Mėnuo: 2026 kovo

Filum terminale malformacija

Toks trumpas, aiškus, bet nesudėtingai sudėtingas atvejis.
51 metų vyras kreipiasi į gydytojus dėl tris mėnesius silpstančių ir tirpstančių kojų. Prasidėjo nuo pėdų ir „užkilo” iki pat pilvo silpnumas. Raumenų jėga 4, jutimo sutrikimai nedideli iki T10. Šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimų nėra. Keliauja į MRT, kuriame OPA ryški edema (patinimas). Tolimesni tyrimai ant smūgio ir OPA OPA – pacientas turi arterioveninę malformaciją filum terminale srityje. Nėra labai jau retas dalykas tos malformacijos bet kur kūne, nervų sistemoje dažnai labai simptominės. Bet tokioje vietoje?

Filum terminale, pažodžiui „galinis siūlas” yra tokia tvirta daugiausia jungiamojo ir kraujagyslinių audinių struktūrą, kuri prasideda dar po nugaros smegenų dangalų priedanga, bet tįsta jau už jų ir kuri prisitvirtina prie pačių paskutinių slankstelių – uodegikaulio. ~20 cm viso net gali siekti. Įsivaizduokite vieną nugaros inkarą kakle ties pakaušiu, o kitą ties uodegikauliu ir abu tempia, kad viskas nesusivyniotų kaip nereikia.
Beje, dėl to ir turime bent du uodegikaulius – vienas laiko išangės keliamuosius raumenis, kitas padeda palaikyti nugaros kanalo audinių įtampą. Jei turėtumėte tik vieną, tai truputį gliučintų galvą kakojant, ką jau kalbėti apie kitus dubens raumenų nuotykius. Va, jei vaikai kada paklaus kodėl kryžmens slanksteliai suaugę, o uodegikaulio ne, galėsite pasakyti :V

Ok, grįžtam prie atvejo. Kaip visos venos, taip ir galinio siūlo venos gali sugebėti varikozuotis, o arterijos būti pažeistos aterosklerozės. Bet čia kita situacija – čia yra į veną įaugusios šoninės kryžkaulio arterijos, katros yra gana šustros kraujo padavimo prasme. Kodėl tik dabar „išlindo” galima būti spėlioti – gal kažkokios kūno pozos pasikeitė, gal amžiniai kraujagyslių pakitimai, gal kraujospūdis pradėjo kilti, bet per arterijas į tą veną pradėjo plūsti daugiau kraujo, nei ji galėjo perduoti toliau, ji ėmė plėstis ir raitytis, nebetilpdama ten kur yra ir spausdama nervus.
Paskutinis OPA į operacinę, malformacija pašalinta ir dar po trijų mėnesių pacientas pilnai sugijęs.


Žiūrinėju atvejo vaizdus ir galvoju, brač, pats stuburas šiame atvejyje tai toks geras.
Kasdien paspoksau bent į vieną anterolistezę, į kokius tris išsigaubusius diskus, kas savaitę vieną kitą sidesmofitą. Ostechondrozė tai iš viso, tipo, o tai ne pas visus, kaip kokia depresija, nacionalinė liga. Baisiai fun, kad radiologai tuos vaizdus įrašo į flešiukus ir duoda pacientams į rankas, tai gali žiūrėti ne tik neurologai ir neurochirugai, bet visa giminė ir draugai, šeimos gydytojas ar gal net kineziterapeutas. Būna ten „viskas blogai”, bet smegenim realiai pavojus tik iš lėtinio skausmo ir gyvenimo neteisybės. O būna „viskas tobula” ir koks, nežinau, strateginės arterijos stubure infarkčiukas lempinis ir ate kojytėm net su max greitu ir tiksliu gydymu būna nesuspėji nieko.

Daugiau vaizdų iš atvejo, originalus aprašas ir graži įvykio schema čia – https://www.neurology.org/doi/pdf/10.1212/WNL.0000000000214796

Linčo sindromas

Šiandien yra tarptautinė Linčo (Lynch) sindromo diena (kovo 22).

Jį turi 1:300 žmonių, galimai lengvesnes formas ir dugiau. Bet >90% žmonių nežino, kad tokį turi arba, kad tai, kas jiems yra, turi pavadinimą.

Tai yra autosominė dominantinė mutacija – MLH1, MSH2, MSH6, PMS2 ar EPCAM genuose, kurie turėtų „taisyti” DNR. Mutavę genai tą daro nebetinkamai, ir ląstelėse ima kauptis genetinės pažaidos. Vienų žmonių mutacijos daugiau sutrikdančios šią funkciją, kitų mažiau. Bet esmių esmė – žmogus anksti suserga vėžiu. Čia kalbame apie pvz.: žarnyno ar gimdos vėžį 20 ar 30 metų amžiuje. Vėžį žmogui, kuris dažnai dar ir labai sveikai gyvena, nes vėžio jau bijo. Vat čia kita esmė – dominantiškumas, t.y. reiškia, kad tėvas ar mama turi 50% tikimybę perduoti mutaciją vaikui ir lygiai taip pat ją bus gavęs iš savo tėvo ar mamos, o tas iš savo ir taip iki pirmojo įgavusio mutaciją, nors, kartais ir tu gali būti tas pirmasis linijoje ar būti ne savo tėvų biologiniu vaiku.

Labai dažnai genetikui nukreipia onkologai. Jeigu esate sirgęs ar sergate onkologine liga galbūt ir Jūsų histologinių tyrimų atsakymuose yra eilutės apie kažkokius pačio vėžio genetinius tyrimus, imunohistocheminius ar net mikrosatelitų nestabilumus ir panašiai. Man, kaip šeimos gydytojui, dažnai tenka sakyti, kad visų iš eilės nesiunčia, EIKIT, ir giminėm pasakykit, kad jūs onkologai genetikui siunčia.

Genetikui gali nukreipti ir Jūsų šeimos gydytojas. Pavyzdžiui, jei susirgote storosios žarnos vėžiu iki 50 metų iš karto galima smack’inti Jūs pas genetiką. Priims ir ištirs, dar šeimos gydytoją caca pavadins. Nuo šito amžiaus tik pradedama ansktyvojo žarnyno vėžio profilaktinių tikrinimų programa, kurios tikslas surasti tuos, kuriems vėžys išsivystė gyvenimo būdo ar tiesiog nelaimingo atsitiktinumo dėka. Tai susirgti jaunam tokia liga yra… nu kaip rasti žydinčią obelį viduryje žiemos. Galima, bet reikia pakasti giliau kas ten šaknis sušildė.

Bet tikrasis tikslas yra genetikams duoti ką veikti, o diagnozuoti sindromą IKI susirgimo. T.y. vėžiu susirgusio asmens rizikos įvertinimas kitų vėžių atvejų ateityje, nesergančio asmens, kaip didelės rizikos, radimas ir pradėtas sekimas ne pagal nacionalines sveikatos programas, paraginimas ypatingai laikytis sveikos gyvensenos ar pagalba validuojant žmogaus gyvenimo sprendimus, kai jo aplinka sako kam čia to reikai ir ką čia prisigalvoji.

Ok, tai radom, pasitvirtinom, ir ką toliau? Ką toliau tai čia daug ką galima daryti ir nedaryti. Vienas žmogus paklaus „o tai ne visiems taip”, kitam pasakę sukelsime labai gilią ir pavojingą egzistencinę krizę. Bet iš mediko pusės tada sudarinėsime pacientui profilaktinių tyrimų planą ir jį, nu tiesiog jį vykdysime su lūkesčiu, kad tą vėžį rasime anksti. Diagnozės keičia dalykus, pagalvokite, kaip kitaip atrodo, pvz.: žmogus pats prašo EFGDS tyrimo, nes „bijo vėžio” ir kiekvieną kartą gydytojui turi aiškinti, kad to bijo todėl, nes mažai atsimena mamą, kuri numirė nuo stemplės vėžio ir gydytojas toks „aaa, vargšelis, imk tu tą zondą, negi man gaila, ech, taip bijoti tokio reto vėžio” ir alternatyvi visata su tuo pačiu pacientu, kur „aha, čia Linčo sindromas, nuo 40 metų šio paciento tyrimų plane turime EFGDS 1k/2 metus, bl, jei atvejų vadybininkas nepakvies, aš pats jį susirasiu, nereikia man čia dar SP1 po to”. Jaučia skirtumą? Ne? Tai dar mažai pas gydytojus trynėtės, gal psiseks nepajusti.

Ok, tai dar būna tokios situacijos, kai pacientai PATYS pasidaro genetinius tyrimus. Šaunu. Sutaupė pinigų mokesčių mokėtojams, rezultatai dažnai yra labai validūs arba, blogiausiu atveju, tenka antrą kartą prasitestuoti, nes padarė ten kur iš burnos epitelio, o oficialiai diagnozei reikia kraujo mėginio. Kad kas nors simuliuotų ar pateiktų ne savo mėginius norėdamas Linčo (ar kito paveldimų onkologinių susirgimų) sindromo diagnozės dar negirdėjau. Nes čia tokia būklė, kai visi privatūs sveikatos ir gyvybės draudimai pamatę sako „nu tai ate”, o dar nedidelė, bet reali valstybinio sektoriaus dalis gydytojų, kurie tikėjosi gydyti tik sveikus žmones, ima kažkaip makaroniškai muistytis.

Jeigu pagalvojate, kad Jūsų giminėje labai daug vėžio atvejų ir norėtume su kuom nors pasikalbėti apie tai – tai susirinkite iš giminių kelių metų kas kokiu vėžiu susirgo (jeigu dar jie leistų jums nusifotografuoti ar atsikopijuoti savo išrašus apie tuos vėžius, tai būtų super šaunu, bet jie to visiškai neprivalo Jums daryti, jei nenori), gražiai susirašykite ir užsiregistruokite pas savo šeimos gydytoją. Valstybiniame sektoriuje dirbantis šeimos gydytojas statisiškai gali tikėtis turėti daugiau nei 5 Linčo sindromo atvejus (jei vertinsime, kad apylinkę 1500), nes, kas nesusidūrė, tai vėžys labai daug kainuoja. Ne tik gydymo prasme, bet netekto darbingumo ir kitų asmenų netektų pajamų dėl pagalbos sergančiajam ar savo patirto distreso ir labiau tikėtina, kad eis pas „nemokamus gydytojus”, kadangi mokamų neįperka (yra gi šeimos gydytojų, kurių konsultacijos po 300 eurų). Tai, jeigu šitą skaito koks mano kolega ir galvoja „pirmą kartą girdžiu apie tokį sindromą”, nieko tokio. Arba labai pasisekė, arba, drauge, persižiūrėk apylinkę, susidiagnozuok, duok darbo atvejo vadybininkui, gal net ir perdegimo priežastys ims aiškėti, kai visada viskas smulkiomis detalėmis tik eina.

Kam aktualu techniniai dalykai:
1) Atkreipiam dėmesį arba pats žmogus paklausia, susirenkam anamnezę ar duodam namų darbus susirinkti ir mums atsiųsti, rašom siuntimą genetikui. Kaip pagrindinę diagnozę galime rašyti Z71.8 Kitas patikslintas konsultavimas, bet labai tikėtina, kad grįš su prašymu perrašyti į Z31.5 Genetinė konsultacija (teoriškai Z31 grupė yra kodai tik dėl vaisingumo, bet matyt tas žodis „genetinė” labai registratūriškai patrauklus).
Prie gretutinių – Z84.8 Kitos patikslintos būklės šeimoje.
Jei pacientas atsiuntė visą savo šeimos vėžio anamnezė gražiai surašęs į tekstuką nepamirštam pagirti, kad jis yra pats geriausias pacientas. Sveikatos nerimas gali pasireikšti vengimo reakcija, žmogui galėjo būti mėnesio darbas vien tik surašyti tai ir ne todėl, kad kokią disleksiją turėtų, o labai didelis emocinis krūvis.

2) Jei pacientui mutacija nepatvirtinama, mums truputį ramiau, bet esant reikšmingai šeiminei anamnezei, vis tiek darome kas mums patinka ir elgiamės taip, tarsi mutacija būtų. Pas mus tas pats pacientas bus gal iki savo ar mūsų gyvenimo galo, nelauksime kol nustatytas dar kažkokias mutacijas ar ligonių kasa patvirtins profilaktinius tikrinimus ir po to klapsėsime, kad nu matai kaip čia nutiko, kad tau „nepriklausė”. Jeigu klinikinė nuovoka sako, kad čia ne tipinis atvejis, tai tiesiog tam EFGDS’ui siūsime ne profilaktiškai, o parašę, kad rėmuo nepraeina. Vat taip AI į mediciną niekaip ir neateina. Pacientai meluoja, o gydytojai tai meluoja dar kartais ir už pacientus, kurie nemeluoja. Kas turi daugiau laisvalaikio ar jėgų pavilkti kojas po darbo – einam į ministeriją ir bandom keisti įstatymus ir kompensacijas, kad jos kuo labiau padėtų mums ir mūsų pacientams, mylime kolegas, kurie bando tą daryti mūsų ir pacientų naudai, o ne zyziame, kad niekas nesikeičia ir nieko nepakeisime. Taip ir dėl mutacijų po to pradėsime dūsauti, kad nu tai ką jau dabar, yra kaip yra.

Jei mutacija patvirtinama – rašom prie paciento gretutinių ligų
– Z15.09 – genetinė kitų neoplastinių susirgimų rizika, ir šitą VISUR ir VISUOSE siuntimuose ir išrašuose prirašome, jei sistema neleidžia rašyti, nes ten kažkur kažkas nepridėjo prie vertimo, kaip tipo „ai neaktualu”) , tai tiesiog ranka prirašom. Jeigu genetikas atsiuntė atgal su tuo pačiu siuntimo kodu, tik pavirtintinu sindromu, leidžiame sau validizuoti kodą. Jei baisu, tai, žiūrėkit, kiek šeimos gydytojų leidžia sau išrašyti benzodiazepino pacientui su G47 kodu (nes nu kaip čia dabar rašyti F kodą nemigai), kas iš esmės galėtų būti rašoma tik po stacionarinio plataus ištyrimo gyd specialisto, tai, Dieve mano, Z kodų tai jau tikrai bjoti nereikia. Suprantu, kad gydytojai nelabai logiški padarėliai, bet kartais apsimoka išsiuostyti kas yra kas.

3) Daug vyresnių gydytojų Linčo sindromą žino kaip nepolipozinį paveldimą žarnyno vėžį, bet, jei parašai jį, tai galvoja, kad jis jau yra, o ne, kad, čia reikia tiek sėdėti ir laukti jo, tiek apsaugoti asmenį ir palaikyti jį saugantis nuo to, kas kitiems vėžio nesuspėtų ar nepajėgtų per gyvenimą sukelti, t.y. diagnozė tampa būklės aprašu, o ne poreikio įvardijmu. Tai praktikoje labai gerai atrodo – TLK kodas, tad skliausteliuose sindromas ir prierašas kad PATIKSLINTA mutacija tokia ir tokia. Visų genetinių būklių surašytas gyvenimo anamnezės pradžioje yra racionalesnis, nei pabaigoje.

Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis

Koks atvirukas iš vaistinės! :v

„Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis”.

Čia reklamuoja šitą dalyką. Suprantu, kas čia ironija, humoras toks. Bet… Bet vat galvoju, kad čia labai geras atvirukas. Ten ir kitokių buvo, pvz.: linkintis vidutinės sveikatos. Ir realiai ar vaistinėje negalėtų būti priemonių agresyviam psichinės sveikatos gerinimui? Kaip yra cheminių medžiagų, kurių sveikam žmogui nereikia, pvz.: vaistų mažinančių kraujospūdį, kaip yra mechaninių priemonių, pvz.: tvarsliavos žaizdoms, tai ar negalėtų būti ir, pvz.: atvirukų, kurių reikia būtent ligos ar tam tikrų būklių, gyvenimo iššūkių atveju? Tada irgi galėtų būti, kad vaistininkas gali parinkti atvirukų Jūsų toksiškam narcizui ex, bet, jei tiesiog išsiskyrėt, atviruką galės parinkti ir kosmetikos konsultantas.

Būtent šis atvirukas man priminė nutikimą iš šių metų knygų mugės. Sėdžiu, valgau, girdžiu šalia prie gretimo staliuko gausi šeima, ir joje ~10 metų vaikas garsiai pyksta ir aiškina savo mamai, kad kaip ji galėjo, nu kaip ji galėjo, kaip ji jam nenupirko jo norimos knygos, nu kaip mama taip gali, mama, MAMA!!!!! AAAAA. Pati mama labai sutrikusi, bando raminti, bando sakyti, kad jis per mažas tokiom knygom ir iš viso tokios knygos ne jam, siūlo ką vietoj tos, ką mato labiau jam tainkamo, bet vaikinas greižtai sako ne, nori būtent tos, daugiau nieko jam iš mugės nereikia, mama, NIEKO. Matosi žmogus susiplanavo įsigyti. Ot, jaunoji karta, ne taip, kaip mes senimas, tokiose situajose su sprendimu 🏴‍☠️.

Tėvas atsistoja nieko nesakęs, nueina, grįžta gana greitai, duoda vaikui maišelį, vaikas išsitraukia ir tan OMG TA KNYGA. Spirga jau džiaugsmo gurvuolėlis, tiesiog gyvas sidabriukas, rangosi. Bet ne ačiū ar ką ten, o atsiverčia ir ima mamai garsiai skaityti pirmą puslapį ir aiškinti iš karto, kad va, matai mama, negi tau neaišku kokia gera ir reikalinga knyga. Wow, vaiko skaitymo lygis max geras. Aš nusprogčiau iš pasididžiavimo, kad mano vaikas gyvenime dar ir skaityti moka, bet ten mama visa (ಥ﹏ಥ). Kiti vaikai – tai mama, o tas knygas, kur sakei broliui, jei nepirksi, gal man VISAS mums nupirksi? Tėtis ramiai valgo.

Tai kitą dieną knygų mugėje ir aš tą knygą nusipirkau – David Goggins „Manęs nepalauši. Valdykite savo mintis ir pasiekite bet kokį tikslą”. Va, pradėjau skaityti, tuoj suvaldysiu ir aš savo mintis ir pasiekiu bet kokį tikslą, ha!

Jei netingėsiu knygą vėliau aprašysiu. Skaitydama mįslinu apie važinėjimą dviračiu. Pernai pradėjau važinėti. Ar aš mokėjau važinėti dviračiu? Pasirodo, kad nemokėjau, bet išmokau. Žiūrinėdama internete patarimus, kaip pradėti važinėti, radau visokių statistikų apie suaugusių dviračių važinėjimą. Pvz.: vienoje apklausoje buvo, kad 9/10 suaugusių sako, kad moka važiuoti dviračiu, nors, jei duodi dviratį ir sakai „pravažiuok”, tai realiai važiuoja tik koks 3/10, kiti nukrenta ir nustemba, nes gi mokėjo vaikystėje ir čia gi neužmirštamas dalykas. Aišku jiems vėl iš naujo išmokti lengviau, nei niekada nevažiavusiems. Žiūrinėjau šaltinius ir gūglinau kur suaugusiam žmogui išmokti važiuti dviračiu, dirbtinis intelektas siūlė man, pvz.: kreiptis į savo pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, bendradarbiaujant su viešojo transporto tiekėjais, turėtų būti vykdomos tokios sveikatinimo programos, ten mane ir išmokys, ir gal ne šalmą padovanos OBA. Gyvenime nemačiau, ok, sekantis. Tada, kad tokią paslaugą teikia specializuotos dviračių mokyklos arba dažnai vairavimo mokyklos. Matai kaip. Nu daug visokių įdomių haliucinacijų AI prigeneravo. Kiek pavyko išsiaikinti, tai LT tą tiesiog daro privatūs asmenys, kainos panašios į psichoterapiją.

Man pačiai perkant dviratį parduotuvė siūlė su kiekvienu dominančiu dviračiu išeiti į lauką ir pasivažinėti aplink rajoną, kad geriau suprasčiau, o aš atsakinėdavau, kad aš nemoku važiuoti. KAIP TU NEMOKI? Sėsk ir važiuok. VISI MOKA. Uff.. buvo labai nejauku, nes, kai bandžiau mokytis vairuoti, tai instruktorius liepė iš karto važiuoti į gatvę. Aš sakau, tai gali pirma aikštelėje, ta prasme čia mano pirmas kartas už vairo apskritai, jis, nene, važiuojam iš karto į gatvę. Važiuojam, pavažinėjom po Vilniaus aplinkėlius, grįžus „tai tu, ką, rimtai, nejuokavai???” ir labai jam sunku buvo. Vėliau sakė, kad čia labai retas dalykas, dažniausiai pas jį (žmogus dirba vairavimo mokykloje) ateinantys žmonės jau būna prasimokę vairuoti dar vaikystėje, negi aš 12 ar 14 metų nepradėjau važinėti su tėvų mašina???? Vat labai įdomu, kad gyveni sau ir kitiems sukeli kompetencijos įspūdį, kad tau ant kaktos neparašyta, jog tu dalykų nemoki, kad kiti galvoja, kad jei kažko nedarai, tai nenori, o ne nemoki.

Grįžtant prie dviračių.

Vilniaus dviračių takai yra puikūs ir jų dar daugėja ir jie dar gerėja. Kiti dviratininkai, pėstieji ir vairuotojai yra labai kultūrinigi, mieli ir paslaugūs. Atradau, kad žmonių, kurie nevažinėja dviračiais, mintys ir pasisakymai apie dviratininkus yra atskira kultūrinės fantazijos sritis, kurią reikia padėti prie prietarų apie vampyrus ar paštininkus. ŪūūūŪŪŪūūū privažiuos baisus piktas dviratininkas, kuris nebijo, nei žmogaus ir Dievo įsakymų, ir specialiai TAVE nuskins!!!! Palįs tau po ratais! Įvažiuos į tavo parduotuvės vitriną! Ir visą laiką tą darydamas raitys savo…. ūsus, jo, ūsus raitys, makieveliškai juokdamsis ir galvodamas, va, kaip gerai ir teisingai pasielgiau, tegul visi mato, kad aš čia vienas protingas, gražus ir svarbus. Teisingi žodžiai, nes pagrįsti širdimi ir 110% patirtimi. Kur dviratininkai su aptemptais šortais, tai dar belekaip ir bike’seksualūs.

Besimokydama pati kritau tris kartus. Pirmą kartą nusibrozdinau kelį ir jis gijo man kokį mėnesį. Pažeidžiau tik odą, bet per visą gylį. Gyjimas užtruko ~tečdalį ilgiau, nei būčiau tikėjusis, bet labai gerai perkalibravo man smegenį, kad yra, kaip yra, o ne taip, kaip buvo. Pasidariau sau pati, ką dažnai matau darbe. Žmonės patiria buitines traumas, juos sulopo chirurgai, tuomet jie tęsia gydymą pas šeimos gydytoją ir, jei traumą patiria šiaip netraumingą gyvenimą gyvenantis žmogus vyriasniame amžiuje, būna daug klausimų, kada tai gal blogai susisiuvo, nes dar neužgijo, gal uždėjo per daug ar per mažai siūlių? O tai gal reikia reabilitacijos, kad pagerintų kraujotaką? O tai kodėl formuojasi randas???? O tai.. Labai daug klausimų būna, kartais labai pagrįstų, pvz.: ir pats pamatai, jo jo, čia per ilgai, padarom gal cukrų prie progos, AI BITUTE GLIUKOZĖ DEVYNI KABLIS DU, IŠ KUR, pernai buvo penki. Dar vienas dalykas, dėl ko vaikams greičiau gyja žaizdoas yra, kad vaikai dažniausiai nerūko ir juos mama paglosto. Daug suaugusių žmonių, jei paklaustum, kada va tave kažkas taip va glostė, mylavo, gal pamasažavo pečius ar kojytes vien todėl, kad pasiekė, pasakytų „niekas”…. nusiųsit reabilitologui?

Vieno tų kitų kritimų metu susikaldžiau riešą. Ten, priešingai, pasidžiaugiau savo tvirtais kaulais, nes nelūžo taip, kad galėčiau flompsinti ranka ir rodyti laiptelius ant kaulo. Bet vat atsirado hematoma ant dilbio ir, nors neilgai, bet buvo taip, kad ta ranka nelabai ką galėjau daryti. Ir čia labai nustebau, nes dalis mano aplinkos dalis nusprendė, kad dabar tai jau matyt mesiu dviratį. Klausiu kodėl? Kaip tai kodėl, Juste. Taigi mesi. Nes nepavyko. Aš tokia – nesupratau. Nepavyksta vieną kartą ir meti? Taigi ne smegenį prasiskėliau, kad gulėčiau ir nebegalėčiau ar ne koją man nutraukė koks kitas piktas alkanas dviratininkas, nenugraužė jos šlaunies aukštyje.

Šitą gyvenime jau buvau patyrusi su piešimu. Kadangi mėgstu piešti, piešti pradėję aplinkiniai dažnai man rodydavo savo darbus, džiaugdavausi, o tada jie piešimą mesdavo, nes tobulėdavo per lėtai. Man atvipdavo žandikaulis. Kai kurie per 2 savaites pasiekdavo tiek, kiek man dviejų metų reikėdavo suvokti, bet mesdavo, nes per lėtas augimas, per mažai grįžtamosios naudos, etc. etc. Tada pasijusdavau blogai, nes mąstydavau, kad gal jiems viskas kitkas gyvenime taip gerai sekasi, gal čia aš kažko nesuprantu, gal aš iš viso kitų žmonių patyrimu, nieko nesu pasiekusi ir niekas man nėra pasisekę, džiaugiuosi mažais dalykėliais, net tik tokius ir teturiu? Tada kitas smegenų pusrutulis pasakydavo, eik tu sau, Šerlokai, atradai, kad kiekvienas žmogus gyvena SAVO gyvenimą? Gal tau paploti? Nupiešdavau ką ir ramiau pasidarydavo. Dabar galiu va, dar ir dviračiau pavažinėti, kad ramiau pasidarytų.

O jei rimtai, tai mokėti dalykus mesti jau yra gerai. Ne visi moka mesti. Kai kurie ką pradėję taip ir kankinasi, net, kai jiems tai realiai nenaudinga ar neprasminga, o ne tiesiog kažkur kažkas sugalvojo, kad jie gerą dealą pagal savo pačių blėnius.
Galėtų būti atvirukas „tegul kai kurie dalykai tiesiog pasibaigia patys”.

Frey sindromas

Yra toks Frey sindromas (gustacinė disautonomija, aurikotemporalinis sindromas).
Tai neurologinė būklė, kurios metu žmogus valgydamas (ar tik galvodamas, matydamas, uosdamas maistą) patiria trukdantį paraudimą ir prakaitavimą smilkinių, skruostų ir ausų srityje. Gali pakilti šių sričių odos temperatūra.

Dažniausiai jis būna nuo vaikystės kaip specifinės gimdymo traumos pasekmė. Jeigu smarkaii suspaudžiami galvos šonai (gali būti tiek natūralaus tiek asistuoto gimdymo eigoje), tai parasimpatinės nervų sistemos skaidulos, kurios turėtų būti sukibusios su seilių liauka, nutrūksta ir ataugdamos randa ne seilių, bet odos prakaito liaukas. Nu vat kažkaip susipainioja jos.
Kai nervų sistema sako „reikia seilių” signalas ne ten nueina. Gali būti vienpusis. Gali būti ir visai be gimdymo traumos, bet tada dažnai būna šeiminė anamnezė ir pačiam žmogui ramiau, kad „tai pas mus čia taip būna”.

Praktikoje vaikams gali būti supainiotas su „maisto alergija”, nes augančiam vaikui seilių tai reikia virškinimu, o jų gamyba sutrikusi, asiranda ir pilvo pūtimai ir skausmai, vaikas tampa išrankus maistui, tėvai sako „jam nuo to maisto rausta skruostai” etc. etc.

Bet tik, kad Frey sindromo atveju paraudimai būna trumpalaikiai ir tikrai vizualiai skiriasi nuo odos atopinių bėrimų. Reikia turėti omenyje, kad seilių liaukų labai reikia sveikai burnos mikroflorai. Dalis vaikų sugeba”išaugti” sindromą – plastiškos smegenys nustoja bandyti gaminti seiles ten, kur jos nesigamina, paraudimai ir prakaitavimai dingsta. Ir, nors seilių liaukų ne viena yra, bet nebūtinai kitos kompensuoja, prasideda kariesai lygioje vietoje. Dar yra žmonių, kurių nervų sistemos yra tiesiog ne tipinės, žiūrėk vaikas ką pastoviai graužia, ten pas jį visos skaidulos visur suaugusios :DDD Nu čia toks juodas humoras. Aš tik noriu pabrėžti, kad sindromas diagnoze yra tik tada, kai trukdo žmogui.

Įgytas Frey sindromas dažniausia išsivysto per ~pusmetį po seilių liaukų operacijų (užtrunka, kol nervai priauga). Bet esu mačiusi ir pvz.: po herpes zoster ar sumušimo (oj, tie nelemti paspirtukai!), gali šisvystyti ir kaip cukrinio diabeto ar aterosklerozės komplikacija, gali būti kai kurių neurodegeneracinių ligų pirmas simptomas.

Dažniausiai vienintelis efektyvus gydymas būna botulino injekcijos paralyžuoti prakaito liaukas. Pacientai klausia „o tai negalima tų nervų tiesiog nupjauti/blokuoti???”. Labai geras ir logiškas klausimas. Matot reikia sugalvoti kuriame tiksliai nervo aukštyje padaryti tą CAKT ir, kai kūnas jau demonstruojai originalius gyvybingus sprendimus, tai nežinia kaip sugalvos toliau kur skaidulėles suauginti ir sinapses suformuoti. Taip, čia labai Hipokratinis gydymas, kad tik nepakenktum labiau.
Visokie tepalai dalinai efektyvūs, daliai pacientų labai padeda kognityvinė elgesio psichoterapija.

Frey sindromo paplitimas ir dažnis nežinomi. Tai tikrai nėra reta būklė, bet simptomų sunkumas ir jų kilmė – įvairios. Pavadintas pagal neurologę Łucja Frey – ji labai daug ką tyrinėjo, atskyrinėjo pavojingus ir nepavojingus nervų sistemos reiškinius. Jos gyveno baigtis buvo trafiška, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis – pagal vienus šaltinius buvo nužudyta kartus su šeima Belžeco koncentracijos stovykloje, pagal kitus NKVD (jie buvo žydai, jos vyras priešinosi sovietams). Pati Frey sindromo savo vardu niekada neavadino. Kai kuriose šalyse, pagal aprašiusius neurologus jis vadinamas pagal jų pavardes – pvz.: Bailargerio sindromas.

Jules Gabriel François Baillarger buvo XIX amžiaus prancūzų neurologas/psichiatras (tada tai dar buvo daugiau mažiau viena profesija pas juos) – jis buvo pirmas atradęs tokius dalykus, kaip kad smegenys turi pilkąją ir baltąją medžiagas, jis pirmas aprašė, kad GALI būti, kad vienam žmogui būna ir manijos ir depresijos epizodai (tuomet tai vadino folie à double forme, ty. dvigubos formos pamišimas), na ir aprašė folie circulaire (ausų pamišimą). Kaip matot tada viskas buvo pamišimai. Daugiau pavardžių yra, bet man kažkaip labai gražu, kad LT patenka į šalis, kur Frey sindromas yra Frey sindromas.

PS jei prakaitavimas TIK valgant karštą ar aštrų maistą, tai vadinamas tiesiog gustacine hiperhidroze ir yra normali fiziologinė reakcija.

PPS tiem keliem žmonėm, kam techniškai aktualu:
R61.0 – lokalus prakaitavimas
L74.8 – kiti ekrininių prakaito liaukų sutrikimai
G50.8 – kiti trišakio nervo sutrikimai