“Bėgliai. Jūrų kelias į Amerika” knygos apžvalga

“Bėgliai. Jūrų kelias į Amerika” knygos apžvalga

Perskaičiau Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės knygą “Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką”.

Kaip knygą gavau?

Su vaikais turime jau tradiciją, kad vieną kartą per savaitę darome ekskursiją per miestą tam tikru maršrutu. Ir jame yra knygynas. Ir knygyne reikia padaryti du dalykus – išsirinkti po naują knygutę ir užeiti į WC. Galėtų daugiau knygynų turėti tualetus.

Na, ir aš išsirenku kokią knygą sau, kurią labai labai stengiuosi per savaitę perskaityti, o kartais net ir išeina. Atradau, kad knygyne rinktis knygas yra labai sunku. Nes ten jas sudėlioja pagal kažkokią tai savo logiką, kuri atrodo daugiau paremta viršeliais, nei knygų turiniu. Posakis “nespręsk apie knygą pagal viršelį” knygyne visiškai netinkamas.

Taigi, atradau, kad išeitis iš šios negandos yra tiesiog apžiūrinėti tik naujienų krūvelę. Ir, užeidinėsi į knygyną kartą per savaitę ir tą krūvelę žiūrinėsi, tai tikrai karts nuo karto ką nors nusipirksi.

Taip man bežiūrinėjant knygas prišoko knygyno darbuotoja ir pasiūlė jamti šitą knygą, va, kokia stora, koks gražus popierius, su paveiksliukais, tai reiškiasi vaikams patiks. Pažiūrėjau į ją, ir pagalvojau, kad ji pati neatrodo turinti vaikų, bet labai atrodo, kad būtų norėjusi, kad vaikystėje jai būtų knygas tėvai pirkę.

Tai sakau, jo, aišku, pirksiu.

“Tikrai!?” nustebo pardavėja.

Nusipirkau. Kainavo 28 eurus.

Kas čia tokie ją parašė?

Kaip supratau šitos knygos tėtis yra Lietuvos jūrų muziejus – idėjos autorius, konsultantas yra archeologas Daumantas Kiulkys. Knygą parėmė Lietuvos Jūrų muziejus, Lietuvių fondas JAV ir Lietuvos kultūros taryba. Ir vistiek 28 eurai!? Tai kiek ji kainuotų be trijų gerųjų krikštamočių?

Justinas Žilinskas, šioje knygoje parašė tekstą. Pradėjusi skaityti knygą padariau štai tokį memą:

Man Žilinskas tikrai primena Neil Geiman‘ą iš to, kad jie abu sugeba visuose savo kūriniuose įkišti savo asmenines pasaulėžiūras ir vertybines sistemas, kurios labai konkrečios, neginčijamos ir bekompromisės. Daug autorių apsimeta, kad tą daro, kai kuriems tas visiškai nesiseka, nes, nu o tai jeigu neskaitys? O kai kurie nelabai turi ten ką įdėti. Žilinskas atrodo gyvena ten, kur, skaitys, nes o kur dėsis, ir turi ką įdėti arba bent perfiltruoti, jei tik per save perleidžia.

Taip pat apiejų šių autorių meilės istorijos nuolat balansuoja ties toksinių santykių riba. Raktinis žodis “ties”. Geimano kūriniuose meilė veikia etiologiškai. Jei esi drąsus mylėti žvaigždes, dievus ar likimą, tai kas tave nugalės, galų gale šampaną gersi tu, na, o jei nepasiseks, tai iš tiesų tau nepasiseks, geriau pajusti tikrovės prisilietimą, kaip būties meilės išraišką, tai geriau, nei tiesiog vegetuoti, vis tiek mirus iš tavo kūnelio kokie grybukai užaugs.

Žilinsko kūriniuose meilės būna paaugliškos, aprašomi abipusiai “grooming” veiksmai. Kai tą daro didesnis mažesniam suvokdamas ką daro, tai yra smurtas. Kai nesuvokdamas, tai didesnio protinis ar emocinis atsilikimas. Kai daro du jauni vienas kitam – tai tiesiog brendimo dalis, po to pora pereina į suaugusių žmonių santykius arba išsiskiria. O Žilinsko kūriniuose atrodo neegzistuoja skyrybos. Jei pora susiėjo, tai susiėjo, jas gali išskirti tik mirtis. Bet gyvybė yra kita vertybė, kuri yra neliečiama ir saugoma, na, ir negali žmogus tapti kitu žmogumi, nenumarinęs senojo savęs.

Taip išeina Žilinskui geros berniukiškos romantinės young adult istorijos. Labai mažai autorių taip LT rašo – arba taikosi į suaugusius arba rašo vaikams, kur realiai viskas sueina, kas spalvota.

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, tai kada gi numirs, kuris iš įsimylėjelių, filmas “Titanikas” neįmanomas be vienos iš pusių mirties, kitaip romantiną suėstų buitis, baisi senatvė šituos kūriniuose labai labai, kaip dalykas.

Išspoilinsiu – nors nemiršta, bet groomeriai atskiriami vienas nuo kito kitu smurtiniu aktu. Phew!

(Knygos daug radome su šeima ne tik aplankę patį Jūrų Muziejų, bet net ir kelte iki Smiltynės – iliustracijos puošė langus)

Ūla Šveikauskaitė nupiešė tik iliustracijų šitai knygai, kad net negalima būtų sakyti, kad iliustravo, o tik, kad kartu knygą parašė. Gaunasi čia, nei tai komiksas, nei tai knyga. Dėl to labai lengvai ir maloniai skaitosi. Skaičiau ir galojau, pala, pala, aš jau šitą stilių kažkur mačiau – ogi tikrai, ji yra iliustravusi ir visai rimtiems žurnalams, kaip pvz.: Lancet, straispnių!

Aš žmogus truputį rašantis ir truputį piešiantis, tai žinau, kad piešimas suvalgo laiko nepalyginamai daugiau, nei rašymas. Čia, panaišiaip kaip su video – nusifilmuoti gali greitai, bet ooooo kiek užima montavimas. Skaičiau šią knygą ir žagsėjau iš pasigerėjimo, kaip Šveikauskaitė nechaltūrino, kaip kruopščiai ir atsakingai nupiešė tiek daug iliustracijų. Kartais užknisa, kad lietuvių autoriai menininkai painioja kūrybinę tinginystę su kūrybiniu lengvumu ir preciziškumu. Ir aš nekalbu apie įdėto darbo kiekį, o jo kokybę. Piešti tą patį per tą patį yra lengviausia. Skaitant knygą atrodė, kad Šveikauskaitė piešė būtent kaip profesionalas – peržiūrėjus jos portfolio, tai knygos turinys nėra jos tikslinė meždiaga, bet ji idėjo ką turėjo savęs ir, galvoju, turbūt turėjo priimti ir gintis nuo tam tikrų dalykų joje. Galima stebėti subtilius pokyčius tarp romantinių partnerių detalizavimo žiūrint koks jų santykio intymumas vienoje ar kitoje scenoje.

Ir, kaip nesisekė piešti smurtą. Dažnai būna tokiuose kūriniuose, kad, kur seksas ar smurtas tai OHO, kai paeina detalės ir energija darbuose. O čią visos muštynės nupieštos, rodosi sukandus dantis.

Tai gaunasi toks įdomus “kvėpuojančios” knygos fenomenas, skaitai ir tarsi plauki ja per siužeto jūrą. Čia geriau, čia blogiau parašyta. Čia geriau nupiešta, čia blogiau. Čia daugiau berniukams, o čia mergaitėms.

Tai apie ką knyga?

Apie tai, kad vaikus visada kas nors pagloboja, jeigu jie yra geri. O geri vaikai džiaugiasi, kad yra gyvi ir kartais paišdykauja.

Veiksmas vyksta 1912 metais. Berniukas nori išvaryti iš Rusijos imperijos (gyvena Lietuvoje) į JAV, kur galima dirbti ir užsidirbti. Kad tą padarytų jam reikia lėšų – jas gauna dalinai iš šeimos, knyga neslepia, kad kitų šeimos narių gerovės sąskaita. Pasakojime vaikino pozicija, kad anas yra išmestas iš gimnazijos dėl “lietuviškos veiklos”, bet jis labai impulsyvus, mažai sukalbamas, į save orientuotas jaunas vyras, ta “lietuvybė” ten nėra kažkoks giluminis jo motyvas.

Tai va, bičas gelbėja savo užkepalį ir susiduria su mergaite, kuri gyvena skurde. Jie yra skirtingų socialinių kastų – jis yra saviškėje gana aukštai (kiek daug į amerikas vyko parvežti pvz.: kraičių sesėms, o ne “nes aš noriu”), o ji saviškėje gana žemai. Ją kamuoja jaunų moterų kančios ir, kadangi yra vienintelis vyras po nosimi, tai jie ir sugula. Ji pastoja. O tada jiedu bėga kartu. Nuo to bėgimo ji persileidžia. Čia šita knyga taip tą persileidimą pateikia, kad pagulėjai ir praėjo. Nu, būna ir taip.

Taip jie varo į Ameriką, kone kaip stovi, biškį pinigų gavę, biškį pasivogę. Labai patogiai mergaitė keliauja 2-a, o ne 3-ia kalse, kas sudaro jau galimybes įgyti pažinčių su galingesniais žmonėmis, nei jos naujas vyras. Tai juos gelbėja. Apskritai tai juos nuolat kas nors galbėja. Kai kurios buitinės kelionės ypatybės aprašytos labai neblogai, o apie kai kurias visai nieko nėra.

Į Ameriką jie nuplaukia, o kai nuplaukia mergaitę pasivogia evil bičas. Pabaiga. Nors, ne, grįžtame į pradžią, kur paaiškėja, kad jie abu liko JAV, gyveno toliau vienas kito neradę, o kai netyčia rado, tai prie progos nueis į viešbutį, ar kažkas tokio.

Siužetas sukonstruotas paprastai – visą laiką judėjimas vyksta viena kryptimi, iškylančios kliūtys įveikiamos ir keliaujama toliau. Personažų tarpusavio konfliktai išsprendžiami panaikinus konflikto objektą ar subjektą tiesiog įvertinus, kaip blogu, tuomet juo pasirūpina galingesni.

Ką iš knygos pasiėmiau?

Skaityti buvo smagu ir malonu. Nesigailiu išleidusi jai pinigus, pasidėsiu ir gražiai atrodys lentynoje. Gal kada antrą kartą perskaitysiu, paveiksliukus tikrai dar ne sykį pažiūrinėsiu. Labai džiugino matyti ją Jūrų muziejaus dovanų ir suvenyrų parduotuvėlėje. Kasmet tame muziejuje su vaikais apsilankome ir kasmet vaikai ima po pliušinuką (ir kasmet iš dviejų pliušinuką vienas kuris pameta viena akį, kaip keista). Būtų faina, jei kasmet ten būtų ir po tokią ar panašią knygą – galėčiau namie kaupti jas. Dabar prisidėsiu prie kitos Žilinsko knygos “KGB vaikų” ir “Gugio”. Pastorojo neskaičiau, žinokit. Yra žmonės, kurie sako “aš iš Žilinsko tai tik Gugį skaičiau”. Tai kažkas toje knygoje gal yra, kad uždaro skaitymą, nes aš tada galiu pasakyti “Aš tai viską, išskyrus Gugį skaičiau”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.