Filmo Dr. Strangelove apžvalga

Filmo Dr. Strangelove apžvalga

Jeigu patiko filmas “Dont Look Up“, tai šitas irgi turėtų labai patikti! Kaip pirmasis yra satyra apie klimato kaitos krizę ir pašiepia kelis populiarius katastrofų filmus, taip šis filmas Peter George knygą “Red Alert“. Jis tipo jos pastatymas, bet dalykai kiek pakeisti – tiek nedaug, kad parodytų pirmosios knygos absurdą ir tai, kad realiai matyt viskas būtų kiek kitaip, nei įsivaizduojame, jog viskas labai jau čia rimtai vyktų ir tikrai tikrai elementarus žmonių kvailumas ar tingumas kojos nekištų.

Mane taip įtraukė, kad sužiūrėjau ne tik nenorėdama dar ką nors veikti, ten siuvinėti ar telefoną tikrinti, bet sėdėjau ant kraštelio nekvėpuodama. Pati pradžia buvo nuobodoka – rodo kokius tai bombonešius, kurių vienas kitam perpila kurą, groja muzikytė, techninio šaltumo ir garso švelnumo kontrastas primena vaizdą tarsi poruotųsi laumžirgiai, o ne vyktų kariniai veiksmai. Bet kuo toliau, tuo labiau man buvo visiškas mindblown.

Šitoje vietoje siūlau eiti žiūrėti, o jei ne, tai toliau spoileriai.

Situacija tokia.

Generolas Jack D. Ripper sugalvoja, kad reikia JAV užpulti Sovietus pirmiems. Filmas rodo, jog jo sprendimas yra ilgai ir gerai apmąstytas, kylantis iš generolo patirto seksualinės traumos – nevaisingo sekso. Šią traumą jis bandė įveikti mentalizuodamas, kad jeigu sėklos neišlieji, tai nieko ir ne netenki, bet trauma buvo tokia gili, kad lėmė pischikos schizį – galia ir saugumas bandė grįžti per sąmokslo teorijas, konkrečiai, kad sovietai nuodija amerikiečius per vandens fluoradizaciją, čia toks dalykas, kai 1951 metais JAV prasidėjo visuomenės sveikatinimo programa – į geriamą vandenį buvo pradėtas dėti fluoras tam, kad žmonėms nesivystytų dantų pažeidimai dėl fluoro trūkumo. Generolas galvoja, kad čia komunistai padarė, taigi, jie jau žengė pirmą žingsnį – reikia gintis, kol neužpuolė dar daugiau.

Pasinaudojęs savo galia ir žiniomis jis pradeda įgyvendinti branduolinio karo planą R, kuriam nereikia prezidento sutikimo.

Bombonešiai pajuda link Sovietų Sąjungos.

(laikomečio propagandinė karikatūra, kurioje kita pusė aiškina, kad nereikia čia skiepų, fluoro vandens ar psichinės sveikatos gerinimo)

Vienintelis bazėje išdavystę perpratęs asmuo – britų generolas Mandrake. Jis bando sulaikyti Ripper, bet Ripper jį su savimi užsirakina. Kai štabas su Prezidentu supranta kas vyksta Ripper bandomas paiimti gyvas, tačiau nepavyksta, nes jis nusižudo.

Filme yra labai įdomi scena. Iš šio filmo daug dalykų yra tapę kultiniais, pvz.: kaubojus kareivis “jojantis” ant atominės bombos, o Mandrake buvo vienintelis, kurį žinojau. Nes ir jis yra traumuotas taip pat, kaip Ripper. Jis lengvai tą permato ir švelniai išklausia jo, kada gi jam kilo mintis, kad čia neva komunistai kalti. O po to Ripper išklausia Mandrake ar jie abu buvo kankinti kare. Mandrake atsako, kad buvo, bet jis to nesureikšmino, jam svarbu, kad išgyveno, jis priėmė, kad jį kankino vien tam, kad kankintų. Ripper žino, kad jį kankins tam, kad gautų bombų atšaukimo kodą ir pasako, kad jis kankinimų neiškęs, todėl nusižudo.

Bet Mandrake, kol jie kartu uždaryti, spėja pakankamai išsiklausti ir perprasti Ripperį, suprasti koks tas kodas, biurokratinės nesąmones perprasti kaip čia perduoti prezidentui ir, kad nenušautų draugiškos šalies kareivis motyvuodamas, jog esi “pervert”. Toks subtilus juokelis, kad, jei nenori moterų ir su jomis nemiegi, tai pavojus tik tau, o jei nenori ir miegi, tai kelia pavojų jau visiems.

Labai įdomu, kaip Mandrake bijo Ripper’io, bet nebijo pvz.: į jį šauti grąsinančio kareivio. Mandrake iš viso ginklų nelabai bijo ir nelabai pažįsta. Jis pažįsta kitokį smurtą.

Mandrake po to atsikartoja ne viename filme ar seriale kaip archetipinis personažas, bet man labiausiai patinka pačių britų serialas “Ghosts”. Tai nepaprastai miela ir jauki komedija apie tai, kaip jauna pora susiduria su vaiduokliais įsigytame nekilnojame name, o kiekvienas vaiduoklis turi savo gyvybinę energiją, kuri atsisako eiti anapus.

Kol bombonešiai skrenda link sovietų JAV štabe generolas Buck Turgidson informuoja prezidentą apie tai, kas vyksta. Iki įvykio ponas Turgidson tenorėjo ramiai gyventi kažkokiame urvelyje ir užsiiminėti seksu su gražuole. O štai tau tai – reikia eiti dirbti!

Prezidentas labai piktas. Nesupranta kaip taip įmanoma. Kaip buvo pražiūrėta tokia psichinė negalia lėmusi štai tokį įvykį. Visiems labai nejauku. Kaip atšaukti bombų nėra. Šaltasis karas tuoj pereis į karštąjį.

Kol Turgidsonas siūlo kitą idėją – na, kad jau kariaujam, tai kariaujam pirmi toliau, puolam pilnai, sovietų ambasadorius pasako, kad sovietai nespėjo su JAV ekonominiu spaudimu ir pastatė apokaliptinę mašiną, kad jeigu jau jie mirs, tai mirs visi. Jinai pasileidžia automatiškai ir yra nesustabdoma. Turėjo kaip tik po kelių dienelių tai pranešti, kad amerikiečiai bijotų net žiūrėti į jų pusę, bet nesuspėjo.

Toks vat daktaras Keistamylis, Strangelove, Merkwürdigliebe, kaip jau pavadinsi, išlenda, ir paaiškina kodėl gi amerikiečiai tokios neturėjo ir kaip ir kodėl apokaliptinė mašina veiktų.

(va kaip skaniai žiūrėjau filmą pertraukose tarp darbų)

Jis toks netikėtai drąsus personažas. Net du kartus į prezidentą filme kreipiasi kaip į fiurerį, niekam neužkliūva, o gal niekas jau nebekreipia į tai dėmesio. Jis sėdi paraplegiko vėžimėlyje ir yra kamuojamas ryškios spastikos.

Iš pradžių galvojau, kad gal jo negalia bus dėl poliomielito ar karinė trauma, o tada tik ŠAST – jis turi svetimos rankos sindromą! (Alien hand syndrome).

Čia tokia neurologinė būklė, kai sutrinka koordinacija tarp smegenų pusrutulių, tačiau jie abu lieka pakanakmai sveiki ir kiekvienas apturi ryšį su kūno judesiais. Dažniausiai tik viena ranka, bet gali būti pusė kūno, ima elgtis pagal vienus motyvus, o kita – pagal kitus. Žmogus pvz.: nori valgyti maistą, bet jo kita pusė nenori ir tada viena ranka kelia, o kita išmuša.

Va, kaip pvz.: tai atrodo realybėje – 94 metų moteriai po insulto. Ranka atiminėja servetėlę ir kaip ji ginčijasi su “ja”, nors tai yra ginčas su savimi ir sveiku atveju tai vyksta ikisąmoningame lygyje.

(IŠ ČIA)

Filme Strangelove pusė kūno yra nacis ir bando pasmaugti patį mokslininką. Bandyti save pasmaugti arkitaip sužaloti yra nereta šio sindromo išraiška.

Dar įdomiau, kad ten rodosi maišosi kuri jo pusė dominuoja. Aktorius taip gerai suvaidino šią bėdą, kad, pasirodo, net sindromas kartais vadinamas Dr Strangelove sindromu, nemačiusiems filmo ar nežinantiems pavadinimo gali kelti klausimų kas čia per gydytojas buvo, dažniausiai sindromai pavadinti pagal juos aprašiusius, o ne turėjusius asmenis, tuo labiau fiktyvius.

(Pickwick’o sindromas pavadintas pagal Dickens’o kūrinį, kuriame jis tiesiog aprašė šią būklę turintį asmenį taip tiksliai ir gerai, kad beliko pasakyti “joooo, taip būna ne tik išgalvotiems personažams)

Jeigu Ripper yra schizoidinio tvarkymosi su trauma variantas, tai Strangelove yra neurotinio. Filmo gale jis iš to visiško savo keistumo, bandymo suderinti du nesuderinamus dalykus, o ne susintezuoti iš jų naują, pasiūlo absoliučiai nurautą idėją –
o kas jeigu valdžia, nes tokia protinga ir gabi, pasislėptų giliai po žeme su daug atsargų ir 10 moterų kiekvienam vyrui, gražių, sveikų moterų, ateinančiam 100ui metų ir pralauktų branduolinę žiemą, per tą laiką darytų naujus žmones ir gale išlįstų gyventi toliau?

Staiga kareiviams jau visai patinka tas doomsday aparatas, jie jau žino, kad dabar greitai greitai reikia kariauti dėl urvelių ir moterų. Civilizacija apsisuko ir grįžo nuo ko pradėjo.

Daktaras Keistamylis, kaip koks šamanas, nei gyvas, nei miręs, nenešantis nei mirties, nei gyvenimo, pateikiantis variantus ką daryti prieblandos situacijoje.

Filmas labai gerai pagavo kai kurias tokias mažas ir svarbias detales.
Pvz.: kad sovietyne žmonės alkani ir nemylimi. Kad amerikietis dar labiau, nei kariuomenės, bijo atsiskaitomumo verslininkams. Kad kramtoma guma nuiima gerai rėmenį. O cigaras, na, jei jis kartais tik cigaras, bet šitame filme, tai jis ne cigaras, o bomba ne tik bomba ir parodo, kaip šaltame kare viskas atbulai pradėjo vykti, net ant bombos nujoja kaubojus nugara į priekį.

Kol žiūrėjau šitą filmą mąsčiau kaip jis tinka ir niūdeinai.

Prieš kurį laiką antra pusė pasidalino pastebėjimu, kad šiuo metu pusė Europos kariauja pagal Arėjų, o kita, pagal Atėnę.

Mes esame Arėjo pusėje. Jis buvo ne tik karo, bet ir potrauminio streso sutrikimo dievas, jo šventykos siūlė gyjimą nuo to, arba siūlė gyvenimą po tuo ir su tuo. Kai ukrainietis ateina į Lietuvą ir sako “rusas mane užpuolė” mes neklausiame, kad prodytų kur ir kaip, mes žinome, kur ir kaip. Sakome imk miegok čia, valgyk čia.

O šta vakarai daugiau pagal Atėnės karo principus. Klausia o tai kodėl užpuolė, ar tikrai, o tai kaip čia dabar susitarsime, o tai ką tu darysi. Galvoja, kad galima “susitarti” ir panašiai.

Štai medicinoje irgi yra du esminiai gydantys dievai – Apolonas, kuriam prisiekia Hipokratas, ir Dionisas. sakysite, pala, Dionisas taigi čia alaus ir linksmybių dievas. O tai sakot negydo alus ir linksmybės nuo dalykų? Apolonas sako – svarbiausia nepakenkti, o Dionisas sako – svarbiausia palengvinti, palinksminti, pamaloninti. Bet yra ir trečias veikėjas – Hermis. Trečias būvis, kaip žiūrėti į dalykus, vėjo lengvumas, pasirinkimo netikėtumas, drąsa rinktis nežinomybę, lošimas ir pirkimas, gyvenimo kelionės vertinimas ne tik per galutinį tikslą ar kelionės patogumus ir nuotykius, bet ir tarpinius tikslus ir patį lengvumą, ėjimą dėl ėjimo.

O kaip kare? Kas būtų tas trečias variantas? Kas būtų tas, galintis leisti ištverti karą, leisti pamilti jį kaip žmogaus buvimo žmogumi dalį, kažkas, kas pasakytų luošiui stokis ir eik, ir jis atsistotų ir eitų?

Brač, kaip filmas Strangelove gerai baigiasi tam daktarėliui atsistojus iš savo vėžimėlio ir pačiam net tuo nustebus, kad eiti link bunkerio, jur jo lauks 10 moterų sutinka abi – nacio ir ne nacio koja.

Viena filmo versija yra, kur viskas baigiasi tuom, kad štabe kariūnai mėtosi maistu ir maudosi baltose kremo putose. Na, kiek per pošla pabaiga, tai tiesiog su tuo pasistojimu ir bombų sproginėjimu ir baigiasi dalykai.

Vienas komentaras apie “Filmo Dr. Strangelove apžvalga

  1. Taip, tik kai šiuos metus jaučiu rėmenį, perku dėl tos priežasties kramtomąją gumą. Maniau, sugalvojau, o tai gal kadaise iš šio filmo žiūrėjimo kas užsiliko 😀
    Įdomi apžvalga!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.