Pagal
Month: 2020 gegužės

Atsiminimas apie šunų įkandimus

Atsiminimas apie šunų įkandimus

Kai buvau vaikas, tai kažkaip su draugais žinojome, kad jeigu šuo bent sykį įkanda (ar net įdreskia) žmogui, kai tas šuo nėra skirtas gynybai ir tas žmogus nėra tas, kuriam šiknon yra skirtas tas šuo, tai tą šunį migdo, kaip “brokuotą”. Ir tada buvo labai labai daug motyvacijos nekibinti šunų, nes atrodė, kad netyčia taip galėtum šuniui gyvybę atimti, jei nepažįstamas šunelis tau įkąs, niekas nesiklausys tavęs, kaip vaiko, nes tu būsi garantuotai auka. Ča su pažįstamu šuneliu gali “susitarti”,…

Daugiau Daugiau

Apie ciklopus

Apie ciklopus

Kažkodėl filmuose ir multikuose jie rodomi kaip kažkokios urvinės šlikštybės su vėzdais ryjančios gyvas avis. Čia tikriausiai daugiausia įtakos tam turi ciklopas Polifemas, kurį sutiko Odisėjas, ten jam akį išdūrė, bėgo, kad nesuvalgytų .Nors daugumoje kitų ciklopai yra būtybės egzistavusius iki Dzeuso kartos dievų. Kai kuriuose mituose nemirtingos, kai kuriuose galimos nužudyti specifinėmis aplinkybėmis. Kadangi būtent jos sukūrė masinio naikinimo ginklus iki Hefaisto, kaip kad Poseidono Trišakį ar Dzeuso žaibus, tai, pvz.: Apolonas, po to, kai jo sūnus Asklepijus nužudomas…

Daugiau Daugiau

Buvo tokia mergaitė Atalanta. Gyveno ji miške, meškutės užauginta, nes, kai gimė, tėčiui nepatiko, kad ne berniukas, tai išmetė. Žvėreliai Atalantą gražiai augino, su Artemide draugavo ir jai savo nekaltybę saugot atidavus buvo. Sykį du kentaurai norėjo Atalantą išprievartauti, tai jinai juos papjovė. Čia ne kokį žmogų užpjauti. Apskritai, jei ko nors negalėjai pagauti ir papjauti, tai reikėjo kreiptis į Atalantą. Vieną dieną tėvas sužinojo, kad jo pamestinukė auga tokia visiems reikalinga ir garsinga, sako, dukrele, laba diena, aš tavo…

Daugiau Daugiau