Paskelbta

Transformacijos stadijos

Savaitgalį buvau mokymų bloke apie psichoterapeuto kompetenciją.

Sėdėdama juose susimąsčiau, kad niekada nebuvau tokiuose skirtuose šeimos gydytojo kompetencijai. Rodosi, kad šeimos medicinos rezidentūros atžvilgiu kompetencija yra sutapatinta su gydytojo norma, bei licenzija arba kaip tik – palikta labai išskydusi sąvoka, kuri tuo pat metu tarsi aiškiai suvokiama visiems, bet tuo pačiu ir niekam. Visi turi ir niekam nereikia. Visiems privaloma, bet niekieno netrokštama, nes savaime suprantama. Vien abejonė ja turėtų iššaukti pyktį (ar bent pasipiktinimą), bet tuo pat metu kiekvienam derėtų drebėti su vidiniu klausimu “ar aš kompetetingas” ir tai ilgainiui lemtų apsimetėlio sindromą ar tai, kas vadinama perdegimo sindromu, nors tai būtų daugiau, nei vien tik lėtinis nuovargis ir entuziazmo išblėsimas.

Tačiau tokius mano žodžius galėtų lemti mano nekompetentingumas šeimos medicinos atžvilgiu, nes, jei profesinis tobulėjimas būtų linijinis ir nuoseklus vyksmas, tai šeimos medicinoje būčiau susidūrusi su laipteliu, kurio man nepavyksta perlipti.

  1. Mokymosi stadija. “O kas, jeigu aš neturiu to, ko reikia šiam darbui?”
  2. Herojaus garbinimo stadija. “Jeigu tik aš galėčiau būti toks, kaip jis.”
  3. Pasijautimo stebuklingai gerai stadija. “Aš negaliu patikėti, kad man sumokėjo už tai, ką aš padariau.”
  4. Kompetencijos stadija. “Atrodo aš žinau, ką aš darau.”
  5. Medaus mėnesio stadija. “Taip, man tikrai sekasi”.
  6. Vidurio karjeros abejonių stadija. “O kas, jeigu aš iš tikrųjų nieko nedarau?”
  7. Stadija prieš perdegimą ARBA perdegimo stadija. “Kada nors mano gyvenimas pasikeis.”
  8. Atsigavimo / revitalizacijos stadija. “Kažkas manyje tikrai pasikeitė į gerą!?”
  9. Mentorystės stadija “Jūs norite būti tokie, kaip aš?”

Šios stadijos neturi labai aiškių ribų, daugiau kaip spalvų spektras pereina viena į kitą, bet jiems būdinga ši seka. Tik peršokęs griovį gali pasakyti “op”, ir, nors, pvz.: bet kurioje stadijoje gali būti mokytoju, bet mentoriumi – tik išbuvęs profesijos džiaugsme ir varge, šlovėje ir duobėje.  Reikia tapti herojumi, o jų niekas neklausia kaip jie jautėsi atlikdami žygdarbius, nes, na, tikriausiai jautėsi prastai, kai buvimas mokytoju dažnai kyla kaip tik iš jautimosi pakankamai gerai ir noro jaustis dar geriau (ar mažinti jautimosi blogai priežastis, savyje ir kituose).

Jeigu tik galėčiau, tai pasakyčiau, kad rezidentūros tikslas būtų išleisti po jos specialistą iš karto į medaus mėnesį.

Skamba dviprasmiškai.

Daugumoje specialybių kompetencijos stadija trunka ~10 metų, tačiau, jei būtų kažkoks idealus variantas, auksinė siekiamybė, tai norėčiau, kad ji būtų tas medutis. Ir, manau, pilnai tam yra visos galimybės – mokymosi stadija dar universitete, herojaus garbinimas, pasijautimas stebuklingai gerai pirmi keli rezidentūros metai (idealiu atveju čia būtų keli internatūros metai, o tada, rezidentūra skirta kompetencijos ugdymui ir suformavimui laimingo, savimi pasitikinčio, asertyvaus ir iš karto patyrusio gydytojo “paleidimui į laisvę”.

Beje, kadangi perdegimo stadija yra labai brangi, nes turi riziką sudeginti specialistą, tai jo įfrustravimas į iki perdegiminę stadiją yra galimybė jį išsaugoti ir tą galima sukelti atitinkamai per (tolimo nuo perdegimo prasme):

  • nuolatinį priverstinį abejojimą savo darbo prasme
  • nuolatinį priminimą, kad jam nesiseka
  • nuolatinį nekompetetingumo jausmą (įskaitant ir proksinį apsimetėlio sindromą)
  • neadekvatų atlygį – perdėtai didelį ar perdėtai mažą
  • bet kokių galimų profesinių herojų, organizacijų ar lyderių diskreditaciją
  • (čia jau žiaurus) abejojimą, ar tu iš viso savo vietoje esi ir nepasitikėjimo savimi, savo verte, kurstymą

Žinoma, tai gali būti susiję ir su neleidimu peraugti į kitas, dar aukštesnes stadijas. Viskas, ką čia rašinėju yra mano subjektyvi nuomonė. Tas tikrojo perdegimo sindromo išvengimas lemia galimą “perdegimo sindromą” bet kurioje kitoje stadijoje (net ir mokymosi neesant tiesiogiai su mokymosi sunkumais ar reikalavimais, kurie galėtų būti įtarti šio sindromo sukėlimu), kuris yra artimesnis kompleksiniam PTSD, nei tikram perdegimui, traumai čia esant neįsisąmonintam pavojui savo paties ateičiai ir tapimui tuo objektu, daiktu, kuriam leidžiama augti tik iki tam tikro lygio augimą suvokiant kaip nepageidautiną grėsmę pačiam išnykti. Čia kultūra, kuri neigia teisę į profesinę savižudybę iš to, kad profesinė gyvybė nepriklauso jos turėtojui. Tokia subtili vergystė be vergovės.

Toks savo teisės (ne)būti nebeturėjimas, kad net nebegalėjimas turėti teisės jaustis blogai ir pavargti, gaunasi, jautimas spaudimo privalomai matyti ateitį, nebe svajonės ir motyvacijos pliusas, bet privalomas aspektas. Jei tai būtų seksas, tai čia būtų situacija, kai santykis būtų privalomas su privalomu orgazmu be abejonės, kad tai galėtų būti netikra ir nereiktų stebėtis, kad kažkas apsiverkia dėl to vien pamatęs miegamojo duris ir purto galvą.

Painiai aprašiau, tikiuosi kada nors išgryninti iki paprastos kasdienės kalbos. Jaučiuosi, jog tai, ką dabar noriu parašyti yra tarsi marmuro luitas, aš jame matau skulptūrą, bet dar neradau įrankio, kuriuo man ją reiktų išlaisvinti iš to akmens, todėl tiesiog nupiešiau markeriu linijas luito šonuose kas ir kur maždaug, vildamasi, kad kai turėsiu įrankį, sugebėsiu vis dar matyti ir žinoti ką pašalinti.

Grįžtant prie mano neperlipamo laiptelio šeimos medicinoje, tai jis ir yra tas herojaus nebuvimas.

Iš pradžių aš galvojau, kad man nepavyksta jo rasti. Tada galvojau, kad mano kriterijai neteisingi. Bet po kelių sykių, kai rodėsi, jog jau radau ir norėjau įžodint savo radimą, ir ką matau vykstant, kartais man vos prasižiojus ir dar nespėjus pasakyti išgirsdavau pati tai nukreiptą į save. Bet kaip tai būtų įmanoma? Mėginau aiškinti dvigubų ryšių formavimąsi ir savotišku profesiniu incestu, t.y. kad neturint aiškių sveikų ribų gaunasi, jog aš tampu “gera” gydytoja, nes esu kažkame kitame “gera”, galbūt apskritai tik bendražmogiškų kompetencijų lygyje (spėčiau, kad ir ne tame). Turiu prisipažinti, kad tai be galo džiugindavo mane ir glostydavo savimeilę, bet mąsčiau, kad tai vis tiek nepaaiškina kodėl vėliau jau mano išsakytas tas pats jausmas negali būti priimtas ir supratau, kad tie, kuriuos laikyčiau mentoriais, bijo mentorystės – tiek to, kokia galėtų būti to grėsmė jiems, tiek kokią grėsmę jie galėtų sukelti.

Tai gal mes čia visi įstrigę? Tada nenuostabu kodėl “niekas nevyksta”, nes dažnai pokyčiai, jei susikaupia pakankamas spaudimas, įvyksta kone savaime. Jei aš klystu, tuomet reikia tik kantrybės ir viskas išsispręs. Ateis ta “nauja karta”.

Jei aš teisi, tai pokyčiai įvyktų tik išėjus “šitai kartai” (čia tokia iliuzija, kad nauji išvaduos senus, nes nekaltumas yra naujų, ne senų teisė, o atsakomybė ne ateities, o praeities produktas).

Ir čia, mąstau, yra keli pasirinkimai:

Negalvoti nieko. Ir nieko nedaryti ar daryti bet ką (nes negali daryti kažko, jei nieko ir negalvoti, nebent darai tai, ką už tave kažkas kitas sugalvojo, o, jei negalvoji, tai mentorių pilna – tai, kaip celebrity,  kai žmogus garsus, nes garsus, tai ir mentorius, gali būti mentoriumi, nes yra mentorius)

Galvoti kažką. Ir nieko nedaryti ar daryti kažką (iš to, ką sugalvojai arba kryptingą bet ką, kuris nieko negalvojantiems galėtų atrodyti kaip kažkas).

Beje, nieko negalvojimas ir nieko nedarymas čia galėtų būti surogatinis būdas pasipriešinti tam augimui trukdančiam reiškiniui/procesui/sistemai (čia ne variantai, čia tiesiog, kad aš dar tiksliai nežinau), nes tai galėtų būti bandymas elgtis ir įtikinti save jau buvimu perdegimo stadijoje (galima būtų pridėti piktinimąsi ir susierzinimą, sutrikimą “kas čia per nesąmonė ir kam jos reikia?” mintį apie kažko konkretaus paieškas ar ėjimą ne tik į plotį, bet ir gylį), ir, jei tiesa, kad “fake it, till you make it”tai galbūt, jei jau tikrai yra taip blogai ar dar blogiau, nei aš aprašiau, tai yra vienintelis būdas apeiti šitą trukdį, išgyventi nuovargį ne iš išorės, o priimti žmones, kaip keliančius nuovargį iš savęs paties ir pačiam pavargti nuo savęs. Nors tame įžvelgiu tam tikrus galimus pavojaus elementus ir didelę riziką, tai man panašu į perdegimo pakeitimą pa(si)degimu.