys” mums visiems kartais. Jeigu pirmos dalies esmė buvo pagauti, kad bakterija gyvena ant ląstelės, todėl ją galima tiesiog nuvalyti, o virusas – ląstelėje, todėl dažnai nusivalo ir ląstelė ar jos viduje lieka sumaištis, tai čia esmė yra pagauti kampą, kad kvėpavimo ir virškinimo takai vystosi iš to paties embriologinio pirmtako, t.y. mūsų protėviai gyveno vandenyje ir iš pradžių deguonį iš aplinkos ėmė lygiai taip pat, kaip kitas gyveybei reikalingas medžiagas, o su laiku, iškilus problemai, kad vieni dalykai retesni, atsirado visokių žiaunų ar plaučių evoliucinės vertybės, kaip greičiau paimti to, ko ir šiaip daugiau tam, kad pirmiau surastum tą, ko mažiau.

Tiek kvėpavimo, tiek viršikinimo take esančios ląstelės turi persidengentį genų aktyvumą, kuris reiškia, kad tas pats virusas gali mielai užpulti viską, prie ko jis kimba. Jeigu ir kosit, ir vidurius paleido ir akis graužia ir sisioti skauda – galima net įtarti, kad čia koks adeno, o ne rinovirusas. Kosulys gali būti sukeltas to, kad kvėpavimo takų infekcija padidino skrandžio rūgštinumą, tą padarė vienu iš trijų mechanizmų – 1) virusas tiesiogiai pažeidė skrandį 2) viruso sukeltas kosulys lėmė rūgščių patekimą į stemplę, cheminis stemplės pažeidimas lėmė antrinį rūgštingumo kilimą (aha, užburtas ratas) 3) kūnas gavo signalą povirusiniam kosuliui, kaip apsaugos mechanizmui, tai paleido ir kitus sarginius šunis – rūgščių kilimas taip pat yra apsauginis mechanizmas.

Dar vienas fintas – ektopinės ląstelės. Ektopija reiškia „buvimą ne ten, kur turėtų būti”. Pvz.: gal turite iš kur keistos vietos augantį odoje plauką, kuris ten neturėtų augti? Tai va, to plauko svogūnėlis yra ektopinis. Ektopija ektopijai nelygi. Jeigu plaučiuose rasime augantį dantį pilnai susiformavusį dantį, tai galvosime apie teratomą – specifinį auglį. Jeigu rasime trachėjos gleivinėje pavienes skrandžio ar liežuvio gleivinėms būdingas ląsteles, tai sakysime, na, kam nepasitaiko.

Gyjant po infekcijos šios ektopinės ląstelės taip pat gauna pastiprinimą. Jeigu prie įprasto padidėjusios rūgštingumo kosulio gydymo dažniausiai greičiausiai veikia ne protonų siurblio inhibitoriai, o vaistai, kurie sutepa gleivines ir padaro papildomą barjerą (haliurono rūgšties, alginatai) ar rūgštį chemiškai suršiantys šarmai (aliuminio, magnio hidroksidai), tai prie šitų ektopinių ląstelių būtent PPI veikia iš karto. Nes ten nėra kažkokio tai rūgšties cunamio, ten tiesiog ne vietoje kelios ląstelės pasakė „labas rytas”, pagamino mikroskopinį lašeliuką skrandžio rūgšties ir jis padegino pvz.: trachėjoje mikroskopinį plotelį ir dabar kažkas kutena už krūtinkaulio taip, tarsi ten būtų koks plaukas įkvėptas…

Su amžiumi bendras skrandžio rūgštingumas yra linkę didėti, todėl tokie kosuliai irgi tampa vis dažnesni.

Taigi, rūgščių sukeltas kosulus:
Gali prasidėti ar paūmėti po virusinės infekcijos.
Dažniausiai būdingas žmonėms, kurie jau žino, kas yra rėmuo, dažnai vyresnio amžiaus.
Dažniausiai neturi kitų simptomų, bet gali būti skausmas už krūtinkaulio, ypač kosulio metu.
Dažnai stipresnis rytais ar atsigulus, bet, gali provokuoti ir tie patys faktoriai, kaip povirusinį.
Tyrimai būna normalūs, arba EFGDS yra GERL radiniai.
Praeina savaime per 2-3 savaites (rečiau 2-3 mėnesius).
Turi efektyvų ir saugų medikamentinį gydymą (smarkiai pagerėja per 1-3 dienas), nors kartais jį tenka vartoti tol, kol natūraliai sugyja gleivinės.

Dar vienas virusinės infekcijos išprovokuotas kosulio tipas yra sukeltas post nasal drip. Kaip tik nemačiau lietuviškai šito reiškinio verčiant… Pvz.: dažnas yra „užryklinis tekėjimas”, bet gi ne už ryklės, o ryklėje procesas vyksta! Čia kalta dėl kosulio yra…. NOSIS! Nors išoriškai nosį matome tik kaip dalyką veido centre su dviem skylutėm, realiai nosies sinusų sistema užima nemažas ertmes galvoje ir turi labai daug gleivinės. Kaip plaučių povirusinis kosulys kyla todėl, kad kurį laiką po infekcijos gleivinė lieka sudirgusi, taip ir po paprasčiausios slogos ji lieka sudirgusi ir gamina gleives, kurios tįsta užpakaline ryklės sienele, patenka į skrandį ir susivirškina. Jos gali dirginti ryklę mechaniškai (vis norisi jas iškosėti) arba chemiškai (yra tiesiog sūrios) – nuo šio kosulio irgi padeda rėmens barjerinės priemonės, bet nepadeda druskos ir protonų siurblio inhibitoriai. Užtat puikiai padeda visi purškiami aliejiniai prepartai, pastilės, arbatytės, kramtomos gumos – padeda viskas, kas sutepa gerklas ir skatina ryklės judesius. Pastilė čia gali būti absoliučiai bet koks saldiniukas – nereikia kažkokios medicininės priemonės, svarbu tik cukraus per daug neprivalgyti, nes gali tekti taip kuris laikas pagyventi su čiulptuku burnoje. Bet, jeigu saldainio nėra po ranka nėra – galima tiesiog atsigerti vandens ar įsivazduoti, kad graužiate tokią labai geltoną, labai sultingą cintriną, mmmm… sėklytę radote! Reiškia, kad šiandien seksis 😉

Tai – kitos ligos simptomas

Užsitęsęs kosulys po infekcijos gali byloti apie kitą, dažniausiai lėtinę, ligą – galbūt jos simptomą virusinė infekcija tik išryškino, galbūt tik sergant liga kosulys būna būtent toks, o galbūt minėtas simptomas visą laiką yra, tiesiog susirgus infekcija buvo užduotas klausima „o seniai taip kosit?” (šitas variantas labai dažnai pasitaiko, beje).

Padidėjusio rūgštingumo prie šio skyrelio nepriskyriau, nes, nors labai nemaloni ar kartais net ir didelę kančią sukelianti liga, visgi dažniau tai būna daugiau būklė, iš kurios kažkas daugiau, nei ji pati, gali pasidaryti tik labai nepalankiai aplinkybėms susidėjus ar turint, pvz.: H. Pylori bakteriją skrandyje. Jeigu jau kažkaip stebuklingai rūgštys ten taip užkyla ar jų tiek prisigamina, kad po infekcijos kvėpavimot takuose išliktų besitęsiantis uždegimas, tai pats jo procesas ten yra sveikas, o lėtinių ligų atvejais dažniausiai kalbame apie liguistą uždegimo procesą, t.y. autoimuninę ligą arba „lėtiniu uždegimu” įvardijamas būkles.

Viena baisiausių galimybių, nors taip neatrodo iš pat pradžių, yra alerginės astmos galimybė. Alerginės astmos metu bronchuose visą laiką yra aktyvus uždegimas, kylantis todėl, kad kūnas klaidingai identifikuoja pavojų nuo kurio reikia gintis būtent šio tipo imunine (alergine) reakcija.

Bronchų spazmas, pasireiškiantis dusuliu, sunkumu iškvėpti, kaip astmos paūmėjimas, nebūtinai ištinka visus sergančius šia liga, kartais sergantiems būna tiesiog išskirtinai siaubingi kosuliai po virusinių infekcijų. Šitie kosuliai nesigydo jokiomis arbatomis, ar čiulpinukais, bet iš karto (!) palengvėja gavus bronchų spazmą atpalaiduojančių vaistų (jie gali būti įkvėpiami ar suleidžiami). Bet tai nėra gydomieji vaistai – jie tik sukontroliuoja ūmų simptomą. Gydomuosius vaistus reikia vartoti visą gyvenimą, kasdien, yra ar nėra simptomų, su viltimi, kad į senatvę nuslopęs imunitetas padarys ir šitą ligą nusilpusią…

Baisumas čia tame, kad sveika psichika sako – kodėl aš turiu daryti kažką, ko nesuprantu, ir iš ko nieko najaučiu? Dauguma astma sergančių žmonių ne priepuolių metu jaučiasi visiškai sveiki! Kas gi mokės pinigus gydytojui, kad tas „įtikintų” tave, kad tu tikrai sergi. Bronchinė astma viena iš tų ligų, kurių prognozė dažniausiai pirmiausiai priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, suvokimo, kad nebūtinai kiekviena ugnis turi dūmus. Jeigu žmogus niekada negydo nieko, kas neturi simptomų, tai visi pasaulio gydytojai jo neįtikins gydytis to, ko neskauda.

Į veną skiriami vaistai dažnai turi šalutinį efektą – duoda kūniškos šilumos pojūtį, lengvą apsvaigimą. Čia vieno iš tų vaistų, kurių labai nori „lašelkose”. Dalis žmonių ir atsisako visų kitų gydymų (jie gi padaro, kad lašelkų nebereiktų), būtent tas malonus šalutinis poveikis, būtent tas super greitas vaisto veikimas, įstumia žmogų į siaubingą situaciją, kai susidaro įspūdis, kad „tikras” gydymas yra tik priėmimo skyriuose ir ligoninėse, kur toks „lašelkos” būna. Išleidus namo gydytojas parašo kažkokį neaiškų inhaliatorių, kurį namie vartojant gi vėl pablogėja – nelieka tas „lašelkos” efektas su visam. Ne visiems ir suvokiama kaip čia dabar – vaistą įkvėpti… miltukus ĮKVĖPTI!? 🙁 Dažnas tokių kosulių gydymasis „lašelkomis” dažniausiai baigiasi infarktu, todėl gydytojai jų taip nemėgsta ir vieną dieną ir priėmimo skyriaus gydytojas ima rėkti VĖL TU ČIA. Privatūs gydymo centrai nuo pavjaus gydyti iki infarkto apsisaugo padarydami, kad ta „lašelka” kainuoja kokius 600 kartų daugiau, nei jos savikaina. Net ir norėdamas ten tiek negausi jų :)))

Kalbant apie širdį, tai mes esame linkę įsivaizduoti širdį sau, plaučius sau, inkstus sau. Na, bent jau dažnai gydytojai, nes patys susiskirstė, kas už ką „atsakingas”. Bet pacientas negyvena kaip organų rinkinys, jis gyvena kaip visuma. Bet kuri plaučių liga pasireikš įtaka širdžiai, širdies – plaučiams. Padidėjusi kraujospūdžio liga dažnai yra daugiau plaučių-inkstų liga, kuris pasekmės, yra kardiovaskulinei sistemai. Padidėjusį kraujospūdį turintys asmenys pastebi, kad nuo kai kurių kraujospūdį mažinančių vaistų atsiranda (ar sumažėja) pastovus kosčiojimas. Atminkite, iš vandens esame kilę, kaip gyvūnai, išlipę kvėpuoti sausumos oru, vidinės skysčių apytakos sistemos tik vėliau pastebėjo, kad aplinkoje deguonies pilna ir taip, nebūtina jo valgyti . Plaučiai vis dar taip veikia – savo viduje yra tokie šlapi, kad giliai juose esančiose metafornėse jūrose oras „ištirspta” ir tada iš to skysčio jau kraujas pasiima deguonį. Ir inkstai su plaučiais nuolat derasi ar užteks turimo vandens kiekio, kad būtų užtikrinta kraujotaka vs kvėpavimas, kur kuriam dabai daugiau deguonies duoti. Pirminė arterinė hipertenzija gali turėti daug priežasčių, gentinė būklė kūnui visada akcentuotis į kraujotakos „siurblio” palaikymą plaučių sąskaita yra viena jų.

Ateina pacientas, nes ilgai kosti po viruso, o išeina su pasakymu „Jums spaudimo liga”, tipo ai, tipo dzin, tas kosulys dabar, žiūrėk, tavo AKS 140/90 kasdien, taip neturėtų būti. Šiais atvejais gyvenimo būdo korekcija dažniausiai viską išsprendžia – tereikia gyventi daugiau pagal tai, kokius genus turi, o ne pagal tai, kaip nori. Bet, jei nenori gyventi pagal gamtos dėsnius, tai laimė yra vaistai, vartosi ir sumažinsi pasekmes, būsi „kaip visi”, o ne „ne savo vietoj”. Pulmonologai sako, kad ir alerginė astma nr. 1 yra gyvenimo būdo korekcija. Kartais tiek nuo padidėjusio kraujospūdžio, tiek nuo alerginės astmos „išgydo” netikėčiausiai dalykai, pvz.: šuns įsigijimas, profesijos radimas, seksualinė sveikatos gerinimas, religija, o vieną kartą mačiau netgi persikraustymą iš pirmo aukšto į devintą, nes žmogus labai liūdėjo, kad „nieko nemato per langą”. Visada verta pagavoti apie nemedikamentinio gydymo kosmines galimybes 🙂 Mano kolega turėjo atvejį, kai žmogus „nežinojo” kad nebūtina kasdien keltis tuo pačiu metu. Galite įsivaizduoti kokią neįtikėtiną sveikatai įtaką padarė psichoterapija, kurios reikėjo žmogui atrasti, kad „žinok gali miegoti kiek nori”.

Taigi, šalutinių priežasčius sukeltas kosulus:
Gali prasidėti ar paūmėti ar būti pastebėtas po virusinės infekcijos.
Būdingas visoms amžiaus grupėms, tik skirsis būdingesnės priežastys.
Dažniausiai turi išreikštus kitus simptomus ar klinkinius radinius.
Dažnai negalima išskirti palengvinančių ar pabloginančių faktorių, bet atrasti dažnai sutampa su gretutine liga.
Savaime dažniausiai nepraeina.
Simptominis gydymas dažnai netenkina gydytojo, paciento, o geriausiu atveju – abiejų, būtina paieška kas sukėlė ar palaiko, kodėl asmuo dėl šio kosulio, jei jis ne naujas, nesikreipė anksčiau.

Tai – antrinė infekcija

Dažniausiai – bakterinė.

Virusinės infekcijos labai retai „baigiasi” bakterine infekcija, bet labai dažnai bakterinių infekcijų atveju galima atsekti, kad pradžioje buvo „slogytė”, tada pagerėjo, tada po savaitės ar kitos užėjo šitas kosulys. Virusinėm infekcijom žmonės serga nuolat. Dabar skaitydami šitus žodžius greičiausiai sergate keliomis infekcijomis, tik apie jas nieko nežinote, nors gal kuri ir duoda kokį snargliuką ar prastesnį šios nakties miegą. Tik mažuma infekcijų yra simptominės.

Bakterinė antrinė infekcija ištinka todėl, kad virusas pažeidžia ląsteles. Jei virusas pažeidė imunines ląsteles – todėl, kad nusilpo imunitetas. Jei virusas pažeidė gleivinės ląsteles – todėl, kad pasikeitęs mikroklimatas leido prisiveisti vienoms bakterijoms kitų sąskaita. Jei virusas pažeidė audinio ląsteles giliau, tas, kurių darbas nėra būti „patrankų mėsa”, kaip gleivinės ląstelių, tai bakterijos staiga gavo trąšų ir naujų gyvenimo plotų.

Taigi, gaunasi, kad povirusinės infekcijos išliekančio, ar net stipresnio kosulio, turime tris variantus:

sukeltą bakterijos, kuri šiaip neprikibtų prie sveiko žmogaus. Laimė dažnai, imuninei sistemai atsigavus, ana greitai sako „von iš čia”. Nebent tas virusas yra ŽIV…. arba tymai. Arba turiantis pavadinimą, kurį gydytojai sako kažkodėl pavarde ar raidžių ir numeriu kratiniu. Kai kuriais atvejais minėtas virusas vis tiek yra nr 1 problema, nes, jei imuninė sistema rimtai pažeista, tik klausimas kada iškils kitos infekcijos ar onkologiniai susirgimai.

Šitam variantui bus dingas netipiškas kosulys, netipiški klinikiniai radiniai ir netipiškos eigos. Have fun. Or not.

sukeltą bakterijos, kuri šiaip gyvena žmoguje, tik dabar prisidaugino, šmikutė. Lengvesni atvejai čia būna „aš be antibiotiko nepasveiksiu, nenustosiu kosėti/šita sloga man nepasibaigs”, etc. Dažniausiai pacientas netgi žino kokio jam būtent antibiotiko reikia, kaip taisyklė beta laktaminio, ir užtenka vienos-kelių dozių, reikia tik duoti tai bakterijai per galvytę. Čia reikia dėmesį atkreipti, jeigu toks pacientas labai iškrenta iš savo aplinkos konteksto, pvz.: kodėl tik jis vienas savo šeimoje turi tokį poreikį (gal yra lėtinė liga), arba, gal yra žalingas įprotis ar darbo aplinka, kuri palengvina bakterijų augimą?…

Jeigu labai nepasiseka tokios antrinės infekcijos duoda ir plaučių uždegimą – laimė, jis gydosi puikiausiai tais pačiais antibiotikais. Iš visų mano aprašytų situacijų į būtent šią labiausiai reikia atkreipti dėmesį į galimą nerimo sutrikimą. Kai nerimas, kaip kosulio ar padidėjusio rūgštingumo, priežastis aukščiau aprašytuose atvejuose gali būti kaip pirminė liga ar šalutinė simptomus pastiprinanti, tai čia gali būti jatrogeninės, t.y. gydymo proceso sukeltas ir jį pastebėjus ar sukėlus būtina su juo kažką daryti, kad žmogus galėtų apskritai toliau gydytis ar pradėti gydytis pas gydytoją. Įsivaizduokite – augate šeimoje, kur visi suslogavę geriate antibiotikus. Nueinate pas gydytoją ir jis pasako „ne”, nėra įrodymų, kad tau jų reikia, neduosiu, negalima, ką čia sugalvojai, neprašyk nesąmonių. Nu, ne, tai ne, pasitikėjote savo gydytojumi. Tada – jeigu pasveiksite ir be antibiotiko, tai ką dabar reikės šeimai pasakyti. Visi Jūsų šeimoje turi dvi rankas, o jūs dabar gavote trečią. Ką daryti? Ar visiems namie aiškinti, kad ir jie turi? Ar tai reiškia, kad galite tai laikyti šventa gydymo paslaptimi, mamai pasakyti, jojo gavau ir gėriau, oj, kad tik mama nepaprašytų pasidalinti dabar… O jeigu susirgsite plaučių uždegimu tik todėl, kad neišgėrėte tos vienos tabletės, ką ji pasakys Jums?.. Ką pasakysite savo gydytojumi? Jūs juk jau sakėte, atėjote, prašėte, o jis „ne, tau negalima”, ką tas gydytojas supranta, ar jis skiria baltą nuo juodos?

Šitam kosuliui bus būdinga arba specifinė gyvenimo anamnezė arba, jeigu yra plaučių uždegimas – vadovėliniai radiniai, na, ten bendras silpnumas, išauskultuojamos krepitacijos, plaučių infiltracijos rentgene, CRB 200 ir panš.

Na, ir blogiausia, kai turime plaučių uždegimą, kuris kilo po to, kai virusas paliko plaučiuose „košę”, pvz.: covidukas. Įtariant, kad žmogus serga brutalesniu virusu dažnai skiriami plataus veikimo antibiotikai iš karto. Įtariant, kad žmogus neperneštų pneumonijos, irgi skiriami – jau geriau tegul suviduriuoja, bet gyvas lieka.

Iš visų aukščiau aprašytų situacijų būtent šita yra, kurioje yra daugiausia gydymo pagal klinikinę nuojautą ir dižiausias „lošimas”.

Jaunas nepatyręs gydytojas, perdegęs gydytojas, gydytas, su kuriuo „nesusikalbate” ir panašiai – čia menkai padės. Čia reikia gydytojui pasverti visus už ir prieš. Pvz.: hmmm… turime visai pupuliuką pacientą, kuriam antibiotikų pagal dabar esančius simptomus ir tyrimus nereikia, bet kažkas kužda, kad reikia. Ką ir kas tiksliai kužda? Jei skirsime tuščiai, tai vaikui padidinsime kitų ligų riziką visam gyvenimui. Bet, jei skirsime, kai jau bus akivaizdu, kad reikia, tai kitos rizikos padidės, įskaitant liekamųjų reiškinių po vaikystėje patirto plaučių uždegimo? Kada yra verta šauti pirmam, pulti, o ne tik gintis? Vaikai dar vaikais, laimė, kad jie tokie sveiki ir gyvybingi, net, kai serga. O kokiai močiutei su „profilaktiniu” antibiotiku gal padarysime Clostridium difficile viduriavimą ir jis ją pribaigs, o jei neduosime antibiotikų, tai gal išsivystys pneumonija, kuri ją gal pribaigs. Vargšas pacientas, jo artimieji, ne veltui jaučiasi patekę į svetimo karo mūšio lauką! Dauguma pacientų iš gydytojo tikisi būtent šios kompetencijos, būtent šitie atvejai parodo, kurie gydytojai yra gydytojai, o kurie pacientai yra pacientai.

Taigi, abibendrinant:

Pas gydytoją verta ateiti dėl bet kurio kosulio, kuris tęsiasi >3 mėnesius po virusinės infekcijos ar atsirado iš lempos ir tęsiasi >3 savaites. Jeigu kosulį lydi kiti simptomai irgi verta ateiti nelaukiant.

Dauguma užsitęsusio kosulio atvejų praeis savaime, bus gydomitik arbata, poilsiu ir laukimu. Mažumai reikės vaistų iš vaistinės, ir kai kurie šių vaistų gali būti skirti net ne plaučiams. Dar mažiau kosulio atvejų bus susiję su lėtinėmis ligomis ar antrinėmis infekcijomis.

Užsitęsusio kosulio gydymo sėkmėje labai svarbus paciento jaučiamas saugumas, jo pasitikėjimas gydymo sistema, sistemos pasitikėjimas pacientu.

Šis įrašas yra mano subjektyviai parašytas, atspindi mano požiūrį, bei nuomonę, mano klinikinės praktikos principus sprendžiant užsitęsusio kosulio atvejus praktikoje. Jį rašau, kad asmenys ieškantys šeimos gydytojo ar bendradarbio galėtų lengviau pasirinkti (ar nepasirinkti). Jeigu jis buvo Jums naudingas šiuo ar kitais aspektais – labai tuo džiaugiuosi.