Alan W. Watts “Nesaugaus gyvenimo išmintis” knygos apžvalga

Alan W. Watts “Nesaugaus gyvenimo išmintis” knygos apžvalga

Pirma įtikėti Dievą, paskui imti ieškoti Viešpaties, kuriuo jau esi įtikėjęs, – tai paprasčiausiai bandyti patvirtinti išankstinę savo nuostatą.

122 psl

Kaip knygą gavau?

Nusipirkau Sostinės dienose. Čia tokia Vilniaus mugė, kuri būna kiekvieną rudenį. Pavasarį būna Kaziukas, o rudenį tiesiog mugė. Atrodo vilniečiams būtina bent du sykius per metus išeiti į lauką.

Man Sostinės dienos patinka labiau, nei Kaziukas, nes mažiau pretenzijų. Dabar mugėse Katedros aikštėje būna leidyklų ir kelių knygynų palapinių miestelis – gaunasi vėpsoti į knygas ir nereikia mokėti už bilietą, kaip į Litexpo. Žmonių būna kūčios. Knygos dažnai būna pigiau. Užmačiau kitą knygą nusipirkti už 12 eurų, turėjau 20 kupiūrą ir pagalvojau paiimsiu šitą, kad būtų graži suma be grąžos.

Kai nusipirkau ir parodžiaus namie ir draugams, tai paaiškėjo, kad čia viena tų knygų, kurią visi skaitę (daugiausia paauglystėje), o aš kažkaip praleidau, matyt daugiau žaidžiau flash žaidimus tada, hehe.

Kas čia toks ją parašė?

Alan Wilson Watts (1915 – 1973) buvo anglų kilmės rašytojas save vadinęs “pramoginiu filosofu”. 1938 metais migravo į JAV, 1945 tapo anglikonų kunigu, o 1950 metais metė ir išvarė gyventi į Kaliforniją, kur toliau dirbo akademijoje prie Azijos studijų. Man visada labai patinka II Pasaulinio karo laikmečio emigrantų į JAV iš Europos rašiniai, ypač apie meilę, juose visada būna tiek daug klausimų tarp eilučių “tai ar buvo verta čia važiuoti?” ir tiesiog jaunos Europos supakuotos amerikiečiams. Rašytum kur kokioje Portugalijo taip, sakytų, nu, jei tau pačiam patinka…. :V

Alan. W. Watts buvo tradicinis hipis, tadiciškenių jau nebūna, iš tų asmenų, kurie JAV (tiesiogiai ar per tai, ką gerai atspindėjo ir perteikė) formavusių tai, kas dabar vadinami hipiais – siūlė budizmą kaip psichoterapinio gydymo metodą, psichodelikus kaip vaistus. Ne tik daug knygų prirašė, bet ir radio ir audio įrašų padarė, tai antro populiarumo bangos sulaukė, kai atsirado Youtube ir Spotify, bo jau gatavas produktas ten dėti. Kai kurie net sako, kad jo skaityti neverta, verta tik klausyti.

Internetuose randu, kad rytų kultūromis susidomėjo matydamas mamos turimus meno kūrinius iš Kinijos. Vaikystėje mokėsi tai vienoje, tai kitoje internatinėje mokykloje, užuovėjos pas mamą būdavo trumpos, pats rašė, kad kentėjo nuo “vyriškos krikščionybės”, kitų vyrų agresijos. Turėjo “gerą draugą” Francis Croshaw, su kuriuo jaunas būdamas važinėdavo atostogauti. Francis buvo turtingas epikūrininkas – krikščionybė daug pasiskolino iš stoikų, tiek daug, kad kartais net susipainioti galima, tai kodėl gi negalėtų pasiskolinti ir iš kitų filosofijų, pvz.: budizmo, gal ir ten galima rasti paralelių, gal čia visai ne skolos, ne grąžos, o tik įrodymas, kad jei tiek daug kas kalba apie tą patį, tai reiškiasi, jog vista tai tiesa?

Buvo užkietėjęs rūkalius, vėliau gyvenime vartojo daug alkoholio. Turėjo 3 žmonas, 7 vaikus, greičiausiai aibę meilužių, o paties teigimu savo geriausią knygą “Nature, Man and Woman” (man atrodo į LT neišversta arba neradau) parašė įkvėptas (ji taip pat ir redagavo) meilužės poetės Jean Burden – jų romanas truko 4 metus, abu vienas kitą visaip kaip liaupsino ir gyrė per tą laiką ir po to.

Tai apie ką knyga?

Kad gal tu, žmogau, tiesiog mažiau galvok.

Jeigu mes laukiame gyvenimo prabudimo, nušvitimo, laimės, bet kaip mes tą sužinosime, jei nežinome, ar miegame ar nemiegame? O jeigu nežinome miegame ar nemiegame, tai belieka gyventi pagal tai, koks yra mūsų sapnas. Priimti dalykus tokius, kokie jie yra, bet ir nebūti jiems abejingam. Negalvoti, kad vien todėl, kad mes kažko norime – tas dalykas egzistuoja ar gali egzistuoti, o jei mes kažko nenorime, tai tas dalykas nustos egzistuoti.

Jeigu protas ir mūsų gabumai mums atneša daugiau skausmo, nei naudos, tai galima pamąstyti ar geriau neregresuoti į gyvūną, augalą ar mineralą. Žmogiškieji samprotavimai, anot autoriaus, rodosi teesantys gažios iliuzijos, kurių tikslas gamtai atidėti žmogaus savižudybę, kurią pasirinktum suvokęs gamtos idiotizmą. Viskas gamtoje banguoja, viskas plaukia, nu kur čia tau būti žmogumi, kuris sako savo tiesinius gyvenimo kelius, kuris nori savo pasiekimų užtvirtinimo. Kapo akmuo bent jau nebejuda! Nuolatiniai siekiai ir vidiniai konfliktai žmogų paverčia į ouroborą, kuris ryja pats savo uodegytę, nesupranta to, nepasisotina ir pats skaudinasi, kad alkanas yra. Ratuku neišvengiamai gyvenime suksiesi, bet negraužk savęs. Gyvūnui duoti dantys graužti, o žmogus turi smegenis, kuriomis save ir ryja.

O jeigu norisi išlikti žmogumi, tai, na, skausmas tereiškia galimą jautrumą, galimą džiaugsmo ir malonumo potencialą, kuris neišpildytas ar prarastas. Kaip Watts’as pats rašo knygoje:

Todėl kiek gyvenimas yra geras, tiek proporcingai bloga turi būti mirtis. Kuo labiau mylime kitą žmogų ir mėgaujamės jo draugija, tuo labiau sielvartaujame, kai jis miršta ar su juo išsiskiriame. Kuo labiau sąmonė imasi tyrinėti patirtį, tuo didesnę kainą ji turi sumokėti už savo žinias.

45 psl

136 puslapyje yra įdomi pastraipa apie tai, kad pavasaris kasmet atsinaujina naujai, ir nekonkuruoja su savimi, kad būtų geresnis už buvusį, planetos sukasi aplink Saulę nebandydamos sekantį apsisukimą padaryti greitesnį. Šita mintis man priminė vieną autorių, kuris save panašiai kalbėjo apie save – ispaną Salvador Dalí.

(1937 metų S. Dali paveikslas)

Man labai patiko knygoje vienoje dalyje išlindęs pyktis virtuvės sujungimui su svetaine, kad tai gero gyvenimo imitacija – neturi nei normalios virtuvės tada, anei svetainės. Apsimeti, kad gyveni taip gerai, tarsi tarnų turėtum. Tavo maisto ruoša apsiriboja tik maistu, kurio gamybos procesas yra estetiškas, švarus ir kvapnus. Toks – koks tavo gyvenimas. Nors ir neturi atskirai virtuvės ir svetainės. Kaip taip gali būti?

Watts’as rašo, kad tokiu neurotišku tampa ne tik tavo tavo maistas, bet ir seksas. Viskas tavo gyvenime pasidaro “priimtina” ir nebeturi tu pats nebepriimtinų malonumų, pats netenki privačių tikslų. (dabar hipiai pateikiami kaip kažkas komerciškai mielo ir romiai laisivo, o savo laiku tai jie buvo laikomi nešvariais pasileidusiais ir apsinešusiais veltėdžiais)

Galvoji, kad tau reikia pinigų, bet paklausęs savęs supranti, kad tau jų reikia, nes reikia namo, o namo kam tau reikia? Kad turėtum kur miegoti? Bet kodėl tau reikia kažkur miegoti? Su kuom tu ten miegosi? Gausis tau iš to miego kas nors geriau, apart to, kad tu pats vienas sakysi, jog tau geriau? Watts’as knygoje nerimauja, kad žmonės “nustos klausytis savo genų”, geriau gyvens “gerai” vietoj, pvz.: darę vaikus ir gerumą jautę iš to, kad padaugino gyvenimo kokybiškai, tai tik sieks įsipirkti naujesnę virtuvę, kurioje vis tiek imituos, kad sumuštinis yra rimta vaišė.

Ir dar joje (~104 psl) kalba kone žodis žodin taip pat, apie tai, kodėl sąmonė be kūno neegzistuoja, kaip kai kurie kritikuoja ta istoriją, kur bičas sugalvojo, kad Google AI sąmoningas, kad, nu ne, nėra kūno, nėra sąmonės – vaiduokliai neegzistuoja.

Trumpai – mažiau postringauk, daugiau tiesiog būk ir iš to buvimo, patirk patį gyvenimą, patį Dievą, būk meilėje (152 psl) Nieko neprimena? Primena, aha. Pati knyga net ir prasideda mintimi iš Naujojo Testamento

Kas išgelbės savo sielą, tas ją praras.

Evangelija pagal Morkų 8:35

Lyg ten buvo ir antra to sakinio dalis 😀 ir atrodo, kad iš tos antros dalies visa knyga ir buvo parašyta, bet nenorint sakyti, kad čia “ne aš sugalvojau”.

Skaitant jausmas, kad noras joje yra nuleisti Dangų jau dabar ant Žemės. Kai skaitau hipių knygas ar žiūriu to laikmečio įrašus, tai labai jaučiasi, kad tada buvo didelis troškimas turėti gyvą Jėzų, tokį, kur pačiupinėti gali, pavalgyti su juo, permiegoti. Visokių gurų ir dvasinių mokytojų laikas.

Knygoje tarsi daroma prielaida, kad žmogus – toks pats gyvūnas, kaip kiti, todėl nėra jam tikslo išsigalvoti, kad jis yra kitoks, ot turi didesnes smegenis, pamanykit. Asmeniškai aš nesutikčiau, žmogus – labai kitoks gyvūnas, kitiems esant į įj panašesniems ar kitoniškesniems. Vilkas, per savo laisvę ir protą, panašesnis į žmogų, nei į šunį, bet, šuo, per savo poreikius ir pojūčius – artimesnis žmogui. Galų gale, nu gal visgi turime mes ir sielą!

Ką iš knygos pasiėmiau?

Kaip minėjau paskutinės skaitytos knygos apžvalgoje, kad bandysiu išsirašinėti dalykus apie knygas, kad geriau atsiminčiau ir būčiau gi protingesnė. Neišdrįsau pačioje knygoje braukyti pieštuku, tai pagalvojau, kad tiesiog grįžtinas dar sykį perskaityti vietas pasižymėsiu lapeliais ar užsirašysiu ant jų. Nenorėjau tam pirkti naujų lapelių, pagalvojau panautoi ką jau turiu ir radau, kad su sykį gautu kalndoriumi-organaizeriu atėjo daugybė lapukų.

Kalendrius čia iš menstruacijų sekimo programėls “Flo”. Ja naudojausi 2 ar 3 metus, stropiai žymėdavau ten visokius simptomus. Dabar man nebereikia, liko tik daiktų ją primenančių. Dabar mano ciklas pats yra kalendorius, pagal kurį galiu žymėti dalykus, o ne pagal pasižymėtus dalykus vertinti kada bus menstruacijos.

Ir dėl to labai įdomus sutapimas gaunasi, nes ši knyga apie tai ir kalba – priimk ne tik išorinį Pasaulį, bet ir vidinį, priimk savo gyvenimo biologinius ir genetinius ciklus. Tavo organai duoti tau gyventi (smegenys įskaitant), o ne tu jiems tarnauti. Koks mielas sutapimas, kad abi knygos yra tos pačios spalvos viršelių – ir ta, kurią skaičiau ir ta, kurią rašau iš savo kasdienių klausimų, pvz. “sumokėti už telefoną”.

Kaip ši spalva vadinasi lietuviškai? Angliškai ji vadinasi “teal”, pagal šios spalvos antį.

Žodynas sako “šviesiai smaragdinis”.

Pabaigai ištrauka iš knygos:

Patirti nesaugumą dar nereiškia jį suprasti. Norėdamas jį suprasti, turi ne susidurti su saugumu, o būti juo. Visai kaip persų istorijoje apie išminčių, kuris atvyko prie dangaus vartų ir pasibeldė. Iš vidaus pasigirdo Dievo balsas:

– Kas ten?

Išminčius atsakė:

– Čia aš.

Balsas atitarė:

– Šiuose namuose nėra vietos tau ir man.

Tada išminčius išėjo ir praleido daugybę metų, pasinėręs į gilią meditaciją, kada apmąstytų šį atsakymą. Sugrįžus antrąkart, Dievas uždavė tą patį klausimą. Išminčius vėl atsakė: “Čia aš”. Vartai liko uždari. Po keleto metų jis sugrįžo trečią kartą. Pasibeldęs darsyk išgirdo:

– Kas ten?

Išminčius sušuko:

– Čia tu!

Vartai atsivėrė.

97 psl
(“Torii”, Ronny Behnert, Sony World Photography Awards 2020)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.