Knygos “Mirksnis: gebėjimas mąstyti nemąstant” apžvalga

Knygos “Mirksnis: gebėjimas mąstyti nemąstant” apžvalga

Goodreads puslapyje jai daviau 3/5 žvaigždutės.

Kaip knygą gavau?

Turėjau nakvoti kelias naktis ne namie ir prie progos pažiūrėjau kas yra skaitytino patalpoje, kurioje bluostą dėjau. Ten buvo tik trys knygos – receptai, savipagalbos knyga naujiems tėčiams ir ši. Pasirodė įdomiausia iš trijų ir patraukliau, nesi spoksoti į telefoną.

Labai bijojau iš pradžių skaityti, galvojau, kad bus kokia tai saldi knygiūkštė ale “atrask savo proto galias”.

Kas čia tokie ją parašė?

Knygos autorius – Malcolm Gladwell, net penkių bestselerių autorius. BOŽA. Penkių. Ir ši knyga viena pirmųjų jo sėkmingų knygų. Be rašymo autorius turi dar ir podkestų fabrikėlį.

Vietoje, kur miegauja nebuvau pirma skaičiusi šią knygą ir ją liečiant, verčiant puslapį po puslapio buvo galima stebėti, kaip gilyn į ją vis mažėja puslapių nusidevėjimas – kraštai tampa lygesni, nebeatsiranda kavos ar vyno dėmelių, nebėra pasibraukymų. Iš pradžių galvojau, gal taip yra dėl to, kad knygos tiesiog nespėdavo perskaityti žmonės, bet, kai perskaičiau, pamąsčiau, kad čia toks įdomus kūrinys, kurį, rodosi autorius rašė kartu su įvykiu, su trauma.

Paskaitinėjau internete, kad autorius turėjo labai rašytojišką vaikystę – tėvai atsivesdavo į universitetą ir palikdavo anam būti vaiko aukle. Amerikiečiai gana romantiškai tą pateikia, kad tipo “let him wander off”, bet, kadangi autorius britas, tai labiau įsivaizduoju europietiškai “tėtis, čia dabar dirbs, gali eiti į tą katedrą tik nesikabinėk prie studentų, jiem ir taip viskas baisu”.

Pirmieji autorio kūriniai ir ši labai labai daug persismelkusi vienu klausimu – smurtu.

Gal pusę knygos savo mentaliniu svoriu užima vienas įvykis – kaip policininkai nušovė nieko dėtą Amadou Diallo. Taip va “netyčia” paleido 41 šūvį. Autorius labai ieško pateisinimo nutikimui kaip galėtų atsitikti tokia tragedija, ar tikrai negalima iš to nemąstymo rasti ko nors teigiamo. Knyga, kuri rašo apie tai, kaip mąstyti nemąstant neišvengiamai apima ir dalykų parašymą jų nerašant.

(Karikatūra pašiepianti minėtą tragediją)

Tai apie ką knyga?

Jinai yra apie automatinius sprendimus ir tai, kaip galime sau padėti gyventi taip, kad automatiškai juos darytumėm geresnius ir taip, kad labiau apsiaugotumėm nuo blogų. Joje yra aprašyta gerų ir blogų pavyzdžių kaip tas vyksta, kam tai galėtų būti naudinga ar žalinga. Kai kurie jų labai trikdantys, apimantys dideles pinigų sumas ar žmonių gyvybes. Knygelė savo minkštais viršeliais ir tualetinio popieriaus kokybe kiek apgauna, kad bus lengvas skaitinys. Ją lengva perskaityti paviršutiniškai ir sakyti “ji apie nieką”, bet šiaip, bendrai paėmus, joje yra turinio būti gerai parduodamai ar imamai iš bibliotekos.

Knyga aprašo, kad mes galime priimti sprendimus per ~2 sekundes įvertinę tai, ką apie tuos dalykus, apie kuriuos mąstome skubiai čia ir dabar, esame apmąstę ramiai ir kokios mūsų patirtys buvusios prieš tai.

Jei norime mokėti greitai priimti gerus ir protingus sprendimus turime investuoti į savo gerą ir protingą mąstymą. Jeigu leisi sau galvoti, kad pvz.: visi juodaodžiai vagys ir nieko nedarysi patikrinti ar taip iš tiesų nėra, tai, kai koks juodaodis prie tavęs prieis norėdamas tau duoti pvz.: tavo pamestą piniginę, tai tu jį užsipulsi, kad apvogė tave, nors priėjus baltaodžiam negalvotum, kad pavogė. Taigi – nusprendžiame kur norime nukreipti savo proto šviesą tam, tam, kad mūsų automatiniai sprendimai vestų mus į tokį gyvenimą, kokio norime.

Pavadinimas “Mąstyti nemąstant” kiek apgaulingas, nes tai neįmanoma. Čia daugiau apie tai, kad priimti sprendimus dar iki tol, kol jiems iškilo būtinybė. Žmogus, kuris yra pvz.: priėmęs savo mirtingumą, pasiruošęs savo mirčiai nepaninuoja mirtinose situacijose – sako, arba “oh, yes, finally” arba “ramiai, gal galime čia ką padaryti”. Taip pat, kad priėmus kokį greitą sprendimą ir pamačius jo pasekmes galime savęs paklausti, kad na, o kodėl gi aš nusprendžiau vienaip, o ne kitaip.

Ir kartais gali paaiškėti, kad mes leidome kitiems nuspręsti už mus. Mes priėmėm svetimus naratyvus, įvaizdžius, šablonus, streotipus.

Man patiko pavyzdys knygoje iš medicinos, kaip buvo sugalvotas algoritmas atpažinti ir pradėti gydyti miokardo infarktą. Būtent atimant iš gydytojų akimirksio mąstymo galią. Kompiuteriai mąsto greitai, bet ne intuityviai. Na, bent jau kol kas.

Kartais algoritmai medicinoje būna sugalvoti pagal principą, kad išspręstų kokios vienos super ligoninės dviejų korpusų buvimo problemą , net iki tokio lygio nueina, o jeigu po to nori juos implementuoti, tai turi statytis du korpusus, ko gal visai nereiktų, jei pamąstytum kodėl tavo norimo proceso brandumo lygio veiksmų seka vienokia, o ne kitokia. Jei klaustum ne tik dėl rezultato, bet ir priežasčių dalykų darymo vienaip, o ne kitaip.

Visa laimė, kad intuicija dar iš gydytojų neatimta visai – kitaip visus lengvai pakeistų kompai, o juos aptarnauti gydytojams užtektų mokytis kokius 3, o ne 10+ metų.

(iš 1866 metų leidinio pie manieras. kaip keista, bet dabar tokių leidinių tiek nedaug, o tiems, kam tokių reikia bandoma dažniau prikabinti kokią ne neurotipiškumo etiketę etc., nors kažkada “ką sakyti, jei tave pakvietė į svečius ir kaip į juos nueiti” buvo analogiškas leidinys “mezgimo raštams, kaip megzti kojines”)

Ką iš knygos pasiėmiau?

Nelabai ką.

Perskačiau, kažko ten reikšmingai naujo neradau. Palinksėjau galva vienose vietojs, pa’outrage’inau kitose.

O bet tačiau, nesusijusiai su knyga pamąsčiau apie vieną dalyką.

Kadangi ją skaičiau ne namie ir dar neturėjau po ranka draugės, kuriai rodyčiau ir sakyčiau “žiūrėk, jie neverčia angliškų anatominių pavadinimų laikydami juos lotyniškais” ar ką tokio, tai ėmiau mąstyti ar galima kur kitur tuos dalykus padėti.

Apskritai…. Kaip pasidaryti žinių ir faktų “bagažą” vėliau sudėti į tokią ar panašią knygą? Šioje pusė jos užimta vos kelių įvykių, kurie matosi, kad autoriui buvo asmeniškai spręstini, atbaidė nemažą dalį prieš mane ją skaičiusių ir, manau, pritraukė daug ką pirkusius šį veikalą. O bet, tai kaip plytos, kaip mūro akmenys, iš ko gi sulipdyti glaistą jiems? Vien sąmojo ir loginių ryšių neužtenka, reikia mažyčių faktelių, folklioro ir trivijos.

Kaip žmonės apsirašo, dokumentuojasi perskaitytus dalykus, ne akademiniais-moksliniais tikslais. Ten tai viskas aišku (ir nelabai įdomu ar romantiška, žinokit)?

(nuotrauka iš internetų)

Tada prisiminiau vieną nuostabią dieną iš pradinės mokyklos. Vieną šiltą pavasario dieną mokytoja pareiškė, kad mes “išėjom programą” ir dėl to dabar galime mokytis iš jos papildomus dalykus.

Papildomus dalykus? Mokykloje būna papildomų dalykų?

Pamoka buvo apie tai, kaip rinkti informaciją, pvz.: kad galima turėti albumą į kurią išsikirti mėgstamus straipsnius iš žurnalų ar paveiksliukus ir turėti, kad nelaikytum jų visų makulatūros. Arba pvz.: turėti kartoteką, kurioje susidėti dalykus pagal savo temas, kurios tau aktualios.

Ir net namų darbų uždavė – padaryti porą kortelių.

Aš sėdėjau visa apšalusi.

KODĖL ŠITAS YRA MOKSLO METŲ PABAIGOJE. Kodėl pati smagiausia ir naudingiausia mokslo metų pamoka yra pačioje pabaigoje?

Kodėl yra 3 ar 4 klasėje, o ne pirmoje.

Kodėl aš turėjau rašytis dalykus į kažkokį sąsiuvinį, kai galėjau jos ramiai ir mielai rašystis į savo korteles? Kaip atsigavau universitete, kai ten nebuvo tokio dalyko, kaip “teisingo” būdo turėti užrašus ar konspektus. Kad ir ekspresyvio šiukiu įsirangyk informaciją į save, svarbu, kad per egzaminą išrangytum atgal per daug netrukdydamas ir netrikdydamas kitų.

Juokinga, bet va sėdžiu, gūglinu apie tas korteles ir šaltiniai, kuriuos mano internetai meta apie tai, kaip jas daryti ir jomis naudotis ir yra – arba pradinių arba universitetų puslapiai. Toks jausmas, kad žmonės mokosi mokyklos pradžioje, o jeigu ištempia kitus 2/3, tai gali gauti ar nusipirkti sąlygas mokytis toliau ir gal net gauti diplomą.

Nusprendžiau skaitydama sekančią knygą naudotis tokia kortelių sistema. Pažiūrėti kiek jų gausis. Patyrę “kortuotojai”, radau, iš knygos tikisi 1-2 kortelių, o nelabai patyrę ar retai knygas skaitantys gali ir 20-30 turėti. Tai nieko tokio. Vis tiek namie turi ribotą dėžutę toms kortelėms ir su laiku mažiau svarbi info išsimeta.

Atrodo net įdomiau, nei bullet journal.

Vienas komentaras apie “Knygos “Mirksnis: gebėjimas mąstyti nemąstant” apžvalga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.