Radau knygą ant suoliuko! Pasiėmiau. Persivežiau per pusę Lietuvos tam, kad perskaityčiau. Va, kaip gražiai atrodo nuotraukytėje prie pusryčių kavos ir sūrio.
Ar radę knygas jas paimate? Paliekate? Gerai, jei knygoje yra Ex libris ar kokie nuosavybės įrašai. Bet dažniausiai nebūna. Susidūriau su žmonėmis, kurie bet kokį įsikišimą į knygą laiko jos skriaudimu ir, jiems tai dar blogiau sugadinimu. Jiems geras daiktas yra toks, kuris neturi ryšinių saitų. Nenudevėtas. Žmogus be tatuiruočių. Namas pilkomis sienomis, pilkais baldais, niekučiais iš IKEA, kuriuos lengva paimti ir perdėti. Knyga be Ex libriso. Be užlankstytų kampelių. Gyvenimas be nuotykių. Obuolys be kirminėlio. Kava be sūrio. Būtų galima tęsti, būtų panašu į tai, ką radau knygos viduje.
O radau šiek tiek pačio Hemingvėjaus bent kažkiek tikriausiai realybe grįstų atsiminimų apie jo gyvenimą Paryžiuje kelis metus 1920’aisiais. Riaumojančiais metais. Džiazo metais. Taip sugalvojo tuometinai influenceriai juos vadinti. Ir gyveno atitinkamai. Gal narkotikai buvo prastesnės kokybės, gal medicinos pagalba blogesnė, bet po to išmirė ~40-50 metų amžiuje nuo koronarinės širdies ligos ir panašių ligų, kurias labai lemia gyvenimo būdas, taip sukeldami bendrojo lavinimo literatūros mokytojams galvosūpį kaip čia „atskirti” kūrinius nuo kūrėjų. Nugis negalima gyventi geriant, rūkant, lošiant, miegant su visais ir visomis, pramogaujant pagal principą tiesiog imam kur ir važiuojant, o važiuodami pasimatuojam penių dydį ir kaip nors nesusergam plaučių uždegimu. Ir nėra taip, kad vienas, kuris tuometinis „perkamas” autorius (JAV juk kitaip nėra, ten Dievo ženklas pinigai, kad tinkamai gyveni ir sunkiai dirbi), toks būtų – kiti, ne ką geriau, jei negėrė, tai sveikata neleido, o jei sveikata tokia, kad neleidžia gerti, tai lyg ne apie kepenis tada kalbėdavo, o būkles, kurioms geriausiu atveju būdavo litis. Ir dabar pasitaiko tokių senovinių personų, kurios įtarinėja blaivininkus, jog jie negeria, nes kažkas „su galva negerai”, ne todėl, kad tai būtų simptomas, bet todėl, kad tik tai padėtų žmogui susilaikyti. Generacinis alkoholio vartojimas, siekiantis šimtametes tradicijas, kas be ko, saugo nuo pastebėjimo, kad laikui bėgant alkoholis jau nebėra kasdienė duona. Knygoje net ir pats Hemingvėjus tą pastebėjo, kad kažkaip dalykai su laiko pasikeitė…
Įdomesnės vietelės knygoje yra, kaip Gertrude Stein Hemingvėjui aiškina, kad niekas negali turėti pinigų ir rūbams ir paveikslams.
Ar žmonės neturi pinigų rūbams, nes paveikslai brangūs? (tada dar nebuvo masinės gamybos rūbų). Stein moko jauną Hemingvėjų, kad ne todėl, o todėl, kas vyrai turi draugelius, o moterys turi rūbus. Tarp eilučių gal galima išskaityti pranašystę kaip išnyks paveikslų pirkimo praktika iš visuomenės pačiam rūbui tapus statuso ženklu, kiekvienas taps meno kūriniu performinančiu madą. O knygoje visai smagios eilutės, kaip Hemingvėjaus žmona bandė nežiūrėti kaip WTF Stein rengėsi pati. Ach, tos moterys !
Apie paveikslus, skulptūras knygoje labai daug. Mažai raidžių, bet daug svorio jose. Menas neatsiejamas nuo fiziologinio poreikio, ryšio su realybe palaikymo. Esi alkanas ir neturi pinigų pavalgyti, net draugelių neturi, kurie su tavimi suvalgytų vištą iš maksimos, tai eini į muziejų, žiūri į Paul Cézanne, koks jis buvo alkanas ir dar labiau(knygoje yra istorijų ir apie tai, kaip lengva susipykti, kai viena chebros dalis sako, kad turime pinigų tik patys gamintis sumuštinius, o kiti, ne, ne, imama take-out’us iš restoranų ir darom piknikus, mes gi garsūs rašytojai).
Paul Cézanne natiurmortas su svogūnais paaguslytėje man paliko didelį įspūdį savo kompozicija. TAS PEILIS. Kad Cézanne buvo alkanas prasmei, įtaigai, meistriškumui anksčiau mačiau, bet tik skaitydama Hemingvėjų atkreipiau dėmesį, kad… na, kad ir šitame paveiksle valgyti yra tik svogūnai. facepalm taškas jotpėgė. Gerai, gal ir galiu patikėti, kad viena iš Hemingvėjaus kūrybinės sėkmės linijų buvo mokėjimas rašyti aiškiai ir tiesiai.
Pavyzdžiui aprašo savo susidūrimą su Pascin’u (Julius Mordecai Pincas), pamatytas gražias jo asmeninio gyvenimo, meilės akimirkas – kai dukros jam sako, kad tėti, tapybą myli labiau, nei mus, o tėtis (Pascin) atsako, kad jei taip galvoji, tai ryt nutapysiu Jus, mano vaikai, ir pažiūrėsite paveiksle ką aš labiau myliu, tik, žiūrėkit, neįsimylėkit Jūs rašymo popieriaus! Pavojus, kai aplink sukiojasi tiek rašytojų.
Po kelių metų Pascin nusižudė, į ką Hemingvėjus knygoje atsakė, kad visi mes gyvename toliau kituose. Bet geri pokštai – geras mėšlas trąšai tom sėklom toliau augti. M. Taip. Dabar turėsiu ką atsakyti, kai kas nors man sakys, mano bajeriai lievi!
Knygoje laaabai daug ir apie Scott Fitzgerald (parašęs „The Great Gatsby”) ir kaip jam ten sekėsi su bipoliniu sutrikimu sirgusia žmona gyventi Hemingvėjaus akimis. Atrodo, kad ten tarp Hemingvėjaus ir Zeldos buvo daug pavydo vienas kitam, nepasidalino jie Fitzgerald’o. O jis savo ruožtu labai pergyveno dėl sveikatos.
Skaitant apie Fitzgerald susimąsčiau apie tai, kaip nutinka, kad žmonės, kurie turi tokius… nu tokius socialinius įgūdžius, kd ir kaip apie save galvotų gerai, tampa įtakingais rašytojais. Ieško po to žmonės juose išminties, lūkesčio, kad tik didis žmogus gali sukurti tobulą kūrinį, o randa, na, randa tokį pat žmogų, kaip bet kuris kitas. Gerai, jau gerai Fitzgerald turėjo „luošinančia disleksiją”, o 12 metų buvo išmestas iš mokyklos už tai, kas šiais laikais vadinama ADHD (Hemingvėjų vietomis tai labai trikdė ir pridarydavo buitinių rūpesčių, štai ir šioje knygoje jis pažymi, kad Fitzgerald yra vienintelis jo gyvenime sutiktas žmogus, kuris sugeba pavėluoti į traukinį).
Kai mokykloje mokė, kad ten kokio autoriaus kūrinys buvo atmestas 120 kartų, kol kažkas išspausdino kartais nutyla, kad taip dažnai nutikdavo todėl, kad dalis jų rašydavo neįskaitomai.
Tai bendrai paėmus visai smagus nemokamas skaitinys. Nežinau kam galėčiau rekomenduoti. Toks labai nišinis dalykas atrodo. Vat galiu nerekomenduoti kam patinka tradicinės vertybės, rašytojų, kaip sunkiai dirbančių protingų žmonių įvaizdis. Pačioje knygos pabaigoje Hemingvėjus aprašo, kaip išeidavo rašyti į kavinę (čia nieko naujo sėdėti su laptopu nuo ryto iki vakaro prie vieno puodelio kavos), o žmona išeidavo mokyti pianino pamokų, ir jis būdavo toks alkanas, o žmona tokia sušalusi, ir jiems būdavo taip sunku, o namie dar pirmas vaikas, bet laimė, su katinėliu lopšyje (taip, vienas vaikas su katinėliu lopšyje), tai gerai, kad katinėlis bent pasaugodavo, pašildydavo.
Mmmm… YIKES.
