Knyga – Tomas Glazauskas „Adamas”

FB užmačiau reklamą ir nusipirkau lietuvišką siaubo romano (as usual). Tiražas tik 200 vnt! Oho. Beveik kaip poezijos. Man labai patinka pirkti knygas, kurios būna mažais tiražais. Taip, taip, žinau, kad jei ką, tai leidyklos jų tiesiog prispausdina daugiau, bet leiskite man gyventi šioje svajonėje, kad retumas gali lemti ir vertę.

Paskaičius internete atsiliepimus, tai čia jau pati pačiausia, nuostabiausia, įsimintiniausia ir geriausia kada nors parašyta knyga. Iš ko galime daryti išvadą, kad autorius turi draugų ir/arba nuovokos dalį savo knygų duoti nemokamai žmonėms, kurie knygas apžvelginėja, nes tada jie nori daugiau knygų nemokamai ir iš principo prirašo gražių dalykėlių.

(Vaikai giriami už pastangas, o suaugę už rezultatus, SANDRA. Tai… matosi, kad stengeisi 😛 Atsiliepimas iš knygos.lt puslapio Dar rašo, kad iš jų pekant knyga 30.95 euro, o įprastai 38.69 euro O_O Aš pati pirkau iš leidyklos, tai buvo tik 24 eurai – https://leidyklalucilijus.lt/t-glazauskas-adamas )

Kas be ko šiame poste toliau bus ‧₊ ♪˚⊹spoilerių ‧₊ ♪˚⊹, nebent, skaitytojau, eame ant tiek skirtingos būtybės, kad skaitydami tą patį tekstą jame rastume visiškai skirtingus dalykus, tai tada čia jokių spoilerių nėra, gal net priešingai!

Kaip suprantu knyga skirta vaikams, tiksliau paaugliams. Kaip mums Lietuvoje trūksta knygų paaugliams! Žinote kodėl? Todėl, kad jiems rašyti reikia bent trupučio talento ir darbo ir pakankamai brandumo, t.y. pačiam jau būti išaugusiam paauglystę. Kitaip gi apsiverski kamputyje, kai paauglys pasakys „šūdas čia”. O jie taip sako apie viską. Čia vaikams knyglė spalvota ir jau tinka, plius ją perka mama, tai mamai įtiksi ir jau galėsi nešti pas leidėją.

Ok, grįžtam prie knygos.

Pagrindinis personažas yra vaikas, geras berniukas, kuris gyvena su visiškai stereotipiniais popieriniais tėvais kažkokioje neabiprėžtoje užsienio šalyje, laike ir erdvėje. Bet daugiau šiais laikais, daugiau emigrantas. Kaip pridera pagrindiniam personažui vaikų knygose jis neturi aiškių asmenybės bruožų ir vertybių, taigi į jo vietą galima įsidėti save. Vieną dieną prie jo taip švelniai prisikina koksai tai demonoidas, ale iš Stephen King it padermės, katram kaip tik artėja valgymo sezonas, ir duoda berniukui objektą. Žaislą. Tas žaislas pasidaro persekiojančia būtybe Adamu, kuris neva berniuką gina, bet realiai tai tik artina prie jo suvalgymo epizodo. Gynimas vyksta tokiu būdu, kad berniukui čiuožia stogas, norisi skaityti bibliją, tenka susidraugauti su psichiatru, ir patūsinti su mistinėm templierėm vienuolėm. Visi personažai knygoje yra šabloniniai. Ar psichiatras geriantis arbatatytę, bet susinervavęs alkoholiuką, ar policininkų pora, kur vienas jaunas, kitas senas, o mašina su vinčesteriu bagažinėje. Tiesą sakant pasigedau, kad kas pas berniuką atvažiuotų su Impala.

Summa summarum, knygos esmė tikriausiai yra, kad normalu vaikams visko norėti, baisiai stiprūs tie vaikų norai, ir, kad gerai, kad ne visi tavo norai pildosi čia ir dabar, nes tiek jie gali būti nelabai geri dėl tavo vaikiškumo, tiek jais gali pasinaudoti negeri žmonės, t.y. knygos esmė – saugotis predatorių.

Ar knygos personažas kažkiek paauga knygoje? Ar tai galėtų būti coming of age kūrinys? Hmm… nemanau. Ant viršelio yra nupiešta gervė ir knygoje yra tas 1000 gervių lankstymo momentas.

Senbazuru – jei per vienerius metus išlankstyti 1000 orizuru (mitologinių tūkstantį metų gyvenančių gervių), tai pasveiksi nuo sunkios ligos / dievai išpildys tavo norą.

Mitas labai išpopuliarintas Sadako Sasaki istorijos – mergaitės, kuri mirė po Hirošimos bombardavimo. Ji buvo hibakusha – išgyvenęs, bet nukentėjęs asmuo, jai asmeniškai išsvystė kraujo vėžys. Spėjo išlankstyti 644 gerves iki mirties, likusias išlankstė ir į kapą įdėjo draugai.

Kai buvau paauglė, tai šitas gervių lankstymo mitas vienu metu buvo ant tiek populiarus mano aplinkoje. Dalis vaikų realiai tas gerves lankstė ir juokais sakė „aš tai netikiu”. Šiaip nėra taip sunku išlankstyti tą tūkstantį gervių, tai ginčydavomės, kad ar galios burtas, jei tau kas nors padės, ir buvom priėmę sprendimą, kad negalios, nes tada jau visai lengva būtų. Merginos dažniausiai numesdavo užsiėmimą, o vaikinai tai sugebėdavo damušti tą tūkstantį.

Knygoje kažkaip keistai norams išpildyti reikia (? nelabai supratau) įrodymų apie noro stiprumą ir aukų…. Realiai nesupratau tos linijos su gervėmis, pasirodė, kad nebūtų tos gervės suveikusios, čia tikrai buvo vaikiška fantazija, suveikė mechaninė jėga, t.y. monstras buvo pašautas ir atsitraukė toliau. Jis nebuvo labai stiprus, juk prie suaugusių norų kibti būtų daug daugiau maistelio jam tikriausiai, tai toks įveikiamas gavosi. Tie predatoriai tokie ir būna – pavojingi vaikams, bet suaugusiems dažnai užtenka pastebėti ir tiesiog pradėti vaikus ginti nuo tų, kurie vaikus, kaip aukas pasirinko dėl savo pačių silpnumo.

Taip bendrai paėmus knyga parašyta gerai, aiškus siužetas, horror žanrui būdingi tropai suderinti harmoningai ir išpildyti. Ne, nu tai aišku, kad knyga megėjiška, bet man labai labai patinka, kad ir tokius kūrinius žmonės išsileidžia, kaip knygas. Visokie wattpadai ir AO3 būna prikišti n kartų geresnių kūrinių su 50k kudosų ir jų autoriai tokie „ai, nu, kai jau rašysiu tikrai gerai, tai apsidovanosiu save popieriniu formatu”.

Pasakos

Kartą gyveno karalius ir turėjo septynis sūnus, bei vieną dukterį. Sūnus jis mylėjo, o apie dukrą dažnai pamiršdavo. Jų karalystė buvo skurdi, todėl mergaitė turėjo eiti į verpėjas.

Vieną dieną ilsėdamasi ir valgydama obuolį jame rado mažą mažą kirmiuką.
– Nežudyk, prašau, pasigailėk, aš tau padėsiu – paprašė šis.
Mergaitė padėjo kirminiuką ant prieverpstės ir tą dieną suverpė du kartus daugiau, nei įprastai. Kitą dieną suverpė keturis, o trečią dieną aštuonis kartus daugiau.

Septintą dieną kirminiukas buvo viską suverpęs ir nebebuvo iš ko verpti. Moterys išsigando ir paskundė mergaitę tėčiui.
– Ji turi aitvarą.
– Jis suverps mums plaukus!
– Kam mes dabar reikalingos?

Karalius liepė dukrai parodyti kirmiuką ir ji sutiko. Jis iš karto suprato, kad tai ne paprastas vikšrelis ir atėmė kirminiuką. Tada liepė pavaldiniams nešti kirminiukui minkščiausius žiedlapius ir girdyti jį tik ryto rasa, o sūnums – saugoti kirminą pakaitomis ir iš akių nepaleisti.

Kirminiukas augo ir verpė. Vis didesnis darėsi, vis daugiau suverpdavo.

Karalius labai praturtėjo ir nusipirko daug kareivių. Užaugusį kirminą pakinkė ir imdavo į mūšius, kur anas vienu kąsniu suėsdavo raitelį su visu žirgu!

Karaliui plečiant savo valdas gretimų žemių valdovas nežinojo ką daryti. Jo žmonės kentėjo. Valdovas paėmė vieną mėsos gabalą savo sandėliuose ir pamatė, kad jame įsiveisė kirminai.
– Negi man ką patarsite? – paklausė jis.
Ir vienas kirminų atsakė.
– Aš žinau, kaip tu gali nugalėti mano brolį!

Kaip buvo patartas, taip valdovas ir padarė. Jis rado aštuonias gražuoles ir persirengė turtingu pirkliu. Nuvyko į karaliaus rūmus apsimetęs, kad atnešė dovanų iš tolimų šalių, brangakmenių, smilkalų ir šilko. Gražuolės suviliojo karalių ir jo sūnus, visus nugridė saldžiu vynu ir šie užsnūdo. Valdovas rado rūmuose kirminą ir pasakė, kad ir jam atnešė nematytų skanėstų.

Kirminas apsidžiaugė, išsižiojo ir užsimerkė laukdamas vaišių. Bet valdovas buvo išlydęs švino ir supylė kirminui tiesiai į gerklę. Taip kirminas nugaišo ir karalystė nebeteko savo galios.

Tai va.

Galvoju ar verta skaityti 4-ą Kopos knygą. Hmmm…

Nuotraukoje šukuotis – gyvūnas panašus į medūzą, bet su ja turi mažiau ką bendro, nei, kad pvz.: mes su medūzomis. Jie neturi genų ir negamina seratonino ar dopamino. Jie netgi neturi oktopamino. Kaip seniai seniai jie atskilo gyvybės medyje ir alternatyviai vystė savo nervų sistemą, kitaip mokėsi vienas kitą atpažinti, rasti grobį, jį sugauti, suvirškinti. Jie tobulino ne sučiupimą mechanine jėga dantukais ar spygliukais, bet kūrėsi klijus, kuriuos išskiria jų čiuptuvai. Jeigu šukuotį padalini dalimis ir jos išgyvena, tai regeneruoja. Jeigu dviejų šukuočių atskiras dalis sudedi, tai jos suauga į vieną (jie neturi tokios imuninės sistemos, kaip mes).

Konkrečiai nuotraukoe yra Martensija (Mertensia ovum). Žiauriai keistas padarėlis. Šiaip turėtų gyventi šiltuose kraštuose, bet sugebėjo apsigyventi Baltijos jūros regione. Jam čia per šalta ir sunku, todėl užauga mažytis, vos kelių milimetrų. Ir, kadangi šukuočiai lytines ląsteles brandina jau nuo mažumės (jie neturi lervų ar ko panšaus), tai mažylės martensijos turi mažai vaikučių, kurie vėl maži būdami turi vėl vaikučių. O vat kartais užauga iki 10 cm (ar daugiau), tada matosi. Kartais bioluminescuoja mėlynai ir žaliai. Kiekvienos jūros spalva kitokia, dėl jos planktono.

Taip įdomu gyventi prie Baltijos jūros. Gali nebijoti medūzų. Griausiai mums žinomos Aurelijos, kurios čia vadinasi tiesiog medūzomis, yra nenuodingos. Gali ateiti į pležą vasaros pabaigoje ir žiūrėti kaip kokiems turistams PTSD paūmėjęs matant, kaip vaikai mėtosi tomis medūzomis. Praktiškai tas pats, kas miegoti tarp gyvančių. Nenuodingos! Net minties nėra, kad būtų. Nori paliesti? Baltijos jūra, kokie tu kitokia, nei bet kuri kita jūra. Kiek čia pilna kultūrnių ir biologinių inkliuzų iš tolimųjų šiltųjų kraštų. Kaip gi jie čia gyvena, kad ir maži, bet tokie tikri ir gyvi.

Nuotrauka ne mano, iš čia – https://www.inaturalist.org/taxa/768360-Mertensia/browse_photos